Ževodano monstras

Apie šį padarą iki šiol ginčijasi zoologai, istorikai, folkloro tyrėjai, mistikai, tačiau jie tarpusavyje niekaip negali susitarti – kiekvienas šioje baisioje paslaptyje regi kažką iš savo srities.

Niūrus šių kruvinų įvykių metraštis buvo pradėtas 1764-ųjų metų birželio 30 d., kai dingo 14-metė piemenaitė iš Šventojo Etjeno parapijos. Greitai mergaitė buvo aptikta pusiau suėsta. Zevodano provincijos parapijos knygoje užfiksuota ir kita auka – tų pačių metų liepos 1 d. buvo beveik visiškai nugraužtas valstiečio Žano Bulė veidas. Tuo viskas nesibaigė – rugpjūčio 8 ir 25 dienomis nežinomas žudikas nutraukė galvas ir dalinai apgraužė du piemenis. Rugsėjo 1 ir 8 dienomis buvo nužudyti jaunuolis ir moteris, kurie dirbo savo daržuose.

Kas ši pragaro išpera? Vilkas?

Žudynės darže pasėjo paniką valstiečių tarpe, nes yra žinoma, kad vilkai yra bailoki ir jei puola žmones, tai tik miške, o čia – savame darže!

Pirmieji žodinį žvėries portretą atpasakojo mirtinai išgąsdinti piemenys – „šlykšti pabaisa su ragu ant kūno”. Palaipsniui detalių vis daugėjo: „Galva plati ir labai stora, snukis ilgas, kailis rausvos spalvos su juoda juosta nugaroje, krūtinė plati, priekinės kojos žymiai ilgesnės už galines, uodega nepaprastai plati, tanki ir ilga”. Buvo pastebėta, kad pabaisa ypač mėgsta kraują, moterų krūtinę ir galvos smegenis. Savo aukas žvėris atakuodavo ant keturių kojų, tik prieš pat kąsdamas atsistodavo ant galinių kojų ir suleisdavo dantis į veidą, kuris po to beveik visada būdavo randamas subjaurotas.

1765-ais metais žudynės tapo žymiai dažnesnės: iš pradžių buvo nužudyti 12-metė mergaitė ir 14-metis berniukas. Po to buvo užpultas vienas mažylis, tačiau du vyresnieji broliai ėmė į žvėrį mėtyti didelius akmenis ir privertė jį paleisti grobį – taip mažylis buvo išgelbėtas. Jaunieji didvyriai sulaukė visuotinės pagarbos. Pabaisos portretas dar pasipildė: „Asilo ūgio, degančios raudonos akys, nagai stipresni už plieną”.

Neužilgo pragaro išpera užpuolė tris valstiečius, kraunančius šieną į kupetas. Vieno jų gerklė tapo žvėries taikiniu, tačiau vyrui pavyko išsisukti. Visi trys vyrai turėjo šakes ir perėjo į kontrataką. Tačiau žvėris net negalvojo bėgti – jis kurį laiką netgi vykdė pozicinę kovą, tačiau vis tiek buvo priverstas atsitraukti į mišką. Iš karto po šio įvykio žvėris, tarsi degdamas kerštu, iš karto nužudė ir sudraskė dvi moteris ir kūdikį. Gal tai buvo vilkolakis? Niekas negalėjo suprasti, kodėl žvėris, kartais rizikuodamas savo gyvybe (juk žinoma, kad vilkai yra labai atsargūs) medžioja būtent žmones, visiškai ignoruodamas galimybę be jokio pavojaus pasipjauti avį ar veršiuką.

Karališkosios kariaunos bejėgiškumas

Gyventojų tarpe panika vis stiprėjo, vyriausybė ėmėsi priemonių – į nelaimių rajoną buvo pasiųstas dragūnų pulkas, kuriam vadovavo kapitonas Žakas Diuamelis. Šie narsūs kariai sumedžiojo apie 100 vilkų. Medžiojo neskubėdami, maitinosi valstiečių maistu. Neretai jų arkliai ganydavosi laukuose, kuriuose buvo pasėti javai. Nėra nieko keisto, kad valstiečiai ėmė nekęsti kariškių. O žvėris ir toliau tęsė savo kruvinus išpuolius. Jis sudraskė mergaitę, nuėdė jos krūtinę ir suėdė smegenis.

Liaudies nepasitenkinimo banga atsirito iki Versalio. Karalius Liudvikas XV įsiuto! Jį buvo galima suprasti – netgi kaimyninėje Anglijoje buvo pasakojami anekdotai apie „bejėgį Prancūzijos karalių, kuris nesugeba savo pavaldinius apsaugoti nuo paprasto vilko”. Šie juokeliai negailestingai buvo perpasakojami ir Paryžiuje.

Alyvos į ugnį dar įpylė laikraščiai, kuriuose būdavo aprašomos žvėries padarytos baisybės. Ževodano monstras tvirtai įsitaisė ne vieno laikraščio pirmuosiuose puslapiuose. Pasalos, kurias rengė daugybė dragūnų ir valstiečių, buvo nerezultatyvios. Atrodė, kad žvėris žino visus savo persekiotojų planus ir sumanymus.

Mando vyskupas dėl visko kaltino pačius žmones – žvėries siautėjimas yra tarsi velnio ženklas, bausmė žmonėms už nuodėmes. Kapitonas Diuamelis pavargo nuo nesėkmių ir buvo priverstas pripažinti visišką savo pralaimėjimą. Pralaimėjusiųjų gretas papildė ir garsusis dvarininkas bei medžiotojas iš Normandijos Martynas Denevalis, iki tol sumedžiojęs 1200 vilkų. Zevodane jis sumedžiojo 20 vilkų, tačiau žvėris, tarsi pasityčiodamas iš Denevalio, per vieną dieną Mušeto kalnuose sudraskė du žmones. Denevaliui, kaip ir Diuameliui, teko prisipažinti pralaimėjus.

Prieš pat šį įvykį monstras apsilankė Bomė tvirtovėje, kuri vadinama „Zevodano Versaliu”. Vienas medžiotojas pastebėjo prie tvirtovės sienų žvėrį, šovė į jį ir sužeidė. Susigriebė ir kiti medžiotojai, paleido kulkų krušą, tačiau jau buvo vėlu – pabaisa pasislėpė vakaro rūke. Tačiau po to įvykusi dviguba žmogžudystė per vieną dieną parodė, kad sužeidimas nebuvo pavojingas.

Žvėries veiksmai kėlė nusivylimą. Prancūziją, norinčią sunaikinti pavojingą pabaisą, apėmė gėda ir siaubas. Karalius paskyrė 6 tūkstančių lyrų premiją tam, kam pavyks sumedžioti monstrą. Šalis laukė savo didvyrio, ir jis atsirado. Juo tapo karališkasis šaulys ševaljė Antuanas de Boternė.

Išvadavimo šūvis

Artėjanti žiema žadėjo tirštus rūkus ir ledinius vėjus. Boternė atvyko į Ževodaną, kuris buvo nugrimzdęs į nusivylimą. Paskutinės naujienos buvo siaubingos – į skutelius sudraskyta mergaitė ir jos draugė, kuriai pavyko išsigelbėti, tačiau ji išprotėjo, nes tris dienas teko sėdėti medyje, kol žvėris netoliese ėdė jos draugę. Neužilgo žvėris pateikė dar vieną siurprizą – užpuolė raitelį, nutempdamas jį nuo arklio. Pabaisa tarsi gąsdino atvykusį medžiotoją.

Boternė nusprendė nelaukti žiemos ir iš karto ėmėsi darbo. Jis atvyko ne vienas, kartu su juo buvo padėjėjai ir geriausi Prancūzijos medžiokliniai šunys. Trys mėnesiai nepertraukiamų klajonių po kalnų tarpeklius nebuvo tuščias laiko eikvojimas – pavyko nušauti ne vieną vilką, tačiau tai nebuvo tas, kuris kėlė siaubą gyventojams. Kartą šunys aptiko pėdsakus ir į laukymę išgynė kažkokį didžiulį gyvūną. Karališkojo šaulio akis buvo taikli – iššauta kulka iš karto patiesė žvėrį. Laimikis buvo nugabentas į artimiausią Sazės abatiją, kur abatės vėliau memuaruose aprašė šį atvejį.

Dauguma požymių sutapo, nušautasis vilkas turėjo didžiulę gauruotą uodegą, jo skrandyje buvo aptiktas raudonos medžiagos skiautė. Visi patikėjo, kad tai ir buvo medžiojamas žvėris! Nuo žmogėdros buvo nudirtas kailis, o Boternė grįžo į Versalį, lydimas šlovės. Apdovanojimai, pagerbimai, pasakojimai apie medžioklę, trofėjaus demonstracija – karalius buvo patenkintas, žmonių užpuldinėjimai liovėsi, Paryžius džiūgavo!

Praėjo mėnuo… Ževodane ėmė sklisti kalbos, kad Mušeto kalnuose valstiečiai vėl matė žvėrį. Šie gandai pasitvirtino. 1765-ųjų m. gruodžio 14 d. Maržerio kaimelyje įvyko naujas antpuolis. Auka tapo jaunas vyras, kuris buvo stipriai sužalotas ir mirė nuo patirtų žaizdų, taip ir nespėjęs papasakoti apie savo užpuoliką. Tačiau tam nebuvo būtinybės. Gruodžio 21 d. to paties kaimelio piemenys aptiko apnuogintos 12-metės Agnetės kūną – galva nutraukta, apgraužta krūtinė, pečiai, blauzdos. Per kitus 11 mėnesių įvyko dar 40 žmonių užpuolimų. Visos abejonės išsisklaidė – žvėris grįžo! Kaip tai įmanoma? Atgimė?! Ar Boternė sumedžiojo kitą žmogėdrą?

Ževodane vėl buvo paskelbtas pavojus, vėl buvo laukiama pagalbos iš karaliaus. Tačiau Versalis demonstravo „mandagų kurtumą” – karalius nebenorėjo naujų anekdotų, jį visiškai tenkino didvyriški Boternė nuotykiai su laiminga pabaiga. Ževodaną vėl apėmė neviltis. Saitą protą išsaugojo tik jaunas markizas d Apšė, kuris nepavargdamas rengė vis naujas pasalas. Jose dalyvavo ne tiek jau daug medžiotojų, daugiausiai tai buvo keršto trokštantys vietiniai gyventojai, kurių artimieji žuvo nuo žvėries.

Atėjo 1766-ieji metai, žmonių užpuolimai dar labiau padažnėjo. Buvo suskaičiuota 230 užpuolimų, iš kurių 121 baigėsi aukų mirtimi. Bažnytinėse knygose buvo kruopščiai registruojami jų vardai. Pasalos buvo rengiamos be sustojimo, tačiau kiekvieną kartą tarsi kažkas perspėdavo žvėrį. Buvo išbandytos visos medžiotojų gudrybės – spąstai, duobės, nuodai, bet niekas nepadėjo!

Netgi tie, kurie iki tol netikėjo, ėmė tikėti, kad tai yra vilkolakis. Žvėries įžūlumas atrodė neįtikėtinas – jis ėmė savo aukų laukti tiesiog prie jų namų durų. Taip buvo pagrobtas 8-metis berniukas, kuris žaidė prie savo namo. Sielvarto apimtas vyras sūnaus liekanas rado šalia kaimo. Neužilgo aukomis tapo dar du piemenys.

Niūrūs Ževodano miškai tapo pragaro įsikūnijimu, kiekvienas kaimas tapo tarsi apgulta tvirtovė. Nedaugelis medžiotojų, kuriems kova su žvėrimi tapo gyvenimo tikslu, nesudėjo rankų. 1767-ųjų metų birželio 19 d. vietiniam medžiotojui Žanui Sasteliui pavyko nušauti siaubingą padarą, kurio išvaizda sutapo su žvėries aprašymu.

Jo skrandyje buvo aptiktos dieną prieš tai nužudytos mergaitės drabužių liekanos. Žmonių puldinėjimai liovėsi, tačiau valstiečiai, jau turintys kartaus patyrimo, neskubėjo džiaugtis. Praėjo mėnuo, Sastelis į vežimą pasikrovė medžioklės trofėjų ir iškeliavo į Versalį. Kaimo valstiečio pasirodymas su dvokiančia maita vežime (tuo metu iš žvėries jau nedaug kas buvo likę) karaliaus rūmuose sukėlė juoką. Suirusios žvėries liekanos buvo užkastos parko pakraštyje, neatlikus jokių tyrimų.

Kas šis žvėris?

Liudininkai, susirinkę aplink Sastelio nušautą gyvūną, pripažino, kad tai ir yra Ževodano žvėris. Ar tai buvo vilkas? Abatas Troseljė, dalyvavęs ne vienoje žvėries medžioklėje, taip pasakojo: „Šis žvėris panašus į vilką, tačiau tai ne vilkas. Visi, kas jį matė, pasakojo vienodai – priekinės kojos buvo žymiai didesnės už trumpas galines kojas, o ausys visai ne vilko. Daugelis medžiotojų, sumedžiojusių ne vieną vilką, tvirtina, kad tai ne vilkas”.

Iš tikrųjų, Ževodano žvėries aprašyme labai daug panašumų su hiena. Dėl to daugumoje to metų dokumentų žvėris buvo vadinamas „hiena”. Pagal viena versiją, kuri atsirado vietinių gyventojų tarpe, žvėris buvo vilkės ir didelio sarginio šuns palikuonis. Netgi buvo pasakojama, kad šis gyvūnas buvo dresiruotas, ir tai padarė medžiotojas Sastelis. Pastarasis ir nušovė žvėrį, norėdamas išgarsėti. Buvo pasakojama ir kita versija – pats Sastelis buvo vilkolakis, o šunį nušovė tam, kad nukreiptų nuo savęs įtarimus.

Kai kurie zoologai, gerai nusimanantys apie vilkus, teigia, kad legendos apie Ževodano žvėrį gali būti paaiškintos. Jie teigia, kad net tokie atsargūs ir baikštūs gyvūnai, kokie yra vilkai, gali pulti žmones, jei serga pasiutlige. Be to, jie tampa žymiai drąsesni, kai žmogus keičia vertikalią padėtį į horizontalią (jie užpuldinėja vaikus ir girtus suaugusius, ropojančius keturpėsčius). Zoologai mano, kad vertikali padėtis atbaido vilkus.

Šie komentarai nesulaukė didelio populiarumo, nes jie nieko nepaaiškino. Visiems yra žinoma, kad Ževodano žvėris aukas puldavo keturiomis, tik po to atsistodavo vertikaliai. Be to, nė vienam vilkui nebuvo pavykę išvengti tiek daug įvairiausių spąstų, nuodų ir t.t. Pats žiauriausias ir visiškai nepaaiškinamas dalykas – aukų pasirinkimas. Yra žinoma, kad plėšrūnai (tigrai, leopardai) žmogėdromis tampa ne savo valia. Dažniausiai tai būna seni ligoti gyvūnai, kurie žmones pasirenka kaip vienintelę auką, kurią galima be jokio pavojaus sumedžioti. Tačiau Ževodano žvėries atveju viskas atvirkščiai. Šis gyvūnas galėjo lengvai ir be jokios rizikos pjauti avis ir karves, jis nebuvo senas ar ligotas. Tačiau jis atkakliai siekė žmogaus kraujo ir mėsos, neretai netgi rizikuodamas. Savaime suprantama, kad versija apie vilkolakį sulaukė didžiausio populiarumo.

Bėgant metams Maržerio ir kitos Ževodano gyvenvietės labai pasikeitė. Žvėris tavo vietinių gyventojų „maitintoju”. Žvėries muziejus, Ževodano žvėries draugų asociacija, dešimtys istorikų, rašytojų, režisierių, žurnalistų, gidų ir kt. – labai daug žmonių šiandien pragyvena iš istorijų apie pabaisą. Žvėries muziejaus įkūrėjas Žanas Rišaras yra teisus, sakydamas: „Niekam dar nepavyko įminti šios mįslės. Nežinia ko čia daugiau – magijos ar neatskleistos paslapties. Kiekvienais metais turistai vaikšto vilkų takais aplink Maržerį, o vietiniai gyventojai iš to gauną pelną. Atrodo, kad tiesa niekada nepaaiškės. Ir tai puiku”.