Atsižvelgiant į Visatos neaprėpiamumą

Ilgai ieškojau, kaip kitaip pavadinti astralinius parazitus kitais žodžiais. Šitas terminas užkrauna labai negatyvią energetiką. Žmonės neretai išsigąsta, kad turi parazitų, painioja su kūno parazitais, o baimė kenkia gydymosi procesui. Ezoterinėje praktikoje astraliniai parazitai yra visuotinai priimtas terminas, labai aiškus specialistų tarpe. Visa tai teisingiau galima būtų pavadinti energetinio kūno parazitais, nes kalbama ir apie eterinius, ir apie astralinius, ir apie mentalinius parazitus.

Astralinis pasaulis – tai norų, emocijų ir troškimų pasaulis, tai yra pati tikriausia Majos iliuzijų laboratorija, tai miegančio proto žaidimų laboratorija ir visgi nėra tikslu bei teisinga šį reiškinį vadinti parazitu.

Iš vienos pusės tai tikrai parazitas, nes jis gyvas, turi savo kvapą, garsą, konsistenciją, gyvena svetimos energijos sąskaita, o mainais nieko neduoda, išskyrus skausmą. Tuo pačiu tai yra planetos gyvybės sistemos dalis. Parazitas ir žmogus nėra atsiejamos substancijos. Parazitą sukuria arba prišaukia pats žmogus dėl savo nesuvokto gyvenimo ir klaidžiojimų sansaros rate. Todėl jį (pirmiausia kalbama apie energetinę lervą nugaros srityje) reikia priimti kaip savo pačio kūno dalį.

Tuo pačiu tai nėra kūnas, o greičiau svetimkūnis, kurį sukuria pats žmogus ir kuris vėliau gyvena savarankišką gyvenimą, kol sustiprėja iki tokio lygio, kad ima valdyti ir kontroliuoti visus žmogaus gyvenimo aspektus. Kol galų gale – žmogaus sąmonė tampa parazito sąmone. Tai energetinė lerva padaro žmogų vampyru, kuriam jau neužtenka savo paties skausmo. Papildomo skausmo šaltinio ji per vampyrinę veiklą ieško kituose žmonėse ir tokiu būdu maitinasi bei maitina paralelinius demonų pasaulius.

Lerva iš tikrųjų yra skausmas. Tai visų traumuojančių situacijų bei negatyvių vertinimų substratas. Dauguma žmonių daugiau ar mažiau gyvena skausme. Tai ne tik fizinis skausmas. Kaip sakydavo Buda, Šis skausmas kyla dėl to, kad žmogus nuolatos ieško, bet neranda laimės. Laimė, jų supratimu, tai skausmo nebuvimas arba laikinas pabėgimas nuo skausmo. Todėl laimė irgi laikina, kaip ir skausmas. Išmintingas žmogus neprisiriša nei prie vieno, nei prie kito.

Skausmą sukuria parazitas per nesuvoktą, nevaldomą protą, jis linkęs tapatintis su fiziniu kūnu ir jo poreikiais, siekiantis pririšti žmogų prie kintamų dalykų. Jei kintami dalykai suteikia laimę, tai ta laimė yra laikina, kaip ir skausmas, o siela nori pastovios, bet vienintelį kelią pasitenkinti mato niekur kitur, bet kintamuose dalykuose. Lerva kintamus dalykus miegančiam protui parduoda kaip pastovius. Todėl kyla vis nauji ir nauji skausmai bei noras nuo jų bėgti į laikiną laimę. Skausmas niekada nesibaigs, nes laimingą piliulę prarijus, alkis bus patenkintas, išoriniu, surogatiniu maistu, kuris kinta, tačiau prie kurio, lervos pastangomis, lengvai prisirišama. Juk pavalgius pietus, po kelių valandų vėl skrandis prašo maisto. Šis modelis yra universalus, nes alkis numalšinamas laikinai, laimė laikina, todėl apetitas išlika visada, be to, visada jis turi tendenciją augti. Todėl kančios ne tik nesibaigia, bet ir dauginasi.

Pačiam žmogui tiek daug maisto nereikia, nei energetinio, nei fizinio. Jei lerva užvaldo protą, žmogus sotinasi arba valgo kitus todėl, kad to nori lerva, kuri gyvena savarankišką gyvenimą. Iš tikrųjų vampyruojantis žmogus gyvena lervos protu, nes parazitas duoda suvokti, kad jos poreikiai yra žmogaus poreikiai. Valgydamas kitą žmogų vampyras tenkina ne savo alkį, bet lervos poreikius, kuri iš esmės ir yra tas nuolatinio skausmo šaltinis.

Lerva apriboja suvokimo horizintą, padaro gyvenimą juodai baltą kokios nors iliuzinės tiesos atžvilgiu. Skausmingas gyvenimas ir yra juodai baltas gyvenimas. Žmogus dėl savo sąlygotumo, dėl juodai balto riboto mąstymo gyvena nuolatiniame skausme, bėgime nuo skausmo link laimės ir atgal. Skausmas šiuo atveju yra laimės ir pilnatvės trūkumas, alkis, kuris atsiranda dėl to, kad protas pririšamas prie sąlygotų, kintamų dalyku, kurie šiandien yra, o rytoj jų nėra, tačiau miegantis protas apie tai nieko nežino. Dėl to kyla nuolatinis didžiulis stresas, milžiniška vidinė baimė, visiškai nesuvokta ir nevaldoma, kurią akumuliuoja į save energetinė lerva. Šiandien aš galiu pavalgyti, vadinasi aš laimingas, bet rytoj, tas maistas, kuris teikė gyvenimo džiaugsmą, dingsta be pėdsakų. Ir protas patiria šoką: „kur visa tai“. Po didelės puotos visada ateina sunkios pagirios. Visa protinė veikla nukreipiama į tai kur gauti gauti naują laimės dozę.

Todėl ir sakome, kad vampyruojantys žmonės, kurie gyvena lervos užvaldytu protu, yra išradingi santykių ekspertai ir manipuliatoriai. Nes jie nemato jokio kito šaltinio alkiui patenkinti, kaip tik kitą žmogų. Jie net nebando suvokti, kad yra kitas šaltinis, kuris yra visiškai šalia. Bet jį aklinai yra uždariusi lerva, kuri kužda į ausi savo šeimininkui, esą visa tavo laimė yra išoriniuose šaltiniuose. Žmonės, kurie tave supa yra tavo maistas, čiupk juos ir ėsk į sveikatą, tada patirsi tikrą laimę ir sveikatą. Bet tu vis viena nepasisotinsi, nes tai ką ėdi yra laikina, dėl to tau kyla baimė ir nerimas, o kaip bus rytoj, o miegantis protas nežino ką daryti. Labai gerai. Visą tavo nerimą ir baimes dėl prisirišimų, su malonumu sugersiu aš, astralinis parazitas.