Spiritizmo seansų dalyviai dažniausiai net nesusimąsto apie tai, kad iškviečia žmonėms nežinomas ir nepavaldžias jėgas kurių elgesys gali būti visiškai neprognozuojamas.
Atlygis už tokius “pasiliksminimus” gali būti sunki liga, o kartais netgi mirtis. Ir visa tai tik dėl “iš ten” gautos informacijos, kuri dažniausiai būna bevertė.
Neįsileiskite demonų!
Pastaruoju metu vis daugiau ezoterikų sutinka su teiginiu, kad į mediumų kvietimą atsiliepia ne mirusiųjų dvasios, o elementalai – labai primityvios astralinės būtybės, kurios tik apsimeta mirusiųjų dvasiomis. Jie žino tą patį, ką žino ir spiritizmo seansų dalyviai – ne daugiau. Savo „galimybėms“ parodyti reikalingą energiją astralai dažniausiai ima iš mediumo, nors kartais pasinaudoja ir žiūrovais. Po tokių seansų žmonės gana dažnai jaučia silpnumą, pykinimą, galvos skausmą.
Būna atvejų, kai astralas įeina į jį iškvietusio žmogaus kūną ir jame pasilieka, taip rimtai pakenkdamas sveikatai.
Elementalas gali ir ne iš karto rasti sau „buveinę“. Jis gali pasilikti namuose ir tik vėliau, netgi po daugelio metų, gali įeiti į žmogaus kūną. Tai gali būti žmogus, kuris net nedalyvavo seanse, kurio metu buvo iškviestas astralas. Visa tai vyksta žmogui to net nepastebint. Tik po kurio laiko jis pats ar artimieji pamato, kad su žmogumi vyksta kažkas keisto. Reikia dar patikslinti, jeigu kanalas, kurį naudojo astralas įeiti į žmogaus kūną, liko atviras, tai šiuo kanalu gali pasinaudoti kitos demoniškos būtybės ir apsigyventi žmoguje.
Metodai, kuriais pasinaudojant galima išvaryti dvasias iš žmogaus, žinomi egzorcistams. Tačiau kartais netgi patyrusiems egzorcistams nepavyksta iš žmogaus kūno pašalinti anapusinį gyventoją. Tai būna tuo atveju, kai žmoguje apsigyvena labai stipri būtybė.
Spiritizmo seansų metu dažniausiai bendraujama su silpnomis būtybėmis, kurios sugeba duoti mažai reikšmingus atsakymus svarelio ar lėkštutės pagalba. Tačiau kai kurie patyrę mediumai gali iškviesti ir žymiai galingesnes dvasias, kurios netgi skleidžia garsus ar įsikūnija į matomą atvaizdą.
Pats pavojingiausias bendravimo su anapusine dvasia būdas – priversti ją kuriam laikui įsikūnyti į kurį nors spiritizmo seanse dalyvaujantį žmogų. Tuomet bendravimas vyksta per šį žmogų. Pasibaigus seansui mediumas turi anapusinę būtybę pašalinti iš žmogaus ir priversti ją pasišalinti. Tačiau jei dvasia yra stipri, ji gali ir neišeiti arba seanso metu atlikti kokį nors netikėtą poelgį.
Ką jautė žudikas?
1952-ais metais Londone spiritizmo seanso dalyviai panoro pabendrauti su neseniai nubausto serijinio žudiko dvasia. Juos domino tai, ką žudikas jautė žudydamas savo aukas. Garsus mediumas Džeikobas Higinsas privertė įeiti dvasią į vieną transo būsenoje esantį žmogų ir atsakinėti per jį. Vyro balsas pasikeitė, tapo grubus. Jis ėmė apžiūrinėti kitus seanso dalyvius niūriu žvilgsniu, kreivai šypsojosi. Kai buvo paklausta, kokius žodžius prieš mirtį sakė aukos, jis staiga puolė ant šalia sėdėjusios moters ir ėmė ją smaugti, košdamas pro sukąstus dantis: „Štai ką jos sakė, štai ką!“. Moteris ėmė šaukti pagalbos. Labai sunkiai pavyko nuraminti žmogų ir priversti pasišalinti į jį įėjusią dvasią.
XIX amžiuje Kalifornijoje vykusio spiritizmo seanso metu įvyko tragedija. Kaip pasakojama vietinėje legendoje (daugelis net neabejoja, kad tai yra tiesa), aukso ieškotojų grupelė pasikvietė gana stiprų mediumą, kuris turėjo iškviesti jų draugo dvasią. Draugas žuvo, taip ir nespėjęs pasakyti, kur paslėpė didžiulį aukso grynuolį. Iš pradžių su mirusiuoju buvo bendraujama lentos, svarelio ir lėkštutės pagalba. Tačiau aiškaus atsakymo nebuvo. Tada, pasiūlius mediumui, buvo nuspręsta pabandyti su dvasia pakalbėti per vieną iš seanso dalyvių. Vyriškis buvo įvestas į transo būseną.
Po kurio laiko jis prabilo balsu, kuris buvo labai panašus į velionio balsą. Pasakojama, kad netgi jo veido išraiška tapo panaši.
Netikėtai vyras suriko: „Niekšai! Tai jūs mane pribaigėte kanjone!“ Vėliau paaiškėjo, kad taip buvo iš tikrųjų. Po šių žodžių vyriškis iš striukės kišenės išsitraukė pistoletą ir ėmė šaudyti į kambaryje esančius žmones. Vienas šūvis sunkiai sužeidė mediumą, todėl jis nebegalėjo kontroliuoti situacijos. Kažkuris seanso dalyvis taip pat griebėsi ginklo ir paleido kulką į apsėstąjį.
Šio tragiško įvykio aukomis tapo ne tik mediumas ir žmogus, į kurį buvo įėjusi žuvusio aukso ieškotojo dvasia, bet ir vos ne pusė seanso dalyvių.
Bandomasis Ziuhtingas
Dar keistesnis ir ne mažiau tragiškas įvykis aprašomas 1958-ais metais Vienoje išleistuose Leticijos Kaufman memuaruose. 1943-ųjų metų žiemą vienoje senovinėje Tirolio Alpėse esančioje pilyje beveik kiekvieną vakarą buvo rengiami spiritizmo seansai. Juo vykdė ispanų mediumas Karera. Kai įprastiniai bendravimo su dvasiomis būdai gerokai įkyrėjo, ispanas pasiūlė su dvasia pakalbėti per vieną iš seanso dalyvių. Buvo pasirinktas ponas Ziuhtingas, 55-ių metų atsargos karininkas. Iš pradžių Karera į vyrą iškvietė Karolio Didžiojo dvasią, po to Bismarko dvasią. Transo būsenoje esantis Ziuhtingas atsakinėjo gergždžiančiu balsu.
Seanso pabaigoje pilies šeimininkė baronienė fon Tie prisiminė ankstesnio pilies šeimininko velionį sūnų. Buvo žinoma, kad jaunuolis nusišovė dėl nelaimingos meilės. Damos, kurios sudarė didžiąją seanso dalyvių dalį, išgirdusios apie nelaimingą meilę, atgijo ir pareikalavo, kad mediumas iškviestų jaunuolio dvasią.
Karera pasakė, kad jis turi žinoti jo vardą. Baronienė negalėjo jo prisiminti. Tada mediumas paprašė pasakyti jaunuolio žūties datą ir vietą, kur įvyko tragedija. Baronienė atsakė, kad tai įvyko toje salėje, kur vyksta seansas, Kūčių vakarą. Tik tiksliai negalėjo pasakyti ar tai įvyko 1912-ais ar 1913- ais metais. Mediumas pasakė, kad reikalinga tiksli data. Seanso dalyviai nusprendė paimti 1912-us metus, o jeigu nepavyks, viską pakartoti iš pradžių su 1913-ais metais.
Lemtinga klaida
Ziuhtingas vėl įėjo į transo būseną. Sprendžiant iš to, kad jo veidas pabalo, o pirštai ėmė drebėti, iškviestoji žuvusiojo nuo kulkos šiame kambaryje dvasia įėjo į karininką.
Toliau L.Kaufman memuaruose rašoma: „Į dvasią pirmoji kreipėsi baronienė: „Mums žinoma, kad jūs nusprendėte palikti gyvųjų pasaulį dėl meilės be atsako, kurią jautėte vienai jaunai asmenybei. Ar tai tiesa?“ Vietoje atsakymo iš Ziuhtingo gerklės pasigirdo urzgimas, kurį atkartoti nesugebėtų net pats geriausias gyvūnų garsų imitatorius. Karininko veidas persikreipė, jo lūpos pakilo, parodydamos dantis. Vyriškis apsilaižė. Ant švarko iš burnos nutekėjo seilė. Seanso dalyviai sustingo iš siaubo. Šalia Ziuhtingo sėdėjusi ponia garsiai pareikalavo nutraukti šį košmarą“.
Moters balsas atkreipė vyriškio, o tiksliau – į jo kūną įėjusios anapusinio pasaulio būtybės – dėmesį. Vyras pašoko ir puolė ant moters. Ji ėmė spiegti, bandydama apsiginti, tačiau Ziuhtingas ranka pagavo moters ranką ir suleido į ją dantis. Iš sužeistos rankos ištryško kraujas. Kiti vyrai ir baronienė vargais negalais privertė vyrą atsitraukti nuo nelaimingosios ponios Nepir. Tuomet karininkas ėmė pulti kitus seanso dalyvius, kimiai urgzdamas. Jis judėjo ant rankų ir kojų ir tai darė labai vikriai ir greitai. Jo veide buvo matomas įniršis. Galiausiai Ziuhtingas užpuolė jam pasipainiojusią baronienę, parvertė ją ant grindų ir dantimis įsikabino į kaklą. Įbėgęs patarnautojas sunkia žvakide smogė karininkui į galvą ir ją sutrupino.
Pasiteisindamas mediumas galėjo pasakyti tik tai, kad kviečiant mirusiojo dvasią, nežinant jo vardo ir remiantis tik mirties data, galima sulaukti pačių netikėčiausių pasekmių. Tik vėliau paaiškėjo, kad būtent 1912-ųjų metų Kūčių vakarą šiame kambaryje ankstesnis pilies šeimininkas šūviu į galvą nušovė savo pasiutusį šunį, kuris užsikrėtė medžioklės metu nuo lapės įkandimo. Ir reikėjo taip atsitikti, kad lygiai po metų, šiame pačiame kambaryje šeimininko sūnus iš to paties pistoleto paleido sau kulką į galvą.
