Kur įsikurs siela?

2012 m. Rusijos MA Anochino vardo Normaliosios fiziologijos institute atliko neįprastą, švelniai sakant, eksperimentą, sukėlusį daug ginčų mokslo bendruomenėje. Juo siekta parodyti, kad tam tikrus įgūdžius išsiugdę gyvūnai mirties akimirką gali juos perduoti kitiems, netgi negimusiems.

Bandymai, labiau panašūs į erotinį trilerį, atrodė taip. Žiurkes išleisdavo plaukioti į apvalų baseiną, kuriame tam tikroje vietoje po vandeniu buvo platforma. Anksčiau ar vėliau žiurkės išmoksta surasti tą platformą orientuodamiesi pagal aplink išdėstytus daiktus ir ant jos užsiropšti. Tai ir yra jų įgyti įgūdžiai.

Po trijų treniruočių dienų žiurkes nužudydavo, nupjaudavo jų galvas ir kūnus sudėdavo į narvelį, kurio viršutinėje dalyje tuo metu poravosi patinas ir patelė. Tokiomis neįprastomis aplinkybėmis pradėtus palikuonis tyrėjai pavadino „A grupe“. Kartu buvo parengta ir „B grupė“ – iš greta lavonų, tik šįkart neturėjusių minėtų įgūdžių, pradėtų palikuonių.

Žiurkiukams paaugus, juos irgi įleisdavo į baseiną ir stebėjo apsimokymo spartą. Ir paaiškėjo, kad „A grupė“ mokosi gerokai sparčiau nei „B grupė“. Tai liudijo apie galimybę, kad nekontaktiniu būdu apvaisinamam palikuoniui gali būti perduodama informacija apie mirštančio organizmo turėtus įgūdžius. Straipsnis apie tai buvo paskelbtas autoritetingame „Eksperimentinės biologijos ir medicinos biuletenyje“.

Apie tai sužinojo visuomenė bei spauda. Vienos antraštės šaukė: „Mokslininkai įrodė sielų persikėlimą!“, o kitos piktinosi: „Pseudomokslas praniko į Medicinos akademiją!“ Kritikuota ir eksperimento metodika – surinkta mažai statistikos, nesudarytos kontrolinės grupės, neatlikti būtini testai ir pan. Kitaip tariant, žiurkių elgesys baseine galėjo būti atsitiktinis. Instituto direktorius Sergejus Sudakovas paaiškino, kad tie darbai buvo atlikti „žingeidumo patenkinimui už mažas nebiudžetines lėšas“, ir pabrėžė, kad jokių hipotezių nekelia, bet „juk žiurkės kažkaip perduoda informaciją, kad negalimą ėsti nuodų, net jei tai jau negyvas gyvūnas“. Ir autoriai netvirtina, kad atskleidė kažkokį reiškinį – telepatiją ar net „žiurkių sielų“ persikėlimą - jie tik rašo: tai įmanoma.

Juk, nepaisant viso nepavydėtino ir tragiško laboratorinių žiurkių likimo, vargu ar verta kalbėti, kad jos turi subtilią substanciją, vadinamą siela. O kaip dėl žmogaus?

20 a. Pradžioje amerikietis gydytojas Dunkanas Makdauelis, ant specialios lovos sverdamas mirštančius žmones (kurių buvo 6-i), aptiko, kad mirties akimirką kūnas netenka 15-45 g svorio. Tai jis aprašė moksliniuose žurnaluose bei populiariuose leidiniuose. Viename straipsnyje buvo minimas 21 g, kuris nuo tada ir imtas laikyti „sielos svoriu“. Tiesa, jokių ataskaitų D. Makdauelis nepateikė, liudininkų nenurodė, o ir lovos, naudotos svėrimų metu, pateikti negalėjo.

Mokslininkai laiko, kad eksperimentiškai patikrinti sielos buvimo neįmanoma. Juk iki galo dar neaišku, kas yra sąmonė ir kaip susidaro. Ir šitie klausimai paskelbti vienais pagrindinių 21-me amžiuje. Juk berods jau ištirti visi organai, iššifruotas žmonijos genomas, o kas yra sąmonė ir kur ji glūdi – dar nepaaiškėjo. Gal tai tik smegenų veiklos savybė, funkcionalas.

Juk jei išrinksime radijo imtuvą, jame nerasime garsų, kuriuos jis skleidžia. Taip ir su sąmone – galima įlysti į smegenis, tačiau ten nieko nerasime! O ar galima per atstumą perduoti mintis ir kitką, - tirti nedraudžiama, juk mokslui neturėtų būti jokių draudimų.

Čia reikia pridurti, kad kai kurie tyrinėtojai visai nemano, kad sąmonė yra smegenų funkcija – ji „gyvuoja“ atskirai ir gali išlikti po kūno mirties. Neurofiziologai, Nobelio premijos laureatai (1981) Deividas Hjubelis ir Torstenas Vizelis pripažino: norint teigti apie smegenų ir sąmonės ryšį, reikia suprasti, kas nuskaito ir dekoduoja jutimų organų informaciją. O tai neįmanoma. Kitas Nobelio premijos laureatas medicinos srityje Džonas Eklsas rašė: „Nėra jokių abejonių, kad žmogų valdo KAŽKAS, esantis už kūno ribų“. Prieš kelis metus olandų fiziologai atliko plačius tyrinėjimus. Jū vadovas Pimas Lomelis rašė: „Sąmonė egzistuoja netgi smegenims nustojus funkcionuoti. O smegenys – tai visai ne mąstanti medžiaga, o organas, kaip ir bet kuris kitas, atliekantis griežtai nustatytas funkcijas“.

Įdomu, kad panašias išvadas daro ir su neurofiziologija nesusiję mokslininkai. Rusijos MA Tiksliosios mechanikos ir skaičiavimo technikos institute, kur surenkami sugebantys apsimokyti robotai, sutinkama ir tokia nuomonė: bendruomenei puikiai tiktų sistema, panaši į paskirstytą skruzdėlyną: bet kuris kažką išmokęs individas perduoda informaciją „į viršų“, tam tikrą serverį, super-smegenis. Tada kitas, patekęs į panašią situaciją, gauna iš serverio nurodymus kaip reikia elgtis. Vyksta visai populiacijai naudingas pasikeitimas patirtimi, padidinantis jos efektyvumą. Tai kaip konstruktorių biure: kuris nors bendradarbis mirė, tačiau tai, kuo jis užsiėmė, liko brėžinių pavidalu – jo patirtis nedingo. Gal ir su mumis taip: gyvenam, įgyjam žinias, kad mirties akimirką jas perduotume kažkur „į viršų““.

O gal – tiesiog suėsti visus tuos profesorius ir tapti protingesnėmis?