5 eksperimentai, kurie galėjo sunaikinti Žemę

Atsižvelgus į tai, kiek rizikingų eksperimentų iki šiol išgyveno mūsų planeta, belieka stebėtis, kaip ji iki šiol yra nesunaikinta. Portalas mixstuff.ru pateikia penkis eksperimentus, kurie tikrai galėjo sunaikinti Žemę.

Kolos gręžinys

Kolos gręžinys Rusijos Murmansko srityje yra giliausias pasaulio gręžinys. Sovietų mokslininkai inicijavo gręžimą 1970 metais, o jau 1989 metais pasiekė 12 262 metrų gylį.

Buvo siekiama visiškai pragręžti Žemės plutą ir pasiekti mantiją, nors mokslininkai net nenutuokė, kuo tai galėtų grėsti.

Nors jokių katastrofiškų kataklizmų dėl gręžimo neįvyko, vis dėlto belieka džiaugtis, kad projektas buvo nutrauktas – buvo pasiektas taškas, kuriame temperatūra siekė 177 laipsnius karščio, todėl medžiagų lydimasis nebeleido gręžti toliau.

Beje, su Kolos gręžiniu susijusi ir kraupi legenda, dėl kurios gręžinys buvo pramintas „Gręžiniu į pragarą“. Esą artėjant prie 13 kilometrų gylio, mokslininkų prietaisai užfiksavo keistus iš gelmės sklindančius garsus.

Į gręžinį nuleidus specialius mikrofonus, esą buvo įrašyti klykiančių žmonių balsai, o po kurio laiko buvo užfiksuotas „nežinomos kilmės sprogimas“.

„Trinity“ bandymas

„Trinity“ bandymas buvo amerikiečių „Manheteno projekto“, kuriuo buvo siekiama sukurti branduolinę bombą, dalis. Bandymas įvyko 1945 metų liepos 16 dieną, ir tai buvo pirmasis žmonijos istorijoje branduolinio užtaiso sprogimas.

Pirminis ginklo kūrimo projektas buvo pristabdomas dėl mokslininko Edwardo Tellerio abejonių. Jis manė, kad tokio galingumo bombos detonavimas gali privesti prie beprecedentės cheminės reakcijos kuri teoriškai galėjo privesti prie nekontroliuojamo Žemės atmosferos užsiliepsnojimo.

Tačiau tolimesni apskaičiavimai parodė, kad tokio scenarijaus tikimybė yra ganėtinai maža, todėl darbai tęsėsi. „Trinity“ sprogimo galingumas įvertintas 21 kilotona trotilo.

Didysis hadronų greitintuvas

Kai 2008 metų rugsėjo 10 dieną mokslininkai oficialiai paskelbė apie Didžiojo hadronų greitintuvo sukūrimą, atsirado nemažai žmonių, kurie pareiškė, kad jis prives prie viso pasaulio sunaikinimo.

Dalelių greitintuvo projektas už 6 milijardus dolerių buvo sukurtam tam, kad pagreitintų priešpriešinių protonų pluoštų srautus 27 kilometrų ilgio kilpoje, kad jie susidurtų, ir kad tokiu būdu susidarytų mikroskopinės juodosios skylės, kurios, kaip manoma, susikūrė ir iš karto po Didžiojo sprogimo.

Atsirado manančiųjų, kad eksperimento metu susikūrusios juodosios skylės nekontroliuojamai augs, kol galiausiai pasiglemš visą Žemę. Tačiau mokslininkai tai paneigė. Jau yra paskaičiuota, kad kiekvieną juodoji skylė turi savo augimo ribas, kurias pasiekusi ji išnyksta.

„Starfish Prime“

Žemės magnetosfera yra svarbus apsauginis sluoksnis, kuriame yra įkrautos dalelės, apsaugančios mūsų atmosferą nuo mirtino saulės vėjo poveikio. O kas būtų, jei magnetosferoje sprogtų didelė branduolinė bomba?

Jungtinės Valstijos 1962 būtent tai ir nusprendė išsiaiškinti. Aišku tuo pačiu eksperimento tikslas buvo rasti būdą perimti sovietų raketinius-branduolinius užtaisus dar kosmoso orbitoje.

Amerikiečiai inicijavo termobranduolinės galvutės sprogimą 400 kilometrų aukštyje virš Ramiojo vandenyno. 1,4 megatonos sprogimas buvo matomas 1450 kilometrų atstumu Havajų salose, kuriose elektromagnetinis impulsas pažeidė apšvietimo ir telefoninio ryšio linijas.

Žemutiniame Žemės orbitos sluoksnyje taip pat susidarė ir dirbtinis radiacijos sluoksnis, kuris laikėsi penkerius metus ir pažeidė daugiau nei trečdalį visų tuo metu kosmose buvusių palydovų.

Projektas „SETI“

Šį „nežemiško proto“ paieškos projektą sudaro įvairaus pobūdžio bandymai aptikti ir susisiekti su nežemiškų civilizacijų atstovais.

Dar 1896 metais Nikola Tesla spėjo, kad radijo ryšys gali būti panaudotas kontaktavimui su ateiviais. 1899 metais N. Tesla pasirodė, kad jis priėmė signalus iš Marso. 1924 metais Jungtinių Valstija vyriausybė paskelbė „Nacionalinės radijo dienos“ periodą nuo 21 iki 23 rugpjūčio dienos, kurio metu mokslininkai galėjo skenuoti eterį, ieškodami radijo dažnių iš Raudonosios planetos.

Šiuolaikiniai programos „SETI“ tyrimai naudoja Žemėje ir orbitoje esančius teleskopus bei stambius radijoteleskopus. Tačiau kai kurie žmonės su baime žiūri į tokius bandymus susisiekti su nežemiškomis civilizacijomis – juk tai galėtų atkreipti nereikalingą dėmesį į mūsų planetą.

Tas pats Stevenas Hawkingas primena, kad žmonijos istorija puikiai žino atvejus, kai mažiau technine prasme išsivysčiusi civilizacija susiduria su labiau pažengusia, ir jų pasekmes.