Kai kurie papročiai, prietarai, posakiai taip įsišakniję mūsų
sąmonėje, kad atrodo, jog kitaip ir negali būti. Iš kur jie atsirado?
Pastuksenk į medį
Paprotys pastuksenti į medį, kad išvengtume nesėkmės, susijęs su
kryžiumi, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus. Daugelyje šventyklų yra
relikvijų – kryžiaus fragmentų. Tikima, kad juos pabučiavus ar palietus
galima užsitikrinti sveikatą ir gerovę. Kadaise tereikėjo paliesti bet
kokį medinį paviršių, kuris buvo laikomas kryžiaus simboliu. Manoma, kad
taip atsirado paprotys pastuksenti į medį. Tai viena versija. Kita
nukelia mus į laikus, kai bažnyčia teikdavo prieglobstį bėgantiesiems
nuo persekiojimo. Kai jie pasiekdavo bažnyčią ir paliesdavo medines
duris, patekdavo kryžiaus globon, todėl būdavo saugūs. Niekas nedrįsdavo
jų ten suimti, nes tai būtų prilygę šventvagystei.
Yra dar vienas aiškinimas – iš laikų, kai žmonės gyveno medinėse
trobose. Tie, kam gerai sekėsi, bijodavo garsiai apie tai kalbėti, kad
neerzintų piktų dvasių ir neprisišauktų nelaimių. Kad niekas negirdėtų
kalbų apie tai, kaip jiems gerai sekasi, žmonės garsiai belsdavo į
medines savo namų sienas. Tada pavydžios piktosios dvasios nesuprasdavo
jų žodžių. Tačiau įtikimiausia versija yra kitokia: esą šis paprotys
atsiradęs dar pagonių laikais, kai žmonės garbino medžių dvasias.
Pagonys tikėjo, kad kai žaibas trenkia į medį, jis įgauna dieviškų
galių. Ąžuole įsikūręs pats Perkūnas. Palietęs jo kamieną, galėdavai
sulaukti sėkmės.
Neišberk druskos
Žmonės naudojosi druska nuo pat civilizacijos aušros ir laikė ją
šventa. Ji buvo naudojama apeigose, buvo aukojama dievams. Apie tai
užsimenama Biblijoje bei pagoniškų apeigų aprašymuose. Jos galima buvo
rasti ant kiekvieno stalo, valgyti be druskos reiškė įžeisti dievus.
Ji išlaikė savo prasmę net ir nūdienos posakiuose. Sakome: „Norint
gerai pažinti žmogų, reikia su juo suvalgyti pūdą druskos“. Senovės
Romoje alga kareiviams būdavo išmokama druska. Druska apvalo, todėl tapo
skaidrių sandorių simboliu. Pitagoras matė joje teisingumo simbolį.
Jeigu druska pabirdavo ant stalo, tai būdavo laikoma blogu ženklu:
galėjai laukti kokios nors neteisybės.
Druska yra puikus konservantas. Todėl tapo ilgalaikės draugystės ir
nemirtingumo simboliu. Arabai prieš svečią deda druską, kad parodytų,
jog jo atžvilgiu nusiteikę draugiškai. Daugelyje šalių druska dedama
šalia mirusiųjų į karstą kaip sielos nemirtingumo ženklas. Škotijoje
alaus gamintojai ir vyndariai įberia saują druskos į silpną vyną ir
raugą, kad išvaikytų raganas.
Paberti druską iki šiol reiškia, kad gali laukti blogų žinių.
Prietaringi žmonės, netyčia pabėrę druską, iškart meta žiupsnelį jos
kaire ranka per dešinį petį, kad išvengtų nemalonumų, barnių ir
apsisaugotų nuo šėtono. Šėtonas sumanus, prieina prie žmogaus iš nugaros
ar iš kairės pusės, kuri yra silpnesnė ir ne tokia atspari blogiui.
Prisikalk pasagą
Esama keleto versijų, kodėl žmonės tiki, kad pasaga neša laimę.
Garsiausia yra legenda apie šventąjį Danstaną, kuris, prieš tapdamas
vyskupu, buvo puikus kalvis. Kartą pas jį apsireiškė persirengęs velnias
ir paprašė, kad kalvis jį pakaustytų. Ir atkišo kanopą.
Tačiau šventasis Danstanas atpažino velnią. Stipriai sugriebė jį,
prispaudė prie sienos ir taip pradėjo daužyti kūju į kanopą, kad velnias
užstaugė ir ėmė maldauti pasigailėti. Tačiau kalvis jo nepaleido tol,
kol šis pažadėjo, kad niekada neperžengs slenksčio namų, ant kurių durų
kabo pasaga.
Kita tradicija susijusi su paplitusiu tikėjimu raganomis. Buvo
tikima, kad raganos bijo arklių, todėl skraido ant šluotų. Iš to galima
buvo daryti aiškią išvadą, kad namai, ant kurių durų kabo pasaga,
raganoms turi sietis su arkliais, todėl tokių namų jos šalinsis.
Paspausk ranką
Šis draugiškas gestas, pasirodo, susijęs su įtarumu ir baime. Senais
laikais žmogui grėsė daugybė pavojų, kuriuos kėlė ne tik žvėrys, bet ir
kiti žmonės. Niekuo negalėjai pasitikėti. Žmonės pradėjo ginkluotis
vėzdais, o paskui kardais.
Susitikimai su nepažįstamaisiais galėjo būti pavojingi. Buvo galimi
keturi variantai: nueiti į šalį ir išvengti susitikimo, likti vietoje ir
kautis, su ginklu rankoje prasilenkti be kovos arba pasisveikinti be
ginklo ir be kovos.
Ketvirtasis variantas reikalavo, kad susitikusieji įtikintų vienas
kitą, jog jų ketinimai taikūs. Jie nusiimdavo ginklus, padėdavo juos į
šalį ar bent jau nukeldavo nuo jų rankas ir parodydavo, kad jos tuščios.
Dėl visa ko dar paspausdavo vienas kitam ranką, tuomet tikrai
negalėdavo griebtis ginklo. Taip ir atsirado tradicija paduoti ranką,
kurioje iki tol buvo ginklas.
Užmesk į dešinę arba į kairę
Pirmieji drabužiai, kuriuos žmonės vilkėjo, buvo apsivelkami per
galvą, nesagstomi, tik vėliau imta naudoti kabliukus ir sąsagas, o dar
vėliau atsirado sagos. Pirmosios sagos prie drabužių buvo prisiūtos
XVIII amžiuje. Ne visos jos buvo skirtos drabužiams susegti, kai kurios
buvo tik puošmena. Vyrų drabužiuose jos vaidino svarbų vaidmenį –
karaliaus Karolio I laikais vyriškos kelnės buvo susagstomos sagomis.
Būtų logiška, jeigu ir vyrai, ir moterys sagstytųsi drabužius į tą
pačią pusę, nes nėra jokios racionalios priežasties, kodėl tos pusės
turėtų skirtis. Tačiau vyrai viską – nuo pižamų iki kostiumų – sagstosi į
dešinę pusę, o moterys – į kairę. Cinikai mano, jog tai nulėmė moterų
klastingumas: dailiosios lyties atstovės viską turi daryti atvirkščiai
nei vyrai. Mat dauguma žmonių yra dešiniarankiai. Vyrai paprastai
rengiasi patys, o kilmingos damos naudojosi kambarinių paslaugomis.
Kambarinėms būdavo patogiau sagstyti ponios drabužius dešine ranka.
Dešinėje rankoje moteris neretai laiko vaiką, o kai viešoje vietoje
turėdavo pamaitinti kūdikį, jai lengviau būdavo apnuoginti kairę krūtį.
Tada likusia laisva dešine ranka galima apsiausti kūdikį dešiniu
apsiausto skvernu. Todėl moterims į kairę pusę užsegami drabužiai
patogesni.
Yra ir dar vienas aiškinimas. Viduramžiais vyrai turėdavo nuolatos
būti pasirengę mūšiui. Kad staigiai galėtų išsitraukti kardą, dešinę
ranką laikydavo šiltoje vietoje užantyje, kad ji nešaltų ir visada būtų
pasirengusi laikyti ginklą. Todėl drabužiai turėjo būti sagstomi į
dešinę pusę. Dabar nė viena iš tų priežasčių neturi nė menkiausios
reikšmės, tačiau drabužiai ir toliau sagstomi į skirtingas puses.
Įdomu
Vestuvių ritualas reikalauja laikytis tam tikrų taisyklių. Tuoktuvių
metu nuotaka turi stovėti jaunikiui iš kairės. Jaunikis visada paduoda
nuotakai kairę ranką, kad ji galėtų įsikabinti. Mat dešinėje jis
laikydavo kardą ir, reikalui esant, galėdavo pasipriešinti pavydžiam
varžovui ar įpykusiam tėvui, kuris nepalaimino santuokos
Parengta pagal dienraščio „Vakaro žinios“ priedą „Geras!“, respublika.lt
