Demonai įsiskverbę į žmogų tampa apsėstieji žudikai. Egzorcizmas: demonų išvalymas

Viduramžiais niekas neabejojo, jog demonai gali įsiskverbti į žmogų, todėl šis tampa apsėstuoju. Dabartiniais laikais gyvenimas taip nutolęs nuo mistikos, jpg apsėdimas atrodo tik Holivudo scenaristų išmonė.

„Velnias pakurstė"

Pagalvojus apie kai kuriuos žmonių poelgius, reikia pripažinti, jog žmogui arba „ne visi namie“, arba nelaboji jėga iš tiesų egzistuoja ir neleidžia mums ramiai gyventi. Pavyzdžiui, dažnai daug klau­simų kyla dėl nemotyvuoto nusikaltėlio žiaurumo. Ne vienas juos įvykdęs nusikal­tėlis vėliau sakė: „Velnias pakurstė". Nors teisiniu požiūriu toks aiškinimas ir nepa­lengvina kaltės, tačiau gal iš tiesų žmogus nevaldė savo veiksmų? Nevaldė dėl to, jog jį valdė žmoguje apsigyvenęs velnias.

Apsėdo demonai

Viduramžiais Europoje buvo labai daug apsėstųjų. Įdomu tai, jog demonai kažkodėl nelabai domėjosi banditų ir žudikų kūnais, o vis bandė įsiskverbti į vienuoles.
Pavyzdžiui, vienuolė Žana Feri, gyvenusi XVI amžiuje Monse (Belgija), prisipažino, jog buvo apsėsta aštuonerių demonų. Ji tvirtino, kad ją dar 14-metę išprievartavo velnias. Po šio įvykio ją ėmė persekioti pragaro vaizdiniai. Demonai ėmė skverbtis į mergaitę, taip sukeldami jai traukulius.
Kita vienuolė, panašiu metu gyvenusi Vjene (Prancūzija), tvirtino, jog ją ap­sėdo net 12 606 (!) velniai, kurie prieš tai gyveno stikliniame ąsotyje ir sudarė kamuolį iš musių.
Yra ne viena versija, bandanti paaiš­kinti iš kur atsiranda velniai ir kaip jie pasirenka aukas persekiojimui. Provanso vienuolyno uršulietės vienu balsu pareiš­kė, jog velniais jas užsiundė šventikas Luji Godfridis iš Marselio. Pavyzdžiui, sesė Magdalena de la Paliu pareiškė, jog Godfridis ją užsiundė visu demonų būriu.
Kaltinimai, kuriuos prieš šventiką iš Marselio pareiškė vienuolės, šiandien at­rodo absurdiškai. Pavyzdžiui, jos tvirti­no, jog Godfridis pasninkavimo metu tik apsimesdavo, kad nevalgo mėsos. Iš ti­krųjų jis valgydavo kūdikių, kuriuos pats pasmaugdavo, mėsą. Prie šio grupinio kaltinimo žvėriškumu sesė Magdalena pridėjo dar vieną, pareikšdama, jog šven­tikas ją suviliojo. Godfridis prisiekė visais šventais, jog sesės uršulietės jį šmeižia, ir tikėjosi, kad inkvizitorius Mikaelis, kuris buvo paskirtas atlikti tyrimą, tai patvir­tins. Tačiau inkvizitorius nusprendė, jog vienuolės iš tiesų yra apsėstos velnių.
Šventikas buvo kankinamas, pripažino ne tik visas nuodėmes, kuriomis jį kalti­no sesės uršulietės, bet ir papasakojo pa­pildomų detalių. Pavyzdžiui, Godfridis pasakojo:
- Prisipažįstu tuo, kad, norėdamas nuvykti į raganų puotą, atsistodavau prie atviro lango, pro kurį pas mane atvykda­vo Liuciferis ir akimirksniu perkeldavo į raganų puotą, kur praleisdavau dvi, tris ar net keturias valandas.
Šventikas dar pareiškė, jog apie tūks­tantį moterų užkrėtė nuodingu kvėpavi­mu, kurio jį išmokė Liuciferis. Po tokių prisipažinimų tikėtis inkvizicijos pasigai­lėjimo nebuvo verta. 1611 m. balandžio 30 d. jis buvo sudegintas Ekse.
Tyrinėtojai teigia, jog Godfridis ne­buvo nekaltai nukentėjęs. Manoma, jog sesę Magdaleną jis tikrai suvedžiojo, kai buvo jos dvasiniu mokytoju. O štai jaunas šventikas Grandjė, iš Bordo at­vykęs į provincijos miestą Ludeną, ku­riame buvo įkurtas nedidelis uršuliečių iš kilmingų šeimų vienuolynas, iš tiesų nukentėjo be kaltės. Susidaro įspūdis, kad gražuolis ir aštrialiežuvis Grandjė permiegojo su puse Ludeno moteriško­sios giminės atstovių. O štai į uršulietes nekreipė dėmesio. Būtent jos 1631-iais metais ir pradėjo prieš šventiką nukreip­tą kampaniją. Vienuolyno vyresnioji ir vienuolės imdavo trūkčioti, apimtos konvulsijų, ir kažką bambėti velniška kalba. Jos atsiguldavo ant grindų, šliaužiodavo ant pilvo, iškišdavo liežuvius, kurie pasi­darydavo visiškai juodi, rėkavo, miaukė, lojo ir kliedėjo. Viso šio neįprasto elgesio priežastis buvo demonai, kuriais vienuo­les užsiundė Grandjė. Vienuolės beveik pusę metų vaidino šią „komediją", kol nusiplūkė ir bažnyčioje prisipažino, jog tai buvo tik žaidimas, o Grandjė dėl nie­ko nekaltas. Tačiau jau buvo vėlu. 1634 m. rugpjūčio 18 d. inkvizicijos teismo sprendimu šventikas buvo sudegintas ant laužo.

Nekalto žmogaus apkalbėjimas turėjo tragiškų pasekmių ne tik vargšeliui Grandjė, bet ir pačioms sesėms uršulietėms. Apsėdimas, tarsi kokia užkrečiama liga, apėmė visą vienuolyną. Netgi po bausmės įvykdymo Grandjė uršulietės nei iš šio, nei iš to krisdavo ant grindų, apimtos konvulsijų, ir imdavo burnoti. Netrukus apsėdimo epidemija apėmė vi­są Ludeną. Ar tai silpnaprotystės, ar tai demonizmo priepuoliai ėmė persekioti pačias garbingiausias damas ir merginas, tačiau nė vienas egzorcistas nesugebėjo joms padėti.

Daugybė pavidalų

Nors daugumoje pasaulio religijų nea­bejojama tuo, kad apsėdimas egzistuoja, tačiau šiame reiškinyje lieka nesupran­tamas esminis momentas, t.y. kokiu būdu demonai prasiskverbia į žmogaus kūną? Netgi knygoje „Raganų kūjis“, kuri laikoma pačia tiksliausia instruk­cija inkvizitoriams, autoriai nesugebėjo atsakyti į šį klausimą. Aiškiausiai apsė­dimo procesas pavaizduotas amerikiečių kinematografų suskurtame mistiniame seriale „Išrinktieji". Parodoma, kaip juo­dų dūmų kamuolys įskrenda į žmogaus burną, jis pats akimirksniu tampa nela­bosios jėgos vergu. Jau minėta vienuolė Magdalena tvirtino, kad demonai į ją įsi­skverbė kartu su musėmis. Pasakojama, kad šio vabzdžio pavidalu žmonėms mėgdavo pasirodyti Belzebubas, kurio vardas reiškia „musių valdovas". Kartais nelabosios jėgos nešėju vadinamas obuo­lys, nes šis vaisius vadinamas nuodėmės vaisiumi, kartais - kiaulė. Vieną evan­gelijos siužetą apie velnius, kurie, išėję iš žmogaus, apsigyveno kiaulių bandoje ir
privertė jį nušokti nuo skardžio, savo apsakyme „Fatalistas“ panaudojo Michailas Lermontovas. Pagrindinis šio kūrinio veikėjas Pečiorinas išpranašauja greitą Vuličiaus mirtį ir dar tą pačią naktį sužino, jog leitenantą užkapojo girtas kazokas, kuris prieš tai vaikėsi kiaulę ir ją perkirto pusiau.
Nors apsakyme apie tai nepasakojama, susidaro įspūdis, kad būtent girtame kazoke apsigyvenęs velnias pastūmėjo jį žmogžudystei. Tuomet tampa aiškūs nelabosios jėgos tikslai. Tik nesuprantama, kodėl demonai tyčiojasi iš žmogaus - priverčia jį daryti įvairias grimasas ir kentėti konvulsijas. Manant, jog tai yra pašaliniai apsėdimo efektai, o pagrin­dinis tikslas - paskatinti žmogų atlikti nusikaltimą, tai daugelio garsių žmogžu­dysčių motyvai tampa aiškūs.

Nelabieji kurstytojai

Apsėdimo teoriją puikiai iliustruoja Prancūzijos karaliaus Karolio VI laiki­nas proto aptemimas. 1392 m. rugpjū­čio 5 d. karinio žygio metu jis ramiai jojo ant arklio. Staiga karalių iš dvasinės pusiausvyros išvedė skambtelėjimas, kurį sukėlė iš užsnūdusio pažo rankų iškritusi ir į pėstininko šalmą atsitren­kusi ietis. Karalius netikėtai iš makščių išsitraukė špagą ir rėkdamas „Pirmyn, mirtis išdavikams!“ - persmeigė pažtą, po to užmušė bastardą de Polinjaką ir sužeidė dar tris žmones iš savo palydos. Po to Karolis VI nusivijo savo brolį, kuris nuo šio nuskuodė slėptis į mišką. Neaišku, kiek dar žmonių būtų nužudęs išprotėjęs karalius, jeigu kaštelionas Gijomas Martelis nebūtų užšokęs ant karaliaus žirgo ir iš nugaros apkabinęs Karolį VI. Karalius buvo nuverstas ant žemės, po to jis neteko atminties ir at­sigavo tik po dviejų dienų, vėl būdamas visiškai normaliu žmogumi.
Mulatui Dimitriui Tsafendžiui, kuris PAR parlamente dirbo kurjeriu, atrodė, kad jo skrandyje apsigyveno kirminas, kuris liepia jam nužudyti vyriausybės vadovą. Negalėdamas atsispirti šiam įsakymui, Tsafendis 1966 m. rugsėjo 6 d. įėjo į valstybės asamblėjos pastatą ir ten peiliu mirtinai subadė PAR ministrą pirmininką Hendriką Fervudą, kuris buvo laikomas „apartheido režimo archi­tektu". Nors „Raganų malūno" autoriai tikino, kad demonai apsigyvena žmonių galvose, gali būti, jog Pietų Afrikoje jie pasirinko visai kitą žmogaus kūno vietą. Vienus lengviau valdyti per smegenis, kitus - per skrandį...
Velnio apsėsti žudikai gyveno ne tik tolimoje Afrikoje, bet ir žymiai arčiau mūsų. 1993 m. Rusijoje plačiai nuskam­bėjo įvykis, kai balandžio 18 d., Velykų naktį, buvęs karys Nikolajus Averinas Optino dykynės vienuolyne surengė skerdynes ir nužudė tris vienuolius. Gali būti, jog vyriškio galvoje iš tiesų apsigy­veno velnias, kuris reikalavo kraujo pra­liejimo. Apklausose Averinas pasakojo, kad balsai galvoje liepė jam gerti degtinę, rūkyti ir riebiai keiktis, o kartą netgi liepė jam nužudyti bendrabučio kaimyną bei pačiam iššokti per langą. Tą kartą Averinui pavyko atsispirti. Tačiau vėliau jis nebeatsispyrė balso galvoje poveikiui, autoremonto dirbtuvėse išsitekino peilį, ant kurio kriaunų išgraviravo šėtono skaičių 666. Šiuo ginklu ir įvykdė krau­pų nusikaltimą. Vėliau Averinas buvo pripažintas psichiškai nesveiku ligoniu ir uždarytas ypatingo saugumo specialioje ligoninėje.
Pačia garsiausia pasaulyje žmogžu­dyste, kurią įvykdė, galbūt, apsėstasis, buvo garsaus muzikanto Džono Lenono nužudymas 1980 metų gruodžio mėnesį. Jo gerbėjas Markas Čapmanas palaukė muzikanto ant jo namų laiptų ir paleido penkis šūvius, kai šis grįžo iš įrašų stu­dijos. Čapmanas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. 1991-ais metais jis davė in­terviu, kuriame visą kaltę dėl šio tragiško įvykio suvertė demonams:
- Nuo dešimties metų aš gėrėjausi Džono Lenono skelbiamomis tiesomis, priėmiau jį visa savo širdimi... Tačiau kartą pajutau savo galvoje „mažus žmogeliukus". Su jais kalbėdavau kiekvieną dieną, klausdavau jų, ką man daryti. Būtent jie, „mažieji žmogeliukai", įtikino mane nužudyti garsųjį muzikantą Džoną Lenoną. Jie buvo išsigandę. Jie buvo šo­kiruoti. Jie buvo dalimi mano sąžinės, ir kada aš elgdavausi ne pagal sąžinę, ma­nyje nelikdavo nieko, kas mane valdytų. Aš likdavau visiškai vienas. Tuomet aš nusiplėšdavau visus drabužius, įjung­davau magnetofoną su „Bitlų" įrašais ir melsdavausi šėtonui. Aš žviegiau ir kly­kiau, atsisukęs į magnetofoną: „Džonas Lenonas turi mirti! Džonas Lenonas yra apgavikas!"

Gali būti, jog Čapmanas, kaltindamas demonus, paskatinusius jį atlikti nusi­kaltimą, bandė taip pasiteisinti prieš visą pasaulį. O gal iš tiesų jis buvo apsėstas...

Šaltinis: Mįslės ir faktai