Sakoma, kad neišvengiami tik du dalykai: mokesčiai ir mirtis. Bet ar tikrai? Kol moksliukai spuoguotais veidais ir baltais chalatais triūsia prie giltinės apgavimo mechanizmų, apsukresni lietuviai tobulina pažangiausias technologijas, leidžiančias išvengti pirmosios prievolės. Sukryžminkime šiuos dalykus ir gausime daktarą Frankenšteiną, turintį pakankamai pinigų, kad jis pats ir jo pabaisa gyventų amžinai.
Tiesa, ar išties norime gyventi amžinai? Juk vampyrai filmuose nuolat skundžiasi, kad ilgas gyvenimas yra prakeikimas, o ne dovana. Šiaip ar taip, nors Vakaruose, kur kokakola skanesnė ir mėsainiai sultingesni, gyvenimo trukmė per pastaruosius 100 metų kone padvigubėjo, o Japonija gali pasigirti didžiausiu šimtamečių senukų skaičiumi, žmonės vis dar sensta, miršta ir svajoja apie amžiną gyvenimą.
Kai gimstamumas mažėja, o pensininkų skaičius didėja, iškyla dilema – kas dirbs? Ją sprendžiame ir mes, nes akivaizdu, kad lietuviai ruošiasi emigruoti arba išmirti. Kad neišnyktume, turėtume pradėti gimdyti daugiau vaikų, bet esant dabartinės valdžios politikai tai neįmanoma (juk draudžiama prekyba bambaliais stipraus alaus, o nesaugaus sekso alaus neprigėrus nebūna...), arba tapti Homo cyborg, tai yra kiborgais.
Nebūtina įsivaizduoti žmonių metalinėmis rankomis ir kojomis, apipintomis laidais. Protezai tobulinami, tad po 10 metų vargu ar bus matyti skirtumų tarp tikros ir netikros rankos arba kojos. Bet suklestės ne tik inžinieriai. Be jokios abejonės, netolimoje ateityje pelningiausių pasaulio bendrovių penketuką sudarys ne informacinių, bet biotechnologijų bendrovės, galinčios pigiai gaminti ar auginti naujas širdis, kepenis, inkstus ir kitus organus. Tačiau daug svarbesnis klausimas yra šis: ar mes galėsime įsigyti naujų kūno dalių už prieinamą kainą?
Atsarginės kūno dalys, kai tik prasidės jų masinė gamyba, kainuos brangiai ir bus tikrai ne kiekvieno nosiai. Gali būti, kad gyvenimo trukmės vidurkį didins milijardieriai, kurie gyvens ilgai ir ne išmirs natūralia mirtimi, o kiurksos nuo varguolių izoliuotose vietovėse kur nors atogrąžų salynuose. Na, jei dėl klimato kaitos jie nebus apsemti.
Kur yra technologijų invazijos į žmogaus kūną ribos? Greitai bus priimami įstatymai, nurodantys, kiek kūno dalių pakeitęs žmogus dar gali būti vadinamas žmogumi, o kada jau tampa Homo immortalis ar tiesiog kitos evoliucijos pakopos sutvėrimu. Ar žmogus, kuriam pakeista širdis, kepenys, plaučiai, sąnariai, kojos, rankos, keliai, pėdos, ausys, o smegenys pripildytos skysčio, kad veiktų dar 50 metų, bus vis dar laikomas žmogumi? Ar turėsime sielą, jei visa kita bus pakeista arba jei gyvensime nebe biologiniame kūne?
Karolis Makrickas
Vienas garsus žmogus, likus ne tiek daug iki mirties, susirinkusiai universitetą baigiančių studentų miniai kalbėjo, kad mirtis – geriausias gamtos išradimas, nes ji leidžia naujam pakeisti seną. Prasidėjus didžiajam kūnų remontui, ši taisyklė gali nustoti galioti. Šiaurės Korėjos gyventojai kartkartėmis vis pasidžiaugia diktatoriaus mirtimi, nors viešai apsimeta, kad jo gaili, tad šis malonumas gali būti iš jų atimtas – juk galią ir valdžią turintys žmonės trokšta tiek jaunystės, tiek gyventi amžinai. Vien pupuliuko Vladimiro Putino papūstos lūpytės ar Silvio Berlusconi špaklius daug ką sako. Nešvarus verslas apsivalo per tris kartas, bet jei pirmos dvi užsisėdės po 120 metų?..
Bet, tarkim, jūs laimėjote aukso puodą, tad laikas rinktis kelią į nemirtingumą!
Avataras
Birželio viduryje Niujorke vyko įdomus renginys – tarptautinis kongresas „Global Future 2045“. Jame blaškėsi ir apie nemirtingumą diskutavo neurologai, neuroinžinieriai, futurologai ir milijonieriai. Vienas jų, rusų kilmės verslininkas ir kongreso įkūrėjas Dmitry Itskovas, svajoja apie avatarus. Šios srities tyrimams jis jau išleido 3 mln. JAV dolerių ir nežada sustoti.
Visi matėte filmą „Įsikūnijimas“, tad įsivaizduojate, koks tai procesas, tik šį kartą nereikės ratu sėdinčių, ritmiškai judančių ir dainuojančių na’vi genties atstovų. D. Itskovo nemirtingumo idėja pavadinta projektu „Avataras“, jį sudaro keturios dalys. Projekto A fazė bus pasiekta, kai bus sukurtas robotas, kurį galėsime valdyti mintimis, B fazė – kai žmogaus smegenys bus perkeltos į sukurtą sintetinį kūną, C fazė – kai smegenų nebereikės ir visą jūsų atmintį turės pats kūnas, o D fazėje bus atsisakyta ir paties kūno, vietoj jo matysite savo hologramą. Verslininkas tikisi, kad visa tai pavyks padaryti iki 2045-ųjų. Tad pasistenkite to laimėto milijono iki to laiko neišleisti, nes jo pakaks pirmam įnašui.
Jau greitai ateis tas metas, kai eilės (bent jau turtuoliams) prie naujų kepenų sutrumpės drastiškai, kai bus galima pakeisti bet kurią kūno dalį, kiekvieną kaulelį. Atsarginės dalys galės būti tiek mechaninės, tiek biologinės kilmės. Jau dabar matyti didelis proveržis mechaninių protezų, klonavimo ir kamieninių ląstelių tyrimo srityse. Vis keisdami savo kūno dalis nė nepastebėsite, kaip prabėgs 100 metų, o jūs turėsite visiškai naują kūną, be jokių originalių dalių.
Karolis Makrickas
Beje, D. Itskovas – ne vienintelis šių laikų frankenšteinas. Jo idėją tiek patapšnojimu per petį, tiek pinigais palaiko ir „Google“ inžinerijos direktorius Ray Kurzweilas, robotikos specialistas Hiroshi Ishiguro bei fondo „X Prize“ vadovas Peteris Diamandis, kuriam, atrodo, rūpi ne tik skrydžiai į kosmosą, bet ir nemirtingumas. „Global Future 2045“ idėjas palaiko ir pasaulio įžymybės. Nors ir keista, paramą išreiškė net Dalai Lama – jis ne tik kelis kartus susitiko su D. Itskovu, bet ir išplatino pranešimą spaudai, kuriame skatina tyrimus šioje srityje, kad naudą pajustų visa žmonija.
Tiesa, jei darytume prielaidą, kad viską įmanoma pagaminti ir tos technologijos, kurių dar nėra, atsiras netolimoje ateityje, avataro idėja turi vieną didelį minusą – net ir tapęs nemirtingas jūs išties mirsite. Smegenys negali būti integruotos, jos gali būti tik nukopijuotos. Tad, techniškai kalbant, jūs pats mirsite, gyvens tik jūsų ideali kopija. Kita vertus, miręs žmogus negali turėti požiūrio vienu ar kitu klausimu, tad jūsų kopija (jūs) gyvens tol, kol bus sunaikinta.
Kitas variantas – galite išgyventi idealios dienos būseną ir apie tai niekada nesužinoti: nugyvenate dieną, o kai ryte nubundate, atmintis ištrinama ir jūs vėl gyvenate tą pačią dieną iš naujo. Tobulas amžinas gyvenimas. Arba rojus.
Dalių keitimas
Jei perspektyva, kad jūs mirštate, o jūsų kopija gyvena, jus gąsdina, teks griebtis senamadiškojo dalių keitimo. Juk operacijos neturi būti futuristinės – pasaulyje pilna žmonių, vaikštančių su dirbtinėmis širdimis ar ne su tomis, su kuriomis gimė.
Jau greitai ateis tas metas, kai eilės (bent jau turtuoliams) prie naujų kepenų sutrumpės drastiškai, kai bus galima pakeisti bet kurią kūno dalį, kiekvieną kaulelį. Atsarginės dalys galės būti tiek mechaninės, tiek biologinės kilmės. Jau dabar matyti didelis proveržis mechaninių protezų, klonavimo ir kamieninių ląstelių tyrimo srityse. Vis keisdami savo kūno dalis nė nepastebėsite, kaip prabėgs 100 metų, o jūs turėsite visiškai naują kūną, be jokių originalių dalių.
Sunkiausia, žinoma, bus keisti smegenis. Bet mokslininkai tikina, kad smegenis dėl jų gebėjimo regeneruotis ir dubliuoti prisiminimus galima keisti dalimis – kaip ir visą kūną. Tiesa, kol kas dar labai toli iki praktinių bandymų, bet mokslas mažais žingsneliais juda prie to. Beje, perkėlimo nereikia įsivaizduoti kaip operacinės stalo ir daugybės skalpelių. Nanomašinos, dirbančios jūsų smegenyse, jas naujins ir keis po ląstelę.
Dalių keitimo metodas, norint pasiekti nemirtingumą, kol kas atrodo realiausias ir įtikinamiausias. Žinoma, įmanomas ir variantas, kai šis metodas sujungiamas su avataro metodu. Tarkim, jūsų kūnas užšaldomas, o jūsų kopija klajoja kaip avataras ir tik kas kelis šimtus metų grįžta, kad būtų galima perkelti prabėgusių metų prisiminimus. Techniškai tai jūsų kopijos prisiminimai, o praktiškai – jūsų pačių, tad ir toliau nemirštate, liekate sušaldytas, o jūsų kopija išsirengia dar vienam žygiui į Kentauro Alfą.
Nemirtingumo eliksyras
Be jau minėtų scenarijų, visuomet egzistuoja tikimybė, kad vampyrai išties egzistuoja (juk jei yra Dievas su angelais, turi būti ir velniai, demonai bei vampyrai) ir jūs tapsite netikėta jų auka. Taip pat gali įvykti mutavusios pasiutligės proveržis, kai visi virs smegenis valgančiais zombiais, kurie taip pat gali pasigirti ilgu gyvenimu.
Kita maloni staigmena – galbūt mokslininkai atras tai, apie ką net nepagalvojome. Visi ar bent jau tie, kurie per biologijas pamokas nespoksojo pro langą ar merginoms į krūtis, žino, kad žmogaus kūnas regeneruojasi, o žaizdos gyja. Ląstelės, nugyvenusios joms skirtą laiką, dalijasi, palieka savo kloną ir suyra. Deja, tam tikru metu ši kūno savybė išnyksta, nes ląstelės gali dalytis tik apie 50 kartų. Toliau vyksta neišvengiama degradacija, todėl kūnai sensta ir mes mirštame.
Tikriausiai nebus didelio šoko, kai po 10 metų taps madinga vietoj antkapio statyti kompiuterius su virtualiomis mirusių asmenybių kopijomis. Tarkim, ateina į kapines koks gyvenimo nualintas rastamanas ir vis klausia: „Tai kur tas palikimas ir kur tas auksas paslėptas?“ O virtuali būtybė maivosi ir sako: „Juk sakiau, kad pasakysiu, kai žmoną susirasi, netikėli tu. Tik pasižiūrėk į save, šiandien ir vėl nesiprausęs, purvu apsidrabstęs!“
Karolis Makrickas
O jei ląstelių atsinaujinimo skaičių pavyktų padidinti bent 20 procentų? Arba padaryti jį begalinį? Tyrėjai, Alberto Einsteino medicinos koledže Niujorke atliekantys bandymus su pelėmis, pasigyrė, kad tai visai realu. Paaiškėjo, kad viską gali kontroliuoti viena smegenų dalis – pagumburis (lot. Hypothalamus). Joje gausu nervinių ląstelių, atliekančių signalo perdavimo ir sekrecijos funkcijas. Tai aukščiausias vegetacinių organizmo reakcijų reguliavimo centras, vieta, kurioje reguliuojama nervinė ir endokrininė kūno veikla.
Atliekant bandymus su pelėmis pastebėta, kad, reguliuojant šią smegenų dalį, atsakingą už kūno senėjimą, galima sulėtinti senėjimo procesą. Na, bent jau pelių organizmuose. Jei tai pavyktų padaryti žmogaus organizme, taptume nemirtingaisiais dankanais maklaudais – mirtume tik tuo atveju, jei mums nukirstų galvą.
Ar tik turčiai džiaugsis ilgu gyvenimu?
Pažvelkite į dainininkę Cher, kuri dėl visų plastinių operacijų atrodo gana jaunai, ir bus aišku, kad tam reikia didelių pinigų. Tad veikiausiai ir nemirtingumas bus prieinamas tik turčiams. Viena vertus, tai gerai, nes Žemė negalėtų išlaikyti visų, juk trūktų maisto ir vandens, kita vertus, o kam bėdžiui tikėtis ilgesnio gyvenimo? Ir, o tai gerokai svarbiau, kada organus keisime aš ir tu, o ne tik oligarchai su gyneruojančios ykanomykos planais?
Visai nekeista šiandien kokiame nors atokiame Afrikos kaime sutikti vaiką su aptrintu išmaniuoju telefonu, kad ir ne pačiu naujausiu. Šis įrenginys – nuo 1970 m. vykstančios ir trilijardą JAV dolerių kainavusios informacinių bei mobiliųjų technologijų revoliucijos vaisius. Dabar tai nebėra prabangos prekė, nors dar visai neseniai tokia buvo. Bet kuris programišius, galbūt niekada gyvenime neregėjęs pusnuogės merginos, pasitaisęs akinius išpyškins, kad kompiuteriai kas 18 mėnesių paspartėja dvigubai. O štai biotechnologijų bendrovių tyrėjai sako, jog galima tikėtis, kad po 15 metų vidutinė gyvenimo trukmė kiekvienais metais ims ilgėti 12 mėnesių!
Technologijoms pingant, visai tikėtina, kad 2030 m. į medicinos draudimą vidutines pajamas gaunančiam asmeniui bus įtraukta organų transplantacija ir genų terapija. Gal taip nenutiks Lietuvoje, bet bus turtingojoje Kinijoje (jei ši pralenks JAV). Štai trumpas pavyzdys: 1983 m., visiems JAV gyventojams norint duoti po mobilųjį telefoną, būtų reikėję daugiau nei ketvirtadalio metinio bendrojo vidaus produkto (BVP), o šiandien visiems nupirkti po „iPhone“ reikėtų vos 1,3 proc. metinio BVP. Pažadėti pailginti piliečių gyvenimą trečdaliu, žinant, kad tam prireiks tik kelių procentų metinio BVP, gali atrodyti puikus pasiūlymas kokiam nors politikui, kuris į valdžią nuspręs ateiti ne ketveriems, bet 40 metų.
Nemirtingumas šiandien
Jei labai skubate ir nemirtingumo norite šiandien, arba įvykdykite kokį nors teroristinį išpuolį ar stambų nusikaltimą (kad jus ilgai prisimintų), arba savo virtualią asmenybę užregistruokite tinklalapyje intellitar.com (ar į jį panašiame). Iš jūsų nusiųstos fotografijos bus sukurtas 3D atvaizdas, kurį galėsite išmokyti kalbėti ir į klausimus atsakyti taip, kaip darote jūs. Žinoma, galite nusiųsti ir savo senelių nuotraukas, kad jūsų vaikams ir vaikaičiams jie galėtų pasakoti: „Kai aš jaunas buvau, tai šile ožius ganiau...“
Nors paslaugai dar toloka iki tobulumo, laikui bėgant jūsų virtuali paskyra galės imituoti jus, dalytis jūsų sukauptomis žiniomis, išmintimi ir prisiminimais. Tikriausiai nebus didelio šoko, kai po 10 metų taps madinga vietoj antkapio statyti kompiuterius su virtualiomis mirusių asmenybių kopijomis. Tarkim, ateina į kapines koks gyvenimo nualintas rastamanas ir vis klausia: „Tai kur tas palikimas ir kur tas auksas paslėptas?“ O virtuali būtybė maivosi ir sako: „Juk sakiau, kad pasakysiu, kai žmoną susirasi, netikėli tu. Tik pasižiūrėk į save, šiandien ir vėl nesiprausęs, purvu apsidrabstęs!“
Moralė ir etika
Kur yra technologijų invazijos į žmogaus kūną ribos? Jau kalbama apie tai, kad robotams reikėtų pradėti tris taisykles diegti pagal nutylėjimą, kad nebūtų situacijų, kai robotas duoda savininkui į dūdą rėkdamas: „Tai kodėl manęs vakar neįkrovei?!“ Greitai bus priimami įstatymai, nurodantys, kiek kūno dalių pakeitęs žmogus dar gali būti vadinamas žmogumi, o kada jau tampa Homo immortalis ar tiesiog kitos evoliucijos pakopos sutvėrimu. Ar žmogus, kuriam pakeista širdis, kepenys, plaučiai, sąnariai, kojos, rankos, keliai, pėdos, ausys, o smegenys pripildytos skysčio, kad veiktų dar 50 metų, bus vis dar laikomas žmogumi? Ar turėsime sielą, jei visa kita bus pakeista arba jei gyvensime nebe biologiniame kūne?
Atsarginės kūno dalys, kai tik prasidės jų masinė gamyba, kainuos brangiai ir bus tikrai ne kiekvieno nosiai. Gali būti, kad gyvenimo trukmės vidurkį didins milijardieriai, kurie gyvens ilgai ir ne išmirs natūralia mirtimi, o kiurksos nuo varguolių izoliuotose vietovėse kur nors atogrąžų salynuose. Na, jei dėl klimato kaitos jie nebus apsemti.
Karolis Makrickas
Juk žmogus – ne tik prisiminimai, bet ir įvairios hormonų audros bei reakcijos į fizinę aplinką, tarkim, susierzinimas už lango kaukiant šuniui, lyjant kylanti depresija, skaudantis dantis kaip pasiteisinimas aprėkti žmones. Jei liks tik prisiminimai ir potyriai, dirbtiniame kūne būsite visiškai kita asmenybė.
Ar sugebės paprasti žmonės bendrauti su nemirtingaisiais? Ar nemirtingieji į negalinčiuosius atsinaujinti kūno dalių nežiūrės kaip į gerokai žemesnės kastos atstovus? Juk vargu ar tūkstantį metų gyvenanti būtybė ras kalbą su nei 20 metų nesulaukusiu pienburniu. O gal atvirkščiai – gal atsiradus didesniam skaičiui pusiau žmonių, pusiau mašinų ar pusiau klonų prasidės raganų medžioklė, naujos formos rasizmas? Gal nemirtinguosius gaudys „normalūs“ žmonės ir degins kartu su juos sukūrusiais mokslininkais frankenšteinais (beje, būtent mokslininkas buvo Frankenšteinas, o ne jo sukurta pabaisa)?
Be to, juk galima ne tik atsinaujinti, galima ir pasispartinti bei pasigerinti. JAV armija jau ilgai svajoja apie tobulus karius elektroninėmis akimis ir didesne raumenų jėga. Mokslininkams jau seniai žinomas faktas, kad nerviniai impulsai mūsų organizme keliauja nors ir greitai, bet ne taip greitai, kaip informacija šviesolaidžiais. Pakeiskime nervus optiniais kabeliais ir turėsime būtybę, kuri skaičiuoja, tai yra mąsto ir reaguoja į aplinką, keliolika kartų greičiau. Tada mes joms atrodysime labai lėti padarai, na, kaip, tarkim, mus mato musės. Jei mums atrodo, kad trenkėme laikraščiu gana greitai, musei tai atrodo lyg koks sulėtintas filmas: laikraštis leidžiasi be galo ilgai, tad pasprukti – vieni niekai.
