Kas ateityje laukia šio pasaulio?

Žmonijos ateities perspektyva – iš esmės naujų medžiagų su unikaliomis savybėmis, taip pat visiškai naujoviškos technikos kūrimas naudojant nanotechnologijas. Kas mūsų laukia?

Rinktuvų pasaulis

Pirmosios hipotezės, kad ateityje žmonėms pavyks įdiegti technologijas, veikiančias submolekuliniu ir net atomų lygiu, pasirodė jau 1968 m. Laikui bėgant mokslininkų idėjos pradėjo, kaip sakoma, virsti kūnu. Ir štai jau turime JAV Konstitucijos tekstą, parašytą ant perpjauto žmogaus plauko, o atliko šį darbą studentas! O firma IBM sugebėjo parašyti savo pavadinimą vienos medžiagos atomais ant kitos atomų… Iš pirmo žvilgsnio viskas yra tiesiog nuostabu, ypač kalbant apie žmonių sveikatą, tačiau ir čia, kaip ir kiekvienu atveju, nanotechnologijų laimėjimai – lazda, turinti du galus!

Mokslininkai bando sukurti vadinamąjį rinktuvą – nanoprietaisą, kuris iš aplinkos atomų ir molekulių sukurtų tikslią savo kopiją. Paprasčiau tariant, tai turi būti žmogaus akiai nematomos tekinimo stak­lės, kurios, kaip žinome, gamina detales lygiai tokioms pačioms tekinimo staklėms. Apskaičiuota, kad vienas toks rinktuvas surinks kitą per 30 minučių. Du rinktuvai surinks trečiąjį jau per 15 minučių, o vėliau vis naujų rinktuvų gamybos laikas taps toks minimalus, kad jie pasirodys jau per sekundės dalis.

Taip pat apskaičiuota, kad šio proceso nesustabdžius, jau po paros visa sausuma bus padengta 30 cm storio rinktuvų sluoksniu, visos žmogaus sukurtos mašinos ir metalo gaminiai virs rinktuvais, o tai prilygs katastrofai, ne menkesnei kaip atominis karas. Kad to neįvyktų, visi rinktuvai turės turėti specialius blokavimo įrenginius, o dirbti tik pagal komandą. Taip pat suprantama, kad rinktuvai, valdomi kompiuteriu, galės gaminti beveik bet ką – nuo raketos variklio iki paprasto sumuštinio su juodaisiais ikrais!

Vaikščiojantys kompiuteriai

Tačiau tokie akiai nematomi gamintojai sunaikins bet kokią žmonių gamybinę veiklą, nes kas gi tuomet norės dirbti? Nanoprietaisus paprasta injekcija bus galima implantuoti į žmogaus organizmą, ir čia prasidės įdomiausi dalykai. Dings visos ligos, nes nanorobotai, judėdami kraujagyslėmis, visais organais ir net atskirų ląstelių viduje, galės sunaikinti ligas sukeliančius mikrobus ir virusus, o gal net „suremontuoti“ mūsų genus.

Nanoprocesorių grupes bus galima įtaisyti iš smegenų į akis einančių nervų galūnėse, ir štai jums televizorius! Transliuoti vaizdus bus galima tiesiai žmogui į smegenis, ir lygiai tas pats bus su klausa. Žmogus taps vaikščiojančiu mobiliuoju telefonu, televizoriumi ir superkompiuteriu. Bet ir tai tik pradžia! Kadangi žmogus bus absoliučiai sveikas, jis galės gerti gyvsidabrio dichloridą ir etilo spiritą, o gal net kalio cianidą, ir jam negrės joks pavojus.

O labai greitai maisto jam apskritai nebereikės, nes bus visiškai lengva odą prisotinti saulės nanobaterijų, kad jis, kaip augalai, maitintųsi saulės šviesa. Tokiems žmonėms nereikės ir drabužių, juk šilumos jie galės gauti ir iš saulės, ir iš mikrobangų spinduliuotės. Bet kartu, transliuodami savo vaizdą į kitų žmonių smegenis, jie galės pasirodyti apsirengę kaip tik nori, be to, susikurti visiškai kitokią išvaizdą. Taigi ir patys žmonės taptų jau ne visai žmonėmis, o pusiau robotais iš skysto metalo, su kuriais filme „Terminatorius 2“ kaunasi nenugalimasis Arnoldas. Manote, kad visa tai – gryniausias prasimanymas? Anaiptol! Anksčiau ar vėliau taip ir bus!

Aukso amžiaus visuomenė

Mokyklų nebereikės, žmogus galės tą pačią akimirką gaut bet kokią informaciją. Nebereikės gydytojų, išskyrus gydytojus programuotojus, kontroliuojančius visų žmonių sveikatos apsaugos nanorobotų veiklą. Išnyks pramonė, žemės ūkis ir sportas, nes kibernetizuoti superžmonės gebės viską.

Miestų jiems taip pat nereikės, o transporto – labai mažai, nes globalinis ryšys per kitų žmonių akis taps įprastas ir bus galima pamatyti visą pasaulį, niekur neišvažiuojant. Žinoma, žmogaus viduje esančių kompiuterių programose bus įdiegta komanda „Nežudyk!“, todėl Žemėje dings nusikalstamumas, o visos ydos taps grynai virtualios.

Visi šiandieniai nenaudėliai – girtuokliai, dykūnai, žodžiu, žmonės, neverti vadintis žmonėmis, – tiesiog dings, tikriau sakant, bus nepastebimai pataisyti ir taps naudingais visuomenės nariais, o protingi žmonės taps dar protingesni. Būtent tokia visuomenė ir taps žmonijos „aukso amžiumi“. Beje, tokioje idilėje bus savų sunkumų, susijusių pirmiausia su tuo, kad visi žmonės – žmonės! Gali kilti svarbi problema: kiek atsieis tokia kiborgizacija ir per kiek laiko ji apims planetos gyventojus.

Jei šis reikalas bus ne iš pigiųjų, atsiras iškart dvi civilizacijos. O viena iš jų, didžioji, iškart pradės nekęsti mažesniosios ir jai pavydėti. Dabar gyvenimo tikslas bus ne šiaip prisiglemžti turto, o pasitelkus jį, prisijungti prie išrinktųjų kastos ir… nusispjauti ant visų kitų! Jeigu ir vienų, ir kitų bus daugmaž po lygiai, atsiras didelių sunkumų dėl atrankos – kam implantuoti nanoprocesorius, kam ne, o svarbiausia, kur dėti visus tuos, kas nebuvo apdorotas su nanotechnologijomis?

Galop jei viskas bus pigu ir prieinama visiems, visada liks tam tik­ras skaičius žmonių, kuriems tai bus nepriimtina. Patirtis rodo, kad įtikinėti tokių žmonių neverta, taigi Žemėje ir vėl atsiras dvi rasės – viena visiškai kiborgizuota, kuriai nereikės materialinės kultūros objektų, ir kita, kuri gyvens kaip anksčiau. Kas bus su jais? Kieno teisės tada turės būti maksimaliai ginamos?

Sunkus perėjimas

Nors mūsų ir laukia aukso amžius, vadinamas „nanoera“ (jau šiandien kai kurie JAV piliečiai prisijungia prie kompiuterių!), perėjimas į ją, net neatsižvelgiant į grynai techninius visos šios nanotechnikos įdiegimo sunkumus, bus labai nelengvas.

Žmonijai teks už tai sumokėti, ir moralinėmis kančiomis, ir galbūt net krauju! Daug kam kyla klausimas, kas bus, jei sutriks šių nanorobotų programos ir ar tuomet jie netaps nevaldomi. Ne, sutrikimų nebus, nes juk nesutrinka, tarkime, virusų ir bakterijų veikla, o jei ir sutrinka, tai nebūna labai pastebima, nes jų – nesuskaičiuojama daugybė.

Kalbant apie žmones, pasaulis bus tiesiog prisotintas nanotechnikos. Taigi, jei jums staiga prireiks kėdės, užteks apie ją pagalvoti ir ji savaime išdygs priešais jus iš grindų. Maistas bus reikalingas tik kaip būdas papildyti biomasę. Tačiau žmoguje esantis kompiuteris visada galės padaryti, kad jūs ir valgysite, ir gersite, tačiau tikrovėje tai nevyks. Malonumas valgyti išliks, o pats veiksmas taps nebereikalingas. Juk jūs nevalgote, tarkime, miegodami, bet jaučiate tą patį, ką ir nemiegodami. Taip bus ir nanoeroje!

Šeima, vaikai, pramogos

Šeima galbūt ir išnyks, nes dings jos ekonominis pamatas, o dėl dvasinio aspekto prognozuoti sunku. Kas dėl vaikų, tai puikius genus turintys žmonės tiesiog privalės jų turėti, o tiems, kurių paveldas nekoks, vaikų turėti greičiausiai nebus leidžiama. Suprantama, planetos gyventojų skaičius bus griežtai kontroliuojamas, kad jų neatsirastų per daug ir būtų išsaugota aplinka.

Bus kontroliuojamas ne tik žmonių, bet ir žvėrių skaičius! Greičiausiai atsiras pramogų, kurių šiandien visiškai negalime įsivaizduoti, juk azartiškumas ir noras konkuruoti niekur nedings. Galbūt pramoga taps amatai, pavyzdžiui, kas nors pats, be nanorinktuvų, ką nors meistraus, kitas megs, siūs, ir panašiai. Kažkas bėgios, išjungęs nanokompiuterį, o kai kas, priešingai, bėgios su juo.

Žmonės galės save paversti paukščiais ir žuvimis, galės skraidyti ir nardyti iki vandenyno dugno, galės pažinti pasaulį taip, kaip mūsų dienomis jį pažįsta tik labai tikslūs ir sudėtingi prietaisai. Štai šis pasaulio pažinimas žmogui ir taps didžiausiu ir pagrindiniu gyvenimo malonumu, nors kol kas tai suprasti labai sunku. Taigi lieka tik laukti, kada atsiras pirmasis nanorinktuvas, ir kai tik jis pradės veikti, visas pasaulis neatpažįstamai pasikeis.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“