Mokslinės teorijos, kurios pakenkė žmonėms

"Aš neklydau. Aš tik radau 10 000 būdų, kurie neveikia", - optimistiškai pareiškė amerikiečių išradėjas Tomas Edisonas (Thomas Edison). Kiek daug mokslininkų, ieškodami objektyvios tiesos, ne kartą kėlė klaidingas hipotezes arba darė lemtingas išvadas iš savo stebėjimų. Kai kurios jų, deja, žmonėms padarė didelę žalą.

Frenologija

Pagrindinė idėja: žmogaus psichika yra susijusi su jo kaukolės sandara.

Šios teorijos pradininkas buvo 19 a. austrų chirurgas anatomas Francas Jozefas Galis (Franz Joseph Gall). Jis išgarsėjo universitetuose skaitydamas paskaitas apie "kaukolės mokslą". Pagal Galį, iš žmogaus kaukolės formos galima spręsti apie jo polinkius, charakterį, protinius gabumus ir pan. Galis piešė "frenologinius žemėlapius": pavyzdžiui, kakta byloja apie intelekto lygį, smilkinių zona susijusi su vyno ir maisto pomėgiu, pakaušio sritis - su komunikaciniais gebėjimais, o "meilės ir gyvenimo" zona kažkodėl slėpėsi už ausies.

Pagal Galį, bet koks kaukolės paviršiaus iškilimas atitinka po juo esančio smegenų zonos padidėjimą, todėl tai liudija ir atitinkamos psichinės savybės intensyvumą. Įdubimas - atvirkščiai: rodo, jog ši savybė silpna.

FRENOLOGAS. Austrų chirurgas anatomas Francas Jozefas Galis sukūrė klaidingą teoriją norėdamas lokalizuoti dvasinius žmogaus bruožus tam tikrose smegenų bei kaukolės plotuose, panašiai kaip tai daro chiromantai arba veidotyrininkai.

Frenologija taip išpopuliarėjo, kad jos teiginiais ėmė vadovautis net darbdaviai, priimdami žmones į darbą. Masinis susidomėjimas šiuo "mokslu" nuslopo tik 1840 m., kai neurofiziologijos srities eksperimentais buvo įrodyta, jog asmenybės psichikos bruožai nė kiek nepriklauso nei nuo smegenų paviršiaus, nei nuo kaukolės formos.

Sukūręs klaidingą teoriją, mokslininkas norėjo lokalizuoti dvasinius žmogaus bruožus tam tikrose smegenų bei kaukolės plotuose, kaip tai iki šiol daro chiromantai su delnų linijomis arba veidotyrininkai, iš lūpų, antakių ir kt. formų pasakantys ne tik, koks yra žmogus, bet netgi kaip ir kiek jis gyvens.

Fokalinis sepsis (židininės infekcijos teorija)

Pagrindinė idėja: protinės ir fizinės ligos atsiranda dėl toksinų, kuriuos įsiurbia kraujas iš uždegimo židinio organizme. Kad būtų galima išgydyti ligą, reikia atrasti organą "kaltininką".

19 a. pradžioje anglų chirurgas Viljamas Hanteris (William Hunter) parašė straipsnį apie tai, kad visos negalės atsiranda dėl nepakankamos burnos higienos, o skaudamo danties gydymas yra beprasmis, nes nepašalina infekcijos židinio. Galiausiai Europoje ir JAV masiškai imta rauti dantis, tonziles ir adenoidus.

Fokalinio sepsio teorija išpopuliarėjo 19 a. viduryje, jos griebtasi ir Antrojo pasaulinio karo metu. Gydytojai manė, jog viename žmogaus vidaus organe susikaupusios bakterijos gali būti silpnaprotystės, artrito ir vėžio priežastis. Šio požiūrio "dėka" daugybei žmonių buvo atliktos nereikalingos operacijos: išrauti dantys, išpjautas apendiksas, žarnyno dalys bei kiti "potencialiai pavojingi" organai.

20 a. viduryje teorija buvo diskredituota. Įrodyta, jog toksinai, kurie neva plinta iš nesveiko danties, nesukelia psichikos negalavimų, kitų negalių ir kad daugeliui iš ligonių gali padėti nechirurginiai būdai.

Nepaisant šios teorijos paneigimo, dar ištisus dešimtmečius dėl "anginos profilaktikos" vaikams be jokios būtinybės būdavo pjaunamos tonzilės ir adenoidai.

Maslou piramidė

Pagrindinė idėja: egzistuoja žmonių poreikių standartai.

Populiarioji motyvacijos teorija, kurios pagrindas - žmogaus poreikių piramidė, iš tiesų turi mažai bendro su amerikiečių psichologo ir vieno iš humanistinės psichologijos įkūrėjų Abraomo Maslou (Abraham Maslow) tyrimais.

A. Maslou teigė, jog poreikiai priklauso nuo individualių žmogaus ypatumų. Jis tyrė tam tikrus žmonių tipus ir poreikius grupavo pagal amžių. Pavyzdžiui, mažiems vaikams būtina laiku pavalgyti ir pamiegoti dieną, paaugliams - išsikovoti autoritetą tarp bendraamžių, subrendusiems žmonėms - jausti pasitenkinimą savo padėtimi šeimoje ir visuomenėje. Iš pradžių mokslininkas buvo sutelkęs dėmesį į saviraišką - piramidės viršūnę, t. y. žmogaus siekį atsiskleisti kaip asmenybei ir tobulėti. Jo tyrimų objektai buvo aktyvūs ir sėkmingi kūrybingi žmonės, kai antai Albertas Einšteinas (Albert Einstein) ir Abraomas Linkolnas (Abraham Lincoln).

Motyvacijos piramidė - tai dirbtinai sukonstruota, supaprastinta teorija, nė iš tolo nesuteikianti supratimo apie atskirų žmonių poreikius. Vadinamosios A. Maslou piramidės, kaip mokslinės bazės, naudojimas vadybos, rinkodaros ir socialinių projektų srityse neduoda reikiamų rezultatų, užtat sudaro erdvę spekuliacijoms. Tai nekelia nuostabos, nes pati poreikių hierarchija, kurios pagrindu sukonstruota piramidė, nebuvo patvirtinta empiriniais eksperimentais.

Karnegio efektyvaus bendravimo teorija

Pagrindinė idėja: atsisakyti savojo "Aš".

Garsus amerikiečių lektorius, bestselerių autorius ir galiausiai - sėkmingas verslininkas Deilas Karnegis (Dale Carnegie) buvo kilęs iš neturtingos šeimos, gyvenusios kaime, ir svajojo tapti mokytoju. Jo svajonė išsipildė su kaupu: jis iš tiesų įgijo pedagoginį išsilavinimą koledže, o vėliau tapo tarptautiniu mokytoju, įkūręs kompaniją "Dale Carnegie Training", kurios biurai šiandien veikia 80 šalių, o juose dirba 2800 etatinių trenerių. D. Karnegio darbai "Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms", "Nustok rūpintis ir pradėk gyventi" etc. turėjo padėti žmonėms tapti laimingesniems, lengvai atrasti bendrą kalbą su aplinkiniais ir išvengti konfliktų.

Amerikiečių bendravimo guru idėjos iki šiol tebėra nepaprastai įtakingos visame pasaulyje, taip pat ir pas mus. Daugelis įsitikinę, kad būti sėkmingam - o tai, pagal Karnegį, tolygu būti laimingam, - reiškia sugebėti užmegzti naujas pažintis, sužavėti pokalbininkus, įtikinti auditoriją ir pasiaukojamai dirbti. Ar ne tokios sėkmės mes mokome savo vaikus?

Šiuolaikiniai psichologai smarkiai kritikuoja Karnegio sėkmės sampratą, teigdami, kad ji iš esmės negali būti standartizuota, kaip ir asmeninio efektyvumo kriterijai.

SĖKMĖS MOKYTOJAS. Pedagogas Deilas Karnegis primetė visiems vienodą sėkmės supratimą, sukūręs sistemą, kaip atsisakyti savojo "Aš" dėl efektyvaus bendravimo.

Savo knygose D. Karnegis sistemingai moko žmones atsisakyti savojo "Aš" dėl efektyvaus bendravimo. Tai didžiulė klaida, atnešusi žmonėms daug žalos.

Priimdami kito žmogaus vertybių sistemą, kad jam įtiktume, mes iš tiesų galime juo manipuliuoti, panaudoti jį savo tikslams. Bėda ta, kad atsisakydami savo nuomonės ir galimybės ją išreikšti mes kenkiame savo psichikai. Slopinamas, kaupiamas stresas, neatitikimas tarp deklaruojamos sėkmės sampratos ir asmeninių sėkmingumo kriterijų sukelia psichosomatinius sutrikimus. Kitaip tariant, bandymai tapti sėkmingam pagal Karnegio sistemą gali padėti pasiekti dirbtinių tikslų, tačiau jie negali suteikti daugiau laimės.

Pagrindinis Karnegio patarimas "Šypsokis!" tinka ekstravertams, kurie ir taip nuolat šypsosi, tačiau intravertams tai tikra kančia.

D. Karnegis savo mokiniams primetė vienodą supratimą apie tai, ko turėtų siekti žmogus. Jo idėjos daugeliui tapo nevisavertiškumo komplekso, patologinės kaltės ir kitų psichologinių problemų priežastimi.

Eugenika

Pagrindinė idėja: žmonių selekcija siekiant pagerinti jų biologines savybes.

Eugenika (gr. "eugenes" - geros kilmės) - pseudomokslinė teorija, teigianti, kad genetiškai galima pagerinti žmogaus paveldimas savybes. Žmonių selekcijos idėją pirmasis iškėlė Viktorijos epochoje gyvenęs britų antropologas, Čarlzo Darvino pusbrolis Frensis Galtonas (Francis Galton).

Eugenika labiausiai išpopuliarėjo JAV: čia buvo įsteigtas institutas, per 100 katedrų aukštosiose mokyklose, daugybė santuokos mokyklų ir kitokių įstaigų. Pensilvanijoje, Bryn Movr koledže, buvo įsteigta mokykla, išsikėlusi uždavinį išauklėti "superwomen" - viršmoteris. Joje mokėsi dvi dešimtys pačių gražiausių ir sveikiausių merginų nuo 11 iki 20 metų.

Po 1933 m. eugenikos idėjas perėmė ir savo ideologijai pritaikė Vokietijos nacionalsocialistai, šią teoriją pavertę ne tik "rasinės higienos" koncepcija, bet ir valstybinės politikos dalimi. Remiantis šia politika, vykdytas etninis žmonijos "valymas", fizinis psichopatologinių ligonių naikinimas, visa tai grindžiant bandymu kurti antžmogių rasę.

EUGENETIKAS. Žmonių selekcijos idėją pirmasis iškėlė Viktorijos epochoje gyvenęs britų antropologas, Čarlzo Darvino pusbrolis Frensis Galtonas (Francis Galton).

"Pozityviosios eugenikos" šalininkai tvirtina, kad ji gali padėti gimti žmonėms, pasižymintiems "vertingomis visuomenei" savybėmis. Tačiau kokios būtent savybės laikomos vertingomis?

Daugelis žmonių, išsiskiriančių aukštu intelektu ar dideliu kūrybiniu potencialu, turi įgimtų somatinių defektų. Ar tai reiškia, kad selekcijos procese jie atsidurs už borto? Be to, tokių požymių, kaip polinkis į alkoholizmą arba aukštas intelektas ir stipri fizinė sveikata, paveldėjimo mechanizmai nėra iki galo ištirti. Daugelis iš tokių požymių išryškėja (arba neišryškėja) priklausomai nuo aplinkos, kurioje žmogus auginamas ir ugdomas.

20 amžiaus pabaigoje, kai buvo atlikti žinduolių klonavimo bandymai ir genetikai įgavo galimybę keisti DNR, klausimas apie žmogaus genofondo gerinimą vėl tapo aktualus.