Svetimos civilizacijos, astralinė zoologija ir parazitologija (2)

Šis tekstas parengtas remiantis ilgamečiais stebėjimais, pokalbiais su mėgėjais keliauti astraliniuose pasauliuose, sapnuose, vaizdo medžiagos peržiūra, žmonių pasakojimais bei kitais tradiciniais ir netradiciniais šaltiniais. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo lyg pasaka. Tebūnie taip, nes tai tikrai nėra mokslinis tyrimas, pretenduojantis į objektyvią tiesą. Vieniems tai yra pasaka, o kitiems – informacijos šaltinis pamąstymui.

ANTRA DALIS

LERVOS

Apibrėžimas skambėtų taip: Lervos tai - eteriniuose ir žemutiniuose astralinio kūno sluoksniuose gyvenančios būtybės. Jos užprogramuotos valgyti. Todėl jos neturi pakankamai intelekto bei negali manipuliuoti protais. Tai ir yra tos automatinės melžyklos, apie kurias kalbėjome pirmojoje dalyje.

Diagnostikos metu jos aptinkamos nugaros, kaklo, sprando srityse, tačiau ne ant paties kūno, bet šalia jo, t. y. ant energetinio kūno ribos su išore. Pasitaiko jų pilvo ir krūtinės pusėje, kojose ir virš galvos, tačiau pagrindinė jų buveinė yra nugara. Tai tamsios, koloidinės konsistencijos struktūros (kaip želatina). Jų čiuptuvai būna nutįsę į čakros gilumą arba konkrečius žmogaus organus. Liaudyje lervos vadinamos „gyvenimo kupra“, kai žmogus daug dirba, bet nieko už tai negauna ir jaučiasi kaltas.

Gera žinia ta, jog šios struktūros yra lengviausias grobis tiems, kurie ryžtasi jomis atsikratyti. Žmogus lervomis gali atsikratyti net nežinodamas, kad jų turi, tiesiog kontrastinio dušo, pirties, masažų, fizinių pratimų, dietų ar sveiko gyvenimo būdo dėka. Bet jos lygiai taip pat lengvai gali ir prilipti, jeigu atsiranda įtampą keliančių dalykų.

Iš pradžių jos tik maitinasi, o po to jomis maitinasi aukštesnėje dvasinės mitybos grandinėje esantys parazitai – agregorinės struktūros kurias kontroliuoja ateiviai-reptiloidai. Gnostikų literatūroje jie vadinami „eonų“ ir „zonų“. t. y. paralelinių pasaulių valdovais - Archontais. Tai yra savotiški programų administratoriai, reptiloidų vyresnieji, kurie sėdi nematomuose erdvėlaiviuose ir prižiūri didelių sisteminių blokų (melžimo aparatų) nenutrūkstamą darbą. Lervos jiems – yra tiesiog kaip prijungimo „tulpės“ arba „scard“ jungtys prie žmogaus energetikos. Apraizgiusios žmogų jos čiulpia jo energiją taip greitai, jog atskirais atvejais „suvalgo“ tiesiog akyse.

Kaip sakė David'as Wilcock'as savo reprezentacijoje „Enigma 2012“, žmogui priešiškos struktūros visuomet stengėsi kontroliuoti kankorėžines liaukos darbą, nes būtent šitas labai svarbus organas yra atsakingas už transcendentines patirtis, tokias, kaip realybės suvokimas už laiko ir erdvės ribų. Energijos nusiurbimai, stresai, išsišvaistymas bereikalingoms kovoms „už išlikimą“, „už tiesą“, „už savo teisumą“, „autoritetą ar valdžia“, sąlygoja tai, kad žmogaus dėmesys yra nukreiptas nesibaigiančioms tiek gyvenimiškoms, tiek emocinėms ar santykių problemoms spręsti „iš jėgos pozicijų“. Turbūt visi žinome tokį sparnuotą išsireiškimą: „jeigu tu nelipsi ant galvos kitiems, užlips tau“. Išvertus kitaip, ši liaudiška ištarmė skambėtų: „jeigu tu neprimesi savo įsitikinimų kitiems, tau savus primes kiti“. Tu turi būti stipresnis, galingesnis, piktesnis, grubesnis, didesnis akiplėša, nes, jeigu tokiu nebūsi, tapsi auka tų, kurie stipresni ir turi valdžią“.

Reptipoidinė parazitų sistema mus įskiepijo žūtbūtinę kova už išlikimą, poreikį konkuruoti pagal vienintelį požymį: „teisus tas, kuris turi galią ir valdžią“. Visi kiti turi pasistengti gražiuoju ar bloguoju pritarti. Todėl visos mūsų jėgos nueina į konkurencinę kovą dėl tuščių dalykų, o iš tikrųjų tas jėgas susiurbia parazitai. Todėl mes ir neturime reikiamo kiekio energijos tam, kad aktyvuotume kankorėžines liaukos veiklą būdami budrumo akimirkose; todėl mes ir nematome paralelinių pasaulių (išskyrus miego metu, sapnuojant).

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl jie yra nematomi ir gali su mumis daryti ką nori. Kankorėžinės liaukos veiklą silpnina vadinamoji įvairių antenų ir mobiliųjų telefonų skleidžiama elektromagnetinė sriuba, kurioje esame privesti gyventi, o taip pat – cheminės priemonės, tokios, kaip dantų pasta su fluoru, aspartamas vietoj cukraus bei įvairios vakcinos, saujomis ryjami medikamentai bei chemikalų purškimas iš lėktuvų (geoinžinerija). Apie tai kalbėjo ne tik D. Wilcock'as bei ir mažas berniukas Deividas iš Rumunijos, Arianos Havah paskelbtame rašinyje „Reptilija manyje“ (žr. google).

Paslaptis labai paprasta: jeigu mes juos pamatytume, arba bent jau sužinotume, kur jie yra, parazitinės struktūros netektų energijos, tiesiog mes juos sunaikintume. Sutelktas dėmesys į jų sistemas, daro jas neveiksnias. Todėl ir stengiuosi atkreipti dėmesį į šią problemą, nes tai yra vienas ir kovos būdų su visokio plauko parazitinėmis civilizacijomis. Tai ir yra savęs išlaisvinimas. Žmogus turi būti be problemų, skaidrus ir pratekantis kaip vanduo ir, kaip sakydavo Donas Chuanas Castanedai – „tuščias ir nepasiekiamas“. Žmogus per gyvenimą turi išsigydyti visus įmanomus vidinius ir išorinius „kabliukus“, „mygtukus“, kurie kelia įtampą ar bereikalingas emocijas, kurios gali būti maistu parazitams. Tik tokiu atveju mes galime kalbėti apie teisingą ryšį su Dievu, stiprią imuninę sistemą, pilną laisvę nuo bet ko, tame tarpe ir nuo valdžios. Būtent apie tokią laisvę kalbėjo Michailas Bulgakovas Jošua lūpomis romane „Meistras ir Margarita“. Toks laisvas žmogus tiesiog stebuklingai nepapuola į situacijas, kurios yra nemalonios ar gniuždančios. Prie jo visas tas negatyvas tiesiog nelimpa, nerezonuoja.

Kokie yra požymiai, kad žmogus turi lervų?

Žmogus turintis tokių lervų dažnai būna jautrus, piktas, dirglus, nelankstus, kategoriškas, lengvai įsižeidžiantis, nevengiantis stikliuko, tabako, mėgstantis azartinius užsiėmimus ir t. t.

Tyrinėtojai sako, kad tokių parazitų išvaizda būna labai įvairi. Jie gali būti panašūs į dėles, aštuonkojus. Jaunesnio amžiaus matantys žmonės tas lervas įžvelgia, kaip USB raktus su nutįsusiais laidais link didelių skraidančių lėkščių. Teko bendrauti su 14 metų paaugliu, kuris, tikriausiai, dėl didelės temperatūros gripo metu spontaniškai išėjo iš kūno ir pamatė būtent tokį vaizdą.

Lervos mėgsta prisisiurbti galvos srityje, kitos nugaros, trečios – pilvo. Kitaip tariant, parazitai gali atsirasti bet kurioje energetinio kūno vietoje. Tačiau dažniausiai jos aptinkamos nugaros srityje, nors diagnozuojant iš priekio, auros kontūrai įtarimo nekelia. Todėl kai kurie ekstrasensai, diagnozuodami žmogų tik iš priekio, problemos nepamato. Pasižiūrėjus į žmogų iš šono, vedant ranka ties biolauko kontūrais galima apčiuopti šalčio arba nemalonų dilgčiojimą delne. Lervas taip pat galima aptikti virgulės pagalba. Tiesiog reikia apčiuopti biolauko kontūrą virgulės strypu ties galva ir vesti žemyn. Sveiko žmogaus laukas neturi trūkinėti. Jis yra lygus. Jeigu ties pečiais virgulė staiga pasisuka į žmogaus kūno pusę, vadinasi apčiuopėme lervą. Ją galima pašalinti paprastu vandeniu su druska, taip pat labai tinka šventintas vanduo, žvakė, malda, mantra. Tiesiog ugnis ir druska arba šventintas vanduo sutraukia tą padarą į save ir sunaikina.

Lervos skatina įvairias priklausomybes: nuo alkoholio, nuo tabako, nuo narkotikų, įvairių įpročių, politikos, sporto, nuo bet ko, o taip pat - liguistas reakcijas į bet kokias permainas, nervinį dirglumą, nepakantumą, situacijos nepriėmimą. Lervos pirmiausia skatina žmogų parazituojančiam elgesiui ir tuomet žmogui kyla didelis stresas, kad kažkas atsitiko kitaip, negu anksčiau buvo.

Užsikrėtęs tokiais parazitais žmogus labai greitai degraduoja. Atskirais atvejais lervos gali maitinti žmogų sava energija, jeigu jam numatoma tam tikra „užduotis“: prieiti prie oponento ir išprovokuoti nervingai diskusijai, priversti pasijausti menkaverčiu, kaltu ir t. t. Lervos lengvai pasišalina, jeigu žmogus pradeda daugiau dėmesio skirti sau, jeigu jis pradeda domėtis dvasiniais dalykais, gyvena, masto, kalba ir maitinasi sveikai.

Lervai užmušti, užtenka astralinio sprigto. Tačiau žmogus, pradedantis žengti pirmuosius savarankiško dvasinio gyvenimo žingsnius turėtų suvokti, kad tai tik pradžia ir jo laukia kur kas pavojingesni priešai. Baisu net pagalvoti kiek jų daug. Kartais geriau net nežinoti.

ASTRALINIAI GYVŪNAI

Jie yra didesni ir galingesni negu lervos. Gyvena eteriniuose, žemutiniuose bei viduriniuosiuose astraliniuose pasauliuose. Gyviai būna panašūs į anksčiau gyvenusius be išnykusius gyvūnus, pasakų personažus ir pan. Iš tokių labiausiai žinomi liaudyje yra aitvarai (slavų kalboje – „zmej“, gyvatė vyriškoje giminėje), čiupakabros, drakonai, įvairaus plano astraliniai šunys, katės, liūtai, maitvanagiai ir t. t. Jie mėgsta pradedančius dvasinį pažinimą medituotojus bei tuos, kurie padaugina alkoholio ar narkotikų.

Pastebėjimas toks: ir medituotojai, ir alkoholikai atsiduria labai panašiame spektre, jeigu tiesiog bandoma nuraminti protą valios būdu, ar svaigalais, o požiūris į problemas lieka tas pat – dirglus ir liguistas. Jeigu valios ar chemikalų pagalba atjungiamas protas, nebelieka ribos arba filtro, saugančio astralinį pasaulį nuo mūsų regimojo, kuriame sprendžiamos problemos. Kylantis vidinis dialogas streso ar keblių situacijų metu būna kaip nervų sistemos „apsauginis mechanizmas“, kuris apsaugo mūsų protus nuo anapusinių būtybių invazijos, nes, jeigu tokioje „stresinėje“ būsenoje staiga sumanysime išeit į astralą, gali baigtis labai liūdnai. Bėda yra ne pats „vidinis dialogas“, kurį pradedantys adeptai mėgina sustabdyti dvasinių technikų dėka, bet „chroniškas vidinis dialogas“, kuris vyksta nuolat, reikia ar nereikia. Tai reiškia, kad žmogus totaliai „sėdi prote“ ir viską mėgina spręsti smegenų valios ir intelektinių gebėjimų dėka. Reikalas tas, jog yra situacijų, kada tas „vidinis dialogas“ reikalingas, bet jis turėtų būti valdomas. Tam reikia daug energijos, o žmogus apsėstas parazitų jos neturi. Todėl, reikia ar nereikia, į visas situacijas kišasi protas, lyg mėgindamas kompensuoti energijos trūkumus, nes nėra pasitikėjimo savimi. Be to, energijos trūkumas, „sėdėjimas prote“ bei nesibaigiantis „vidinis dialogas“ kaip tik ir reiškia, kad žmogus praranda daug gyvybinės energijos, nes, geričiausiai, turi parazitų.

Reikia atkreipti dėmesį į tai, jog išėjimas į pakitusios sąmonės būsenas yra ganėtinai pavojingas užsiėmimas, jeigu žmogus tai daro „protu“, arba, kaip dabar madinga, užsirašo į kokį nors meditacijos ar jogos klubą tam, kad pabėgtų nuo neišspręstų problemų arba, kad draugų akivaizdoje atrodytų ekstravagantišku. Todėl ne veltui sakoma, jog pirminiais etapais reikia turėti mokytoją, kuris prižiūri, kaip dvasiniame kelyje žengiantys naujokai atlieka išėjimus į pakitusias būsenas.

Gera žinia ta, jog naujose trečiojo tūkstantmečio vibracijose mokytojai jau beveik nebereikalingi. Pasitaiko daug atvejų, kai žmonės tiesiog iš kosmoso paveldi stiprią dvasinę imuninę sistemą. Jie gali išeiti į būsenas ir nieko blogo neatsitiks, nes išėjimas (net pačiam žmogui nežinant) vyksta daug aukštesniame spektre, negu tarpsta astralo būtybės.

Dar yra dalis žmonių, kurie gyvena pakitusioje sąmonės būsenoje visą laiką. Jie dieną ir naktį yra meditacinėje būsenoje, kurias ankstesnieji jogai pasiekdavo tik po daugiamečių meditacijų. Naujųjų vibracijų žmonės (o tokių atsiranda vis daugiau ir daugiau) tuo pačiu metu yra meditacijoje, o tuo pačiu metu - budrūs mums įprasto spektro sąlygomis. Todėl jie neretai skundžiasi, jog nei meditacija, nei hipnozė jų neveikia. Kaip gali veikti, jeigu jų sąmonės būsena jau nuo gimimo atitinka „alfa“ ritmą (indigo vaikai), o jų protas organiškai integruoja į vieną natūralią gyvenamąją aplinką įvairių paralelinių pasaulių ir kitokių civilizacijų egzistavimą?

Pavyzdžiui, alkoholikai astralinius gyvius mato baltosios karštligės metu, kai vaidenasi velniai, balti arkliai ir t.t. Jeigu praktikuojantis meditacijas žmogus viduj nestabilus, turi daug neišspręstų vidinių problemų, nežino ką daro, tai dažniausiai tampa jiems atviras tokio pobūdžio būtybėms. Kita vertus, protą nuraminti reikia. Saugiausia tai daryti plečiant sąmonę ir keičiant požiūrį į neva privalomai nusistovėjusius dalykus, dėl kurių kyla vidinė įtampa. Joga, meditacija – puikios priemonės, tačiau į jas reikia žiūrėti, kaip į kompleksą priemonių, padedančių pasiekti norimą tikslą – pilną vidinę pusiausvyrą, ramybę, o svarbiausia – laisvę.

Jeigu po meditacijos ar jogos žmogus jaučia jėgų trūkumą, vadinasi jis yra veikiamas astralinės būtybės arba kažką daro negerai. Kartais būna taip, kad patys meditacijos ar dvasinių ratelių vadovai juos steigia tam, kad atsigertų energijos iš juos lankančių dalyvių. Didesnė tikimybė, jog tai daro ne pats „klubo“ lyderis, bet ta astralinė būtybė, kuri jį valdo klubo agregorą. Žmogus pats pritraukia tas būtybes, nes kažkada jo vidus buvo pilnas kategoriškumo, baimės, pagiežos, pykčio ir kitokių negatyvių emocijų. Visos šios neišspręstos emocinės bėdos meditacijos metu ir pritraukia dar didesnio pulko astralinių gyvių dėmesį.

Poveikio technologija labai paprasta. Tai daro kiekvienu atveju Rytų praktikų dvasiniai mokytojai su savo mokiniais „ritritų“ metu, kartais patys to nežinodami. Pasirodo, astralinė būtybė uždaro karūnos čakrą ir per 3 čakrą (gali ir per kitas) pajungia auką tik į save arba per save. Visas žmogaus bendravimas tiek su trimačiu pasauliu, tiek su anapusiniu pasauliu vyksta tik per būtybę, o iš tikrųjų – per milžinišką agregorą, kuriam atstovauja gyvis. Rytietiškos praktikos turi stiprius agregorus, kurie per archetipines būtybes astrale pajungia dideles žmonių grupes. Tai nėra blogai, tačiau šių dienų dvasinių procesų akivaizdoje tai yra jau neefektyvu ir negarantuoja apsaugos. Priežastis paprasta. Į Vakarus atkeliavę Rytų dvasinės praktikos dažniausiai adeptams duoda tik formą, o turinys lieka neatskleistas arba tiesiog pačių guru neatskleidžiamas, nes vakariečiai mėgsta viską priimti protų, per formas, o turinys tiesiog vakarietiškai logikai nepavaldus.

Anksčiau dvasiškai prabudusiam žmogui Rytų praktikos klubai būdavo gera išeitis pasislėpti nuo agresyvaus sociumo. Tai buvo normalu. Tai padeda ir dabar. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad trečiajame tūkstantmetyje Rytų praktikas žmonės perauga net patys to nežinodami, nes realiame laike susiduria su dideliais išmėginimais ir juos sprendžia „iš eigos“. Tokiu būdu per labai trumpą laiką išmokstamos pamokos, atsiranda gyvenimiška patirtis netgi labai jauname amžiuje. Didelę reikšmę vaidiną ir tai, kad viešų informacijos šaltinių apie dvasinius dalykus knygynuose ir internete yra labai daug. Taigi, visada galima rasti atsakymus ką daryti ir dauguma žmonių į Rytų praktikos klubus tiesiog neina, paimdami iš kosmoso tas būsenas ir tą informaciją kurią dalinosi kelis tūkstantmečius vienuolynuose ją kaupę ir akylai saugoje adeptai. Pavyzdžiui, anksčiau REIKI simboliai būdavo slapti. Juos mokytojas mokiniui perduodavo įšventinimo į pakopas (iniciacijos) metu. Dabar viską galima paimti internete ir, kaip bebūtų keista, veiks, nors joks mokytojas tame nedalyvavo ir nevyko joks formalus įšventinimas. Šiuo metu visuotiniame dvasiniame eteryje galioja visai kiti dėsningumai negu prieš 10 metų. Žmogus tampa kvantiškas, todėl gali čia ir dabar įsisavint bet kokias dvasines praktikas net be įšventinimų, ar be mokytojų pagalbos. Tam užtenka stipraus noro ir ketinimo jėgos.

Kadangi Vakaruose Rytų praktikos yra plačiai paplitusios, kaip alternatyva sociumo propagandai ir/ar spaudimui, arba kaip savęs pažinimo įrankis, žmogus jomis susigundo, įstoja į klubą ar praktikuojančių būrelį ir, neretai atsitinka taip atsitinka, kad iš „aukštesnės klasės“ krenta į energetiškai „žemesnę“, pats to nežinodamas bei atiduoda savo energiją būtybei, vietoj to, kad ją panaudotų tolesniam pažinimui ir savęs tobulinimui. Žinoma, tai būna laikini nuopoliai ir dvasiškai mąstantys žmonės juos suvokia. Tai irgi yra puiki patirtis, pamoka, padedanti augti. Kiekvienam – savas kelias ir sava trajektorija.

Pirminiuose dvasinio augimo etapuose Rytų praktikos nėra blogai, tiesiog reiktų žinoti, jog tai tik etapas. Per ilgai ten užsižaisti – tikrai neverta ir netgi rizikinga, nes sustoja vystymasis. Žmogus būdamas vienoje „sistemoje“ negali pilnaverčiai vystytis ir save realizuoti, nes šiandieniniai dvasiniai iššūkiai reikalauja iš žmogaus gebėjimų integruoti į vieną visumą skirtingas „sistemas“, netgi, iš pirmo žvilgsnio, tarpusavyje logiškai nesusijusias bei iš jų paimti racionalius dalykus ir kūrybiškai juos taikyti savo asmeniniame kelyje. Šiandieninis žmogus pagal savo energetiką jau yra už bet kokių sistemų ar skirstymų pagal principą „savas-svetimas“. Jis būtu dar stipresnis, jei sugebėtų atsikratyti astralinių pavergimų ir nusiurbimų. Į tai mes ir einame.

UŽPUOLIMAI IR PROVOKAVIMAS

Dažnai pasitaiko atvejų, kai astraliniai gyviai žmogų puola miego metu. Gali prisisapnuoti pabaisos, gyvatės, drakonai, košmariški sapnai, o išgąsčio metu išsiskiriančią energiją sugeria parazitai. Pagrindinė šios rūšies maitvanagių paskirtis, tyrinėtojų manymu, yra provokavimas įvairioms emocijoms reikštis.

Jeigu lervos tik geria, tai gyviai ne tik geria, bet ir provokuoja. Galima sakyti, jog gyviai irgi yra automatai, nes išvystyto intelekto neturi. Jų intelektas apsiriboja keliomis programomis: provokuoti, saugoti sistemos perimetrą, maitintis ir perduoti energiją toliau. Gyviai gali imtis provokuoti net ir labai dvasiškai harmoningus žmones. Jie juos nuolat provokuoja. Jų toks darbas, tačiau harmoningi žmonės tai žino ir moka į nereaguoti. Svetimo proto struktūros juos naudoja tada, kai reikia auką paspaust, grąžint į normą arba nuvesti ieškančius į pašalius nuo esmės. Jie gali apsėsti mums artimus žmones ir kalbėti jų lūpomis, pakišti knygas, pasiūlyti paklausyti paskaitą. O paskui – įtraukia į kokią nors abejotinos sektos veiklą.

Yra kategorija gyvių, kurių užduotis – saugoti tam tikros ideologijos perimetrą. Tai savotiški slenksčių sargai. Juos galima nesunkiai atpažinti karinių bei specialiųjų tarnybų, sukarintų ordinų ar kitokių masoniškų ir paramasoniškų organizacijų atributikoje. Jeigu, pavyzdžiui, žmogaus sąmonė staiga „atsibunda“ ir jis nori ištrūkti iš „sistemos“, gyviai puola žmogų miego metu arba dienos metu - kitų žmonių lūpomis. Jie ne tik puola, bet ir provokuoja, žadina baimę ir kitokias negatyvias reakcijas. Tuos gyvius, kaip ideologinės teritorijos perimetro apsaugą naudoja ne tik Rytų dvasinės sistemos, bet ir krikščioniškų kultų atstovai, įvairiausios slaptos brolijos, ordinai ir t. t. Šis astralinis zooparkas puikiai atsiskleidžia peržvelgus organizacijų heraldiką ir simbolius.

DEMONAI

Jie gyvena tiek mentaliniame, tiek astraliniame plane, į eterinį lygį nesileidžia. Jiems ten – per žemas lygis. Vadinti juos automatais ar robotais – jau nebegalima. Tai savarankiško intelekto požymius turinčios būtybės. Jie gali būti ir atvirais priešais ir vaidinti žmogaus sąjungininkus. Auka gali galvoti, kad jam kažkas iš už „anapus“ padeda, bet iš tikrųjų nuveda klaidingais keliais. Tikroji tokių demonų užduotis - išpumpuoti žmogaus gyvybinę bei protinę energiją. Jos taip pat, kaip ir gyviai, mėgsta žmones, kurie yra ankstyvoje dvasinio kelio stadijoje, apsivalė lervas, nereaguoja į gyvių provokacijas. Tada atsiranda demonai, kurie maišo kortas, užveda ant netikrų pranašų, sektų ir t. t. Taip elgiasi ir astraliniai gyviai, tačiau demonai tai atlieka kur kas profesionaliau ir rafinuočiau.

Šios būtybės turi gerai išvystytą „protą“. Jos mėgsta kontaktus su žmonėmis, yra logiškos ir išradingos, todėl „sėdintiems prote“ visuomet padaro įspūdį ir juos patraukia. Demonus kaip sąjungininkus naudoja įvairios būrėjos, šamanai ir pan. Neretai demonai pasirodo kaip ateiviai, pasiūlo nuvykti į kosminį laivą atlikti kelis eksperimentus, o paskui iščiulpia energiją.

Diagnostikos metu demonai pasireiškia kaip energetiniai kamščiai čakrose. Kaip žinia, kiekviena čakra turi ir antrą savo pusė nugaroje. Demonas, kaip virusinė programa blokuoja čakros darbą iš vidaus, nes jo gyvenamoji vieta – jos centras, esantis ten, kur susijungia du piltuvai: vienas – besisukantis iš pilvo pusės, o kitas – iš nugaros. Toliau – iš paralyžiuotos čakros yra nutįsęs siūlas į agregorą, skraidančią lėkštę arba kokią nors būtybę paraleliniuose pasauliuose. Tačiau, nepaisant savo neapibrėžtos buveinės, demonas gali būti kaip savarankiškas subjektas, einantis į kontaktą su žmogumi. Jo išvaizda – atitinka tai, ką piešė viduramžių tapytojai bažnyčių freskose. Tačiau kai kurių stebėtojų nuomone, demonai iš viso neturi kūnų. Jie yra tik sąmonės struktūros arba programos, kurios gali žmogui apsireikšti bet kokiu pavidalu. Viskas priklauso nuo to, kuo žmogus tiki.

Nuo jų apsisaugoti galima įvairiais šventais daiktais, švęstu vandeniu, maldomis, sveiku gyvenimo būdu bei pozityviu mąstymu. O svarbiausias ginklas nuo jų – tikrojo savo aš žinojimas ir aiškus dvasinis tikslas. Kitaip tariant, svarbu pasirinkti teisingą kelio orientyrą, tuomet visokie saldžialiežuviai demonai neturės galimybių prie jūsų prieiti.

Jeigu žmogus dvasinių praktikų ir valios pastangomis atsikrato primityviųjų parazitų, tai demonai atsiranda iš karto, lyg kokie diplomatai, kurie stengiasi sugrąžinti žmogų į senas vėžes įtikinimų pagalba, gudrumu ir klasta. Todėl neretai astralinių kelionių mėgėjams jie siūlo pasirašyti kontraktus už tam tikras paslaugas. Tarp tokių paslaugų gali būti „trečiosios akies“ atvėrimas, materiali sėkmė, populiarumas, po kurio dažniausiai slypi nuopolis ir negatyvios emocijos, kuriomis ir minta tie demonai.

Demonai, kaip ir gyviai užkemša sahasrarą čakrą ir prikaišioja mikrochipų. Paskui liepia „pasikliauti tik jais“, nes esą tik jie „žino paslaptis“, kurias atskleidus „paaiškės tiesa“. Bet ta tiesa niekaip nepaaiškėja, nors už naujas žinias ar sąmonės praplėtimą visados siūloma nepigiai susimokėti.

MENTALINIAI PARAZITAI

Mentaliniai parazitai, tai tie patys demonai, tik jų paskirtis – šiek tiek kitokia. Jie kabinasi už senų neišspręstų proto problemų ir yra didelių mega-sistemų, tokių kaip „matrica“ saugotojai. Mėgstamiausia jų tema – protas, logika, žinios, valdžia, ego. Jie be galo mėgsta skeptikus-racionalistus. Skeptikai - yra jų didžiausias maistas ir buveinė.

Gnostikai juos vadindavo Archontų vyresniaisiais Demiurgais. Kitas jų pavadinimas – Liuciferio šeima. Tai žinių ir šviesos skleidėjai. Pavyzdžiui, jie pasirenka aukštą intelektą vertinančią auką, kuri turi stiprų EGO, bet linkusi į priklausomybes, tokias kaip valdžios troškimas, egoizmas, azartiniai pomėgiai, aistros, alkoholis ir t.t. Aukšto intelekto žmonės, kurie yra viešumoje, gundomi atsipalaiduoti tenkinant aistras, tokias, kaip prabanga, automobiliai, seksas ir pan. Po to jie yra šantažuojami, gąsdinant paviešinti intymias jų gyvenimo smulkmenas. Tačiau tai yra viena iš nedaugelio metalinių parazitų daromų eibių. Tokius fokusus krečia beveik visų rūšių parazitai, tačiau mentaliniai, maža to, viską siekia įrodyti ir pagrįsti griežtais ir logiškais argumentais. Jie mėgsta nesibaigiančias intelektualines diskusijas, batalijas, tok show, kur kalbama daug ir pilstoma iš tuščio į kiaurą.

Todėl žmogus dažnai net nežino, kad yra valdomas, nors galvoja, kad eina dvasiniu keliu, nes į dvasines aukštumas nori pakilti per intelektą, paliekant jausmų ir emocijų sferą neišspręstą. O tai yra puikus masalas mentaliniams parazitams.

Mentaliniai parazitai taip pat yra žinomi, kaip „įkyrios idėjos“, lendančios iš nežinia kur. Žmogus įkliuvęs į rimtą bėdą, automatiškai "įjungia" protą, o protas, remiantis negatyvia patirtimi, susuka kokią nors „istoriją“, kodėl viskas taip, o ne kitaip išėjo. Tada ta proto sukurta „istorija“ (asmeninė versija) pagrindžiama logika, įrodymais, argumentais, kad būtų galima kuo rimčiau sau ir kitiems pasakyti, kad yra būtent yra taip, o ne kitaip. Nors iš tikrųjų ta „istorija“ su realybe neturi nieko bendro. Maža to, savomis „istorijomis“ įtikėjęs žmogus pradeda „veikti“, prirenka krūvas bendraminčių. Po kurio laiko paaiškėja, kad atsiradęs koks nors (neduok Dieve) naujas "politinis judėjimas" atsirado iš absoliučiai iracionalios vieno žmogaus reakcijos į kažkokią problemą.

Apibendrinant šią parazitų kategoriją, galima pasakyti, jog mentalinių gyvių aukomis tampa žmonės, kurie dvasingumą bando pasiekti per protą, per logiką, kurie nori daug žinoti, viską apžioti protu, sudėlioti viską į lentynas, pamatyti vieningą sistemą, tačiau su savimi ir su savo vidinėmis problemomis mažai dirba arba iš viso nedirba.

Mentaliniai demonai skatina veiksmus, kurie tik pagilina neišspręstas problemas, kai žmogus to mažiausiai tikisi. Dėl to auka puola į negatyvias emocijas ir praranda daug energijos, nes jį yra tiesiog išgeriama. Dažnai žmogus net neįtaria, jog yra manipuliuojamas, dauguma minčių, ateinančių jam į galvą yra ne jo. Žmogus demonų yra programuojamas, tačiau to nežino. Jam atrodo, kad tai jo mintys. Diagnostikos metu tokio žmogaus lauke matosi pilnai uždaryta karūnos čakra ir šeštoji, nusiurbimas vyksta per per 3-čiąją ir per 5-tąją čakras. Žemutinių čakrų srityje galima pamatyti tamsios konsistencijos darinius. Iš to galima spręsti, jog žmogus turi ne tik mentalinių, bet ir astralinių parazitų – lervų, kurios dažnai veikia kartu.

Tiek astraliniai, tiek ir mentaliniai demonai gali pasireikšti įvairiais pavidalais. Tai gali būti sąjungininkai, angelai, ateiviai arba protėviai, priklausomai nuo to, kuo žmogus tiki. Todėl nereikia pamiršti, jog aukščiausių šviesos jėgų astraliniame plane – nėra. Ten – ne šviesos būtybių gyvenama vieta. Šviesos būtybės niekada primygtinai nieko nesiūlo ir neperša jokių idėjų. Jos stengiasi būti šviesa žmogui ir tiesiog savo buvimu šalia, ruoša dideles žmonių grupes pozityvioms dvasinėms permainoms.

PIRATAI

Tai yra įdomiausia ir mažiausiai ištyrinėta parazitų kategorija. Anksčiau jų niekas nelaikė parazitais. Jie būdavo vadinami tiesiog ateiviais arba sielomis klajūnėmis. Seniausias tokios kategorijos parazitų apibrėžimas yra, pavyzdžiui, „skrajojantis olandas“, t. y. tuščias, nuskendęs laivas, plaukiojantis vidury okeano.

Astraliniame plane gali reikštis mirę žmonės, ne žemiškų civilizacijų atstovai, žodžiu, visos tos būtybės, kurios nepasiekė dieviškųjų pasaulių ir ilgam pasiliko paralelinėse realybėse. Tai yra jų apsisprendimas ir jų karma. Reiktų pabrėžti, jog vadinamasis astralinis pasaulis savo vibracijomis yra labai artimas mūsų pasauliui, jis yra tankiai apgyvendintas. Reiktų dar pridurti, jog tuos pasaulius vadinti astraliniais, metaliniais ar panašiai irgi būtų netikslu, nes šios žodinės konstrukcijos neatspindi to, kad iš tikrųjų yra.

Ten gyvenančios būtybės gali būti ir teigiamos, ir neigiamos. Jos gali turėti fizinį, regimą kūną arba jo ir viso neturėti. Didžioji dalis tų būtybių vis dėl to žmogaus atžvilgiu yra nusiteikusios nedraugiškai, nes nori valgyti, o žmogus jiems – maistas. Įsivaizduokite: mes juk norėdami pieno, auginame karves fermose, užsiimame bandos selekcija, geriname rūšį, siekiame geresnio primilžio. Šiuolaikinės karvės pačios ateina prie melžimo aparato, pačios pasikaso, nusiprausia. Lygiai taip pat elgiasi su mumis ir svetimos civilizacijos. Tik skirtumas tas, jog fermų vaidmenį atlieka valstybės, partijos, bažnyčios, mokslas, kurias prižiūri sistemų administratoriai – Archontai ir Demiurgai, kurie, stebėtojų nuomone, ir yra tie paslaptingieji reptiloidai. Melžimo metu gaunamas „pienas“ - emocijos, tarp kurių skaniausia yra baimė.

Kaip demonai, taip ir metaliniai parazitai sutiktų užvaldyti ir visą žmogaus kūną, ir jo protą. Jeigu taip žmogui nutinka, jam nustatoma diagnozė: „šizofrenija“. Pasitaiko atvejų, kai šizofrenijos priežastimi gali būti jau mirę žmonės, tačiau nusprendę ne atgimti antrą ar trečią kartą ir valytis karmą, bet užgrobti svetimą kūną.

Proto bei kūno užgrobimais užsiima vadinamieji piratai. Tai valkataujančios sielos arba ateiviai, kurie neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Jie kaip čigonai, keliauja iš vietos į vietą bei ieško galimybių lengvai pasisotinti. Tradicinės demoniškos ateivių kolonijos pilkieji ir reptiloidai jų labai nemėgsta, nes tenka dalintis grobiu. Jie traktuoja piratus kaip vilkus, kurie įsibrauna į jų fermą ir pjauna galvijus.

Piratai būna pavieniai, tačiau veikia ir organizuotai arba pusiau organizuotai. Kartais danguje buvo stebimi gana nuožmūs susirėmimai tarp reptiloidų ir piratų. Paskutinis toks susirėmimas – Čeliabinsko meteoritas. Kai kurių stebėtojų nuomone, ten buvo numuštas piratų laivas. Piratai paskutiniu metu ypatingai gviešiasi į reptiloidų valdas. Žemė – būtent yra tokia. Antai 2011 metais jie sunaikino kometą Elenin, kuri, kaip spėjama, buvo piratų laivas. Piratais dažniausiai laikomi ateiviai iš Arkturijaus, tačiau paskutiniai stebėjimai rodo, kad ten yra atskalūnai iš visur. Netgi iš žemės žmonių tarpo. 2013 metų gruodį turėtų priartėti dar vienas laivas, bet greičiausiai vėl bus sunaikintas. Paradoksalu, bet tie „gerieji“ ateiviai, kurie saugo mūsų žemę nuo įsibrovėlių, kaip tik ir yra reptiloidai. Nes žemė yra jų ferma. Mes ir reptiloidai esame energrtiškai susiję amžiams, nes esame vieni kitiems ir maistas, ir mokytojai. Jie mus melžia, ima iš mūsų duoklę ir „duoda stogą“, kaip tikri reketininkai, t. y. apsaugo nuo kitų kosminių gaujų. Kaip danguje, taip ir žemėje.

Norint atsikratyti tokiais padarais, reikia eiti dvasiniu keliu, išmanyti magiją arba kreiptis į magus. Tačiau yra tokia kategorija, kaip astraliniai magai, kurių reiktų vengti kaip baisaus užkrato ir bėgti kuo toliau.

ASTRALINIAI MAGAI

Tai yra tokie tokie patys parazitai, kaip ir mentaliniai demonai, tačiau žymiai intelektualesni. Juos galima taip pat laikyti savotiškais piratais. Jais gali būti ir buvę žmonės ir nuo savo gaujų atskilę pavieniai reptiloidai, kurie įstrigo pasauliuose. Jie apsisprendė likti toje pačioje vietoje, nes magija ir technologijos juos užvaldė.

Mėgstantiems astralines keliones jie prisistato sąjungininkais, mokytojais bei įvairiais kitokiais pasakų personažais. Jie gali prisistatyti dievais ir paprašyti pasimelsti Žemei, Gamtai ar jos „dvasiai-šeimininkei“.

Jie nėra labai agresyvūs, greičiau linkę į intelektualias manipuliacijas, ypatingai mėgsta žmones, kurie ne tik „sėdi prote“, bet siekia „pajausti vibracijas“, domisi ezoterika dėl geresnio įspūdžio ar įvaizdžio. Kitaip tariant, astralinių magų aukomis dažniausiai tampa intelektualūs, dvasingi, bet nelankstūs žmonės, linkę per daug viską mistifikuoti, sureikšminti.

Atskirais atvejais astraliniai magai gali pasirodyti netgi labai agresyviais, o susitikimas su jais astralinėje kelionėje gali kainuoti gyvybę.

Kiti stebėtojai sako, jog astraliniai magai yra tie patys puolę angelai, nes kažkada tarnavo pozityvių ateivių gretose, gavo žinių ir dabar nusprendė tas žinias panaudoti sau. Kitais atvejais manoma, kad jie yra užkeiktos sielos, buvę šamanai. Kaip ten bebūtų – sunku pasakyti, nes dėl šios parazitų kategorijos vieningos nuomonės nėra. Tiesiog vienų stebėtojų matymu – jie egzistuoja, o kitų – ne.

Verta dėmesio dar ir tokia nuomonė, jog magais gali „dirbti“ reptiloidų vyresnieji valdytojai, kurie turi autonominę teisę veikti, jei atsiranda poreikis. Reiktų pridurti ir tai, jog reptiloidai – karinė struktūra su griežta hierarchija ir disciplina, o laisvės laipsnis veikti savarankiškai priklauso nuo rango.

AGREGORAI

Tai – kolektyvinės parazitinės struktūros, vienu metu apimančios daug žmonių. Agreguoti – reiškia jungti į vieną visumą dideles sistemos dalis, kuri veikia kaip vieningas mechanizmas. Aiškiaregiai kartais juos mato kaip didelius debesis ar aštuonkojus, kurių kiekvienas čiuptuvas yra apraizgęs po kelis žmones. Tačiau iš esmės jie neturi formos, tačiau kontroliuoja dideles žmonių grupes kvantinių laukų principu, nepriklausomai nuo atstumo. Jie gali būti tiek momentiniai, tiek ir pastovūs. Pažeistas agregoro žmogus tiesiog tampa jo dalimi ir elgiasi kaip jis. Agregoras gali žmones pajungti į vieną sistemą pagal tam tikrus panašius požymius, kuriuos turi visi grupės žmonės. Tai gali būti panašios religinės, filosofinės ar politinės pažiūros, panašios idėjos, veikla, įsitikinimai ir t.t.

Ištrūkti iš agregoro pinklių yra pakankamai sudėtinga, tačiau įmanoma. Tiesiog reikia daugiau savikontrolės bei atidumo toms idėjoms, kurios užvaldo. Reikia prisiminti, jog tikėti bet kuo (net iš šiuo interneto puslapiu) negalima. Tikėti galima tik į Dievą. To įpareigoja ir pirmasis krikščionių dekalogo punktas, kuris teisingiausiai skamba taip: „nedaryk stabo iš to kas yra materialu ar nematerialu, nes viskas laikina ir viskas prateka, nuteka ir tik Dievas yra amžinas“. Taigi rinkis, kas svarbiau - amžini, ar laikini dalykai?

Bus tęsinys
Trečioje dalyje bus pateiktos kelios technikos, kurios leis atsikratyti neprašytų energetinio kūno įnamių.