Žiauriausi kankinimo būdai

Fizinis kankinimas simbolizuoja žmogaus galią bausti. Nors faktiškai kiekviena iš pagrindinių kultūrų į istorijos vadovėlius įsirašė kaip norinti ir galinti kankinti žmones, didžiausias sunkių ir pakankamai iškrypusių kankinimų technikų skaičius priskiriamas keturioms katalikų bažnyčios inkvizicijoms, viduramžiais kovojusioms su eretikais.

1243 m. popiežius Inocentas IV buvo pirmasis, davęs leidimą naudoti kankinimus. Vėliau dar ne vienas žiaurus ir didis inkvizitorius buvo išrinktas popiežiumi, t.y. Benediktas XII ar Pijus V (kurį Bažnyčia 1712 m. paskelbė šventuoju).

Galiausiai 1816 m. Bažnyčia „susiprotėjo“ ir uždraudė kankinimus. Tačiau iki to laiko padaryta žala jau buvo milžiniška: istoriko Normano Cantoro įvertinimu, per tuos laikus buvo nukankinta daugiau nei 10,000 žmonių.

Žemiau – žiaurus sąrašas žmogaus kankinimo metodų. Didesnė dalis jų buvo naudojama būtent inkvizicijos laikais. Šie pasenę būdai, sukurti ir naudoti prisipažinimams išgauti, dažnai būdavo tokie brutalūs, jog kankinamojo mirtis buvo kone vienintelė įmanoma kankinimo baigtis. Kiek ilgai užtrukdavo žmogui išleisti paskutinį atodūsį galėjo priklausyti ne tik nuo pačios kankinimo technikos, tačiau ir nuo budelio stropumo.

Skaistybės diržai

Manoma, kad riteriai išvykdami savo riteriškais reikalais uždėdavo savo žmonelėms tokius diržus ir ramia siela išvykdavo užkariauti tolimų šalių. Inkvizicija naudojo diržus tais pačiais tikslais. Pagal labiau humanišką versiją tie patys riteriai kovos metu surakindavo damas, kad atėję barbarai neesant gynėjui, negalėtų pasinaudoti dorovingomis damomis.

Daugelis gali pagalvoti, jog toks diržas tikrai niekam kančių nesukeldavo, bet iš tikrųjų pasirodė, kad su tokių „papuošalu“ vaikščiosi neilgai, kadangi geležis iki kraujo pritrina švelnią odą, rūgdamas kraujas užsikrečia, taip pat atsiranda kitų nemalonių dalykų.

Jei laiku diržas nebūdavo nuimamas užkrėstas kraujas išsisklaidydavo po žmogaus organizmą ir jis numirdavo. Vyrams skaistybės diržus dėdavo norint kontroliuoti jų erekciją.

Judo lopšys

Vienas iš populiariausių kankinimo būdų buvo vadinamas „Judo lopšiu“ (judas cradle ang.) . Už filosofinius darbus, kuriuose abejojama Dievu, galima buvo sėsti ant kuolo tai labai skausmingas kankinimo būdas kurio metu kankinys yra pririšamas virš žemės, po juo pastatomas kėdė su piramidės formos smaigaliu.

Kalinys iš lėto yra sodinamas ant kėdės. Kartais kėdė būdavo ištepama aliejumi, kad kalinys greičiau numirtų, o jei buvo norima pakankinti, tuo metu kalinys būdavo kilnojamas aukštyn žemyn, tokiu būdu jo išeinamoji anga – sudraskoma.

Kankinimų suolas

Kitas ne ką mažiau populiarus dalykas buvo kankinimų suolas (rack torture ang.). Jis ypatingai buvo paplitęs viduramžiuose. Šis „suolas“ laikomas vienu iš skausmingiausių viduramžių kankinimo būdų. Prietaisas panašus į stalą ant kurio ištempdavo kaltinamąjį. Raumenys – tai tokia medžiaga, kuri šiek tiek leidžiasi ištempiama, bet galiausiai netgi ji neišlaiko.

Žinoma, kad kankinimo suolo dėka žmogus galėjo „užaugti“ iki 30 cm. Po šios ribos raumenys plyšdavo ir kaltinamasis mirdavo baisiai kentėdamas. Vėliau šis stalas, „patobulintas“. Prie jo buvo pridėti spygliai kurie išdraskydavo aukos vidaus organus taip sukeldavo dar didesnes kančias.

Niurnbergo mergelė

Niurnbergo mergelė arba geležinė mergelė – geležinė žmogaus formos dėžė, kurios nugaroje ir dangtyje įmontuoti aštrūs spygliai. Įdomiausia tai, kad spygliai išdėstyti taip, jog neužgautų gyvybiškai svarbių organų.

Kai užsidaro dėžės durys, spygliai susminga į auką, sukeldami didelį skausmą ir galiausiai mirtį, dėl lėto nukraujavimo arba uždusimo dėl perdurtų ir kraujo pilnų plaučių. Geležinė mergelė buvo išrasta vėlyvame XVIII-ajame amžiuje.

Ekspoziciniai kankinimai

Ekspoziciniai kankinimai (exposure torture ang.). Nusikaltėliams anglai skirdavo tikrai daug dėmesio, apie tai galime spręsti iš kankinimo pavadinimu „ekspozicinis kankinimas“. Ši bausmė dažniausiai būdavo skiriama už bandymą pabėgti arba slapstymąsi nuo valdžios. Šio kankinimo būdų būta daug ir įvairių, vienas iš jų – tai užkasimas žemėje iki kaklo leidžiant vabzdžiams, kietiems gyvūnams iš lėto graužti gyvą nusikaltėlio kūną.

Taip pat auką galėjo nužudyti ir kiti miesto gyventojai. Kituose miestuose niekas nekasdavo aukų, tačiau jas prirakindavo grandinėmis ar virvėmis ir palikdavo bet kur numirti iš alkio ir troškulio. Dėl savo ekonominio efektyvumo ir žiaurumo, poveikio kankinimas buvo labai paplitęs Viduramžių Europoje. Aukos dažnai paliekamos ir patiekiamos kaip įspėjimas gyventojams.

Kankinimų kėdė

Kankinimų kėdė (the chair of torture ang.) Dar kitaip žinoma kaip „judo kėdė“. Ši „kėdutė“ tikriausiai vienas iš nedaugelio kankinimo būdų, kuris turėjo tiek daug atmainų. Kėdė išrasta viduramžiais ir buvo naudojama iki pat 1800 metų. Visos kėdės turėjo tą patį dalyką: spyglius ant atlošo, rankenų, kojų padėjimo vietų, ir žinoma sėdynės. Kintantis dalykas buvo spyglių skaičius ant kėdės jis svyravo nuo 500 iki 1500 spyglių vienoje kėdėje. Kad išvengtų aukos judėjimo ant rankenų buvo įtaisyti odiniai arba metaliniai riešų laikikliai, vienoje tokios kėdės versijoje du rankų laikikliai spaudė rankas prie rankenų taip spygliai įsmigdavo visu savo ilgiu.

Kai kuriose kėdėse dar būdavo padaromos skylės per kurias budeliai kaitindavo auką sukeldami didelį skausmą ir dalies kūno apdegimą ir degindavo kol galiausiai auka prarasdavo sąmonę. Mirties laikas tokioje kėdutėje svyruodavo nuo kelių valandų iki kelių dienų, nes spygliai nebuvo tokie ilgi, kad pažeistų gyvybiškai svarbius organus, mirtis dažniausiai ištikdavo nuo nukraujavimo. Žinoma šią bausmę, kaip ir daugelį kitų bausmių buvo leista stebėti žiūrovams norint jiems sukelti psichologinę baimę.

Galvos traiškytojas

Galvos traiškytojas (the head crusher ang.) galvos traiškytojo technika reikalauja gerokai „ligotos“ įrangos: ją sudaro metalinė dubens forma, dengianti galvos viršų ir su viršutinėje dalyje įtaisytu dideliu sraigtu, bei „padėkliukas“ smakrui, neleidžiantis aukai judėti. Žiaurus galvos apdangalas, sukeliantis traiškymo efektą.

Aukos galva yra įtvirtinama tarp dubens ir padėkliuko, o budelis, savo malonumui bei aukos skausmui, pradeda sukti viršuje esantį sraigtą. Metalinis šalmas pradeda slėgti, taip sutrumpindamas aukos dantis bei iš akiduobių išsprogdindamas akis. Deja, kad ir kaip tai žiauru būtų, aukai iki mirties tenka dar gerokai palūkėti

Kančios kriaušė

Kančios kriaušė (pear of anguish ang.) geriau žinoma kaip „popiežiaus kriaušė“. Veiksmingoji šio rankinio įrengimo dalis primena kriaušę (forma), o kitame gale yra įmontuota rankena bei sriegis. Šis kankinimo įrankis būdavo sukišamas į eretikų burnas, moterų makštis arba vyrų išanges.

Patalpinus kriaušę į vidų, budelis pradeda sukti rankeną, plečiančią kriaušę. Išsiskleidusi kriaušė supjaustydavo ir subadydavo (jeigu buvo naudojama spygliuota kriaušė) aukos vidų.

Kankinimo ratas

Rastas (wheel torture ang.). Ratas buvo išrastas Graikijoje ir labai greitai paplito po Vokietiją Prancūzija Švediją Rusiją, na ir žinoma Angliją. Nedaug būdų buvo taip plačiai paplitę (ar tokie skausmingi) kaip pasmerkiamas mirti ant rato.

Pirmiausia, budelis su metaline lazda mušdavo kankinamąjį taip buvo sulaužoma didžioji dauguma aukos galūnių bei sąnarių, o tuomet išrengtas nuogai pasmerktasis būdavo įspraudžiamas tarp medinio rato stipinų. Galiausiai, ratas viešoje vietoje (pvz. centrinėje miesto aikštėje)iškeliamas aukštyn ir laikomas tol, kol auka miršta, būdama visuomenės pažeminimo ir pajuokos objektu

Ketvirčiavimas

Anglijoje rimtu nusikaltimu buvo laikomas romanas su užsieniečiu ar užsieniete. Piliečius, kuriuos demaskuodavo turint meilės ryšių su kitų šalių atstovais, apkaltindavo valstybės išdavimu ir ketvirčiuodavo. Greitesnis, bet ne mažiau skausmingas mirties bausmės būdas. Žinoma keletas naudojimo būdų. Pats humaniškiausias: nuteistajam nukirsdavo galvą, po to galūnes.

Mažiau humaniškas: auką už galūnių pririšdavo prie keturių arklių, kurie atplėšdavo galūnes, o po to vargšui, bet ne visada gyvam žmogui nukirsdavo galvą. Visiškai nehumaniškas: nuteistąjį nukirsdinimui iš pradžių pakardavo, bet nuimdavo prieš jam mirštant, po to jam praardydavo pilvą ir išimdavo vidurius, na o pabaigai nukirsdavo galūnes ir galvą. Verta pažymėti, kad visas šias „gėrybes“ būtinai išstatydavo viešai kaip profilaktinę priemonę

 

Anomalija.lt ir nusikaltimaiirmirtiesbausmes.weebly.com inf.