Mokslininkai išskiria septynis serijinių žudikių tipus: juodosios našlės, mirties angelo, seksualinės plėšrūnės, kerštingosios žudikės, pasipelnyti siekiančios nusikaltėlės, grupėse dirbančios žudikės bei psichiškai nestabilios žudikės tipą.
Kaip teigia knygą apie serijines žudikes išleidę Michaelis D. Kelleheris ir C.L. Kelleher, juodosios našlės pasižymi nusikaltimų metodiškumu, dažniausiai žudo asmenis, su kuriais yra susijusios asmeniniais artimais ryšiais.
Mirties angelai dažniausiai žudo ligoninėse arba slaugos namuose ir maskuojasi rūpestingumo kauke.
Seksualinės plėšrūnės paprastai dirba vienos yra pats rečiausias serininių žudikių tipas.
Kerštingosios žudikės dažniausiai nusikalsta iš aistros, jų nusikaltimai dažnai įvykdomi prieš šeimos narius.
Kitos žudikės nusikaltimus vykdo dėl pelno arba iš kitiems nusikaltėliams būdingų paskatų.
Grupėse nusikaltimus vykdančios moterys dirba su vyrais arba kitomis moterimis.
Moterys atsakingos už 5-10 proc. serijinių žmogžudysčių
Kaip straipsnyje „Psichopatijos ir seksualumo vaidmuo serijinių žudikių veikloje“ rašo Wade C. Mayers, Erik Gooch ir J. Reid Meloy, moterys JAV, kaip manoma, atsakingos už 5-10 proc. serijinių žmogžudysčių.
„Skirtingai nei jų kolegos vyrai, kurie dažniausiai žudo dėl seksualinių priežasčių, dauguma serijinių žudikių žudo arba dėl pinigų, pavyzdžiui, juodosios našlės, arba iš susijaudinimo ir galios jausmo ligoninėse ar slaugos namuose – ši grupė dažnai vadinama mirties angelais. Nuodai yra dažniausia jų žudymo priemonė, dauguma jų aukų yra nepažįstamieji. Serijinės žudikės dažniau pasižymi ilgesne „karjera“ nei vyrai žudikai, tikriausiai dėl geriau suplanuotų nusikaltimų, metodiškumo, preciziškumo bei slaptumo apskritai. Nors tai netinka moterims, kurios įvykdo aukšto profilio nusikaltimus: šaudo, žaloja ar kitaip nusikalsta, kai atkreipiamas įstatymo vykdytojų ir tyrėjų dėmesys“, - teigia autoriai.
A. Wuornos: JAV seksualinė plėšrūnė
Aileen Wuornos buvo sulaikyta 1991 m., ji prisipažino nužudžiusi septynis vyrus per maždaug vienerius metus nuo 1989 m. iki 1990 m. Kaip ir dauguma serijinių žudikų Aileen vaikystė buvo sudėtinga.
 |
|---|
Ji gimė 1956 m. dviems paaugliams tėvams, kurie tik mergaitei gimus išsiskyrė. Tėvas buvo alkoholikas ir vaikų tvirkintojas bei nedalyvavo mergaitės gyvenime. Jis pasikorė kalėjime, kai buvo nuteistas už septynmetės mergaitės išprievartavimą. Aileen motina irgi buvo alkoholikė ir paliko mergaitę, šiai nesulaukus nė vienerių.
Mergaitę ir jos broliuką augino alkoholikai seneliai, kurie prieš vaikus smurtavo fiziškai ir emociškai. Aileen vaikystėje turėjo daugybę elgesio problemų, pasižymėjo sprogstamuoju charakteriu, sunkiai mezgė draugystes.
Nuo devynerių metų amžiaus mergaitė pradėjo vogti iš namų ir kitų vaikų, sukėlusi gaisrą apdegė veidą ir rankas. Vaikystėje ji iš viso sukėlė tris gaisrus: vieną namuose, kitą – mokyklos mergaičių tualete, trečią – laukuose. Aileen nustatytas IQ koefcientas – 81, kai du trečdaliai populiacijos patenka į 85-115 ribą.
Sulaukusi 13-os mergaitė pastojo, tačiau tėvas liko neaiškus. Mergaitė slėpė nėštumą šešis mėnesius. Sužinoję žinią seneliai išsiuntė Aileen į specialius netekėjusių merginų namus ir privertė atsisakyti gimusio vaiko. Mergina paauglystėje nuolatos gėrė alkoholį ir sulaukusi 15 metų pabėgo iš namų. Tuomet ji ėmėsi prašyti išmaldos gatvėse, apgaudinėti, verstis prostitucija. Būdama paauglė buvo keletą kartų išprievartauta.
Sulaukusi 20 metų Aileen gyveno Floridoje, kur ištekėjo už 69-erių metų vyro. Santuoka pasibaigė po 60 dienų, nes vyras smurtavo. Tais pačiais metais nuo vėžio mirė Aileen brolis Keithas. Panašiu metu nusižudė Aileen senelis.
Būdama 22-ejų mergina mėgino nusižudyti, nes ją atstūmė mylimasis – šovė sau į pilvą, gulėjo ligoninėje, išėjusi iš jos perdozavo raminamųjų.
Užsiimdama prostitucija Aileen labai daug gėrė, buvo ne kartą sumušta, išprievartauta mažiausiai 12 kartų.
 |
|---|
Per vienus metus nuo 1989 m. iki 1990 m. A. Wuornos nužudė 7 vyrus. Visos jos aukos buvo vidutinio ar vyresnio amžiaus kaukazietiškos išvaizdos vyrai, tačiau aiškių priežasčių, kodėl ji juos žudė, nėra. Pavyzdžiui, pasakodama pirmojo nužudymo motyvus ji iš pradžių teigė pamaniusi, esą vyriškis ketina atsiimti pinigus, kuriuos buvo sumokėjęs už seksą, todėl jį nušovė. Kiek vėliau Aileen aiškino, kad nužudytasis vyras jai nesumokėjo, bet siekė sekso. Jie susimušė dėl merginos rankinės ir pagriebusi ginklą iššovė. Būdama jau nuteista mirties bausme ji įvairiuose interviu svyravo tarp savigynos versijos ir siekio apiplėšti.
A. Wuornos aukos buvo randamos izoliuotose vietovėse, toliau nuo pagrindinių kelių. Vyrų kūnai būdavo suvarpyti 22 kalibro šaunamuoju ginklu, aukos nužudytos 2-9 šūviais. Tiesa, iš viso rasti tik 6 aukų kūnai. Septintosios aukos, kurią Aileen prisipažino nužudžiusi, kūnas niekad nebuvo rastas. 2002 m. moteriai buvo įvykdyta mirties bausmė.
Psichologai iki šiol ginčijasi, ar A. Wuornos gali būti vadinama laikoma tikra seksualine plėšrūne. Nors trys jos aukos buvo paliktos nuogos, tačiau pati Aileen apklausose niekuomet neminėjo seksualinio pasitenkinimo kaip paskatos nusikaltimui.
Juodoji našlė, kuri nuodijo vyrus ir vaikinus
Klasikinis juodosios našlės pavyzdys yra 1998 m. mirtimi nubausta Judy Buenoano, kuri arsenu nužudė savo vyrą Vietnamo karo veteraną Jamesą Goodyearą, paskandino paralyžiuotą sūnų Michaelą Goodyearą, nunuodijo vaikiną Bobby Joe Morrisą ir pasikėsino į sužadėtinį Johną Gentry.
J. Buenoano dėl šių mirčių gavo 240 tūkst. dolerių draudimo pinigų. Prokurorų teigimu, pinigus ji išleido naujam automobiliui, deimantiniam žiedui, manikiūro salonui ir prabangiam gyvenimui.
 |
|---|
Judy 1971 m. nužudžius savo vyrą J. Goodyearą, iš pradžių manyta, kad tai natūrali mirtis, todėl moters niekas neįtarė. Po dvejų metų ji apsigyveno su vaikinu B. Joe Morris, kuris netikėtai mirė 1978 m. Jo kūno audiniai rodė nunuodijimą arsenu. Tais pačiais metais Judy pasikeitė savo pavardę į Buenoano, kuri iš esmės yra į ispanų kalbą netaisyklingai išversta Goodyear pavardė.
Po metų sunkiai susirgo moters sūnus, jis buvo paralyžiuotas. 1980 m. beplaukiojant J. Buenoano rankų ir kojų nevaldantį sūnų išvertė iš kanojos, tad šis paskendo. Pomirtiniai tyrimai parodė, kad sūnus buvo nuolat nuodijamas arsenu, tai jam ir sukėlė paralyžių.
Po trejų metų moteris susižadėjo su J. Gentry, kuris vėliau buvo sunkiai sužeistas sprogus jo automobiliui. Tuomet policija ėmė tyrinėti J. Buenoano praeitį. Paaiškėjo, kad dar prieš metus ji ėmė kalbėti aplinkiniams apie mirtiną sužadėtinio ligą. J. Gentry atidavė policijai „vitaminus“, kuriuos gėrė skatinamas sužadėtinės ir paaiškėjo, kad jose buvo arseno ir formaldehido.
Tai lėmė, kad policija ekshumavo buvusio Judy vyro, vaikino ir sūnaus palaikus bei atrado nuodų pėdsakų. Už savo nusikaltimus J. Buenoano nuteista mirties bausme elektros kėdėje.
Mirties angelas, kuris greit išeis į laisvę
Mirties angelais vadinamos serijinės žudikės, kurios dažniausiai žudo medicinos įstaigose, jų aukomis paprastai tampa vaikai arba senyvo amžiaus žmonės.
Genene Jones gali būti vadinama tipišku mirties angelu, kuri galėjo nužudyti daug vaikų, tačiau tikslus aukų skaičius nežinomas, nes išliko ne visi ligoninių archyvai, mat gydymo įstaigos siekė išvengti bylinėjimosi su šeimomis, kai tik G. Jones buvo apkaltinta pirmuoju nužudymu.
Prieš tapdama medicinos seserimi, Genene dirbo kosmetologe. Pabaigusi medicinos seserų kursus ir įsidarbinusi pirmajame darbe buvo greitai atleista, nes mėgo priimti sprendimus tose srityse, kurios nepriklausė jos dispozicijai. Vėliau ji įsidarbino San Antonio Beksaro apygardos ligoninėje. Pirmas vaikas, kuris buvo skirtas jos priežiūrai, sirgo mirtina žarnyno liga, kai jis mirė, Genene į palatą atsinešė kėdę ir valandų valandas spoksojo į kūną.
 |
Kiek vėliau Genene bendradarbiai pamatė, kad moteriai patinka jaustis reikalingai, daug savo darbo laiko ji praleisdavo ligonių palatose. Tiesa, ji praleidinėjo paskaitas ir kursus, kuriuos medicinos seserims reikėjo lankyti, darė klaidų, bet nemėgo jų pripažinti. 1981 m. ji pasiprašė dirbti su sunkiausiai sergančiais vaikais, tačiau įtarimų ėmė kilti, kai per G. Jones pamainas mirdavo vaikai, kurie nesirgo labai sunkiai. „Visi pradės manyti, kad esu mirties seselė“, - yra sakiusi Genene.
G. Jones dirbant medicinos seserimi San Antonio Beksaro apygardos ligoninėje Pediatrijos skyriuje buvo pastebėta, kad statistiškai daug vaikų, su kuriais dirba G. Jones, miršta. Ligoninėje buvo suformuotas tyrimo komitetas, kuris nusprendė pakeisti medicinos seseris: licencijuotas profesionalias seseris (licensed vocational nurse) pakeitė registruotos seserys (registered nurse), tad Genene atsistatydino.
Tuomet moteris pradėjo dirbti Kervilio klinikoje Teksase. Šioje klinikoje ji, tikėtina, nužudė šešis vaikus. Su Genene dirbantis gydytoja pastebėjo, kad suksametonio chlorido buteliukai buvo nesandarūs ir beveik tušti, o prieigą prie jų turėjo tik Genene ir gydytoja.
1985 m. G.A. Jones buvo nuteista 99 metams kalėjimo už 15 mėnesių mergaitės nužudymą suksametonio chloridu. Tais pačiais metais Genene nuteista už beveik pasisekusį bandymą nužudyti dar vieną 18 mėnesių berniuką.
Prokurorai teisme aiškino, kad Genene kentėjo nuo vadinamojo herojaus komplekso: ji siekė priartinti kūdikius prie mirties slenksčio tam, kad paskui galėtų išgelbėti.
1983 m., kai jau buvo aišku, kad Kervilio klinikoje dirbusi Genene nužudė 15 mėnesių mergytę, didžioji žiuri susirinko ištirti 47 įtartinų vaikų mirčių Beksaro ligoninėje, kur G. A. Jones dirbo ketverius metus. Kita didžioji žiuri analizavo įtartinus atvejus Kervilio klinikoje. Tačiau abi institucijos nusprendė, kad Genene gali būti apkaltinta dėl dviejų kaltinimų žmogžudyste ir šešių bandymų nužudyti.
Tačiau kai Genene buvo apkaltinta vaikų žudymu, ją pažinojusieji visiškai nenustebo. Jie moterį apibūdino kaip neįprastai agresyvią, išduodančią draugus, manipuliuojančią ir meluojančią. Nors Genene labai norėjo vaikų, tačiau pagimdžiusi du vaikus juos auginti atidavė savo įmotei.
G. Jones turėtų būti paleista į laisvę 2018 metais, nors manoma, kad ji galėjo nužudyti iš viso apie 46 vaikus, tačiau įrodymų dėl kitų vaikų nėra – ligoninių įrašai, archyvinė medžiaga sunaikinti. Remiantis Teksaso įstatymais dėl perpildytų įkalinimo įstaigų, bausmė Genene buvo sumažinta vienu trečdaliu.
Aukoms išpjovė širdis
Dar viena garsi serijinė žudikė buvo meksikietė Magdalena Solis, dar vadinama Kraujo deive. Ji buvo Meksikoje veikusio kulto, kuris atsakingas už keletą žmogžudysčių ir kuriame buvo priimta gerti aukų kraują, narė. M. Solis yra viena iš nedaugelio žudikių moterų, kurios nusikaltimų motyvas gali būti siejamas su seksualiniu pasitenkinimu, tačiau nusikaltėlė veikė ne viena, o su grupuote.
1963 m. Magdalena ir jos brolis Eleazaras Solisas susipažino su broliais Santos ir Cayetano Hernandezais. Šie broliai buvo subūrę religinį kultą, kuris aplink pirštą vyniojo naivius ir neraštingus Yerba Buena kaimo gyventojus Meksikoje. Broliai įtikino kaimiečius, kad yra inkų dievų pranašai, nors istoriškai inkai neturėjo nieko bendro su Meksikos teritorijomis.
Kultas iš kaimiečių reikalavo duoklių bei garbinimo, jo nariai sukūrė legendą apie kalnų olose paslėptus inkų lobius, rengdavo narkotikais pagardintas orgijas ir daugelį kaimiečių traktavo kaip sekso vergus. Tačiau ilgainiui kaimiečiai ėmė reikšti nepasitenkinimą, todėl broliai ieškojo ko nors naujo ir atrado Magdaleną bei jos brolį.
Magdalena buvo pristatyta kaip inkų deivės reinkarnacija, ji tapo kulto lydere. Moters vadovavimo metu sektos ritualai tapo tikrai šiurpūs, nes M. Solis gerdavo kraują ir užsiimdavo sadomazochistiniais žaidimais.
Tapusi sektos lydere Magdalena nuteisė linčo teismu du asmenis, kurie norėjo pasitraukti iš grupuotės. Pabodus įprastoms orgijoms Magdalena užsimanė aukoti žmones. Ji nubrėžė „kraujo ritualo“ gaires: auka turėjo būti brutualiai mušama, deginama, pjaustoma ir luošinama visų kulto narių. Buvo praktikuojamas ir kraujo nuleidimas: kraujas būdavo surenkamas į puodelį bei maišomas su vištos krauju, kurį paeiliui gerdavo pati Magdalena, paskui kiti kulto vyresnieji ir likę nariai. Auka būdavo paliekama nukraujuoti.
Vėlesniu laikotarpiu Magdalena jau būdavo pristatoma kaip actekų deivės Coatlicue reinkarnacija. Per šešias 1963 m. savaites kultas iš viso nužudė 4 žmones, paskutinei aukai buvo bandoma išpjauti širdį gyvam.
Tačiau sektos vykdomus aukojimus pamatė netoli klajojęs keturiolikmetis Sebastianas Guerrero, kuris apie tai pranešė artimiausiai policijos nuovadai. Policija paauglio paprašė parodyti nusikaltimo vietą, todėl berniukas kartu su inspektoriumi Luisu Martinezu išvyko į Yerba Buena kaimą ir dingo.
Pradingus policijos pareigūnui ir paaugliui, buvo imtasi tyrimo. 1963 m. gegužę per policijos ir kariuomenės operaciją Magdalena ir jos brolis buvo sulaikyti, S. Hernandezas – nušautas, o C. Hernandezą nužudė kitas sektos narys. Netoli sulaikymo vietos buvo rasti aukų kūnai – iš berniuko krūtinės pagal actekų aukojimo tradicijas buvo išpjauta širdis. Tęsiant paiešką buvo rasti dar šešių aukų kūnai.
Tačiau Magdalena ir Eleazaras buvo nuteisti tik dėl dviejų žmogžudysčių. Kitų nusikaltimų įrodyti teisėsaugos pareigūnams nepavyko, nes kulto nariai neišdavė buvusių savo lyderių. Brolis ir sesuo už policininko ir paauglio nužudymą gavo po 50 metų kalėjimo.
Žudė visus iš eilės
Prancūzija irgi yra turėjusi serijinę žudikę, kuri, kaip manoma, per 18 metų arsenu nunuodijo 36 žmones. Kodėl niekas jos nesustabdė? Todėl, kad Helene Jegado žmogžudystes vykdė 1833-1851 m., kai Europos didmiesčiuose siautė choleros epidemijos.
 |
|---|
Pirmos įtariamažos jos žmogžudystės įvyko tuomet, kai Helene dirbo kunigo Francois Le Drogo namuose Guernės kaime. Per tris mėnesius nuo birželio pabaigos iki spalio pradžios staiga mirė septyni šių namų gyventojai, tarp jų pats dvasininkas, senyvi jo tėvai bei pačios Helene sesuo Anne Jegado, kuris atvykusi aplankyti giminaitės. Kadangi tame pačiame regione prieš metus buvo prasiautusi cholera, niekas į šias mirtis neatkreipė didelio dėmesio.
Po šių mirčių Helene sugrįžo į Biubri miestelį, kur gyveno su dviem tetomis praradusi savo tėvus. Biubri ji įsidarbino namuose, kuriuose anksčiau dirbo nunuodyta jos sesuo Anne. Per tris mėnesius šiuose namuose mirė trys žmonės, įskaitant ir vieną Helene tetą. Visais staiga susirgusiais žmonėmis Helene kruopščiai rūpinosi ir slaugė iki pat mirties.
Toliau H. Jegado keliavo į Lokminė, kur apsigyveno su siuvėja Marie-Jeanne Leboucher. Neilgai trukus, mirė Marie, jos dukra, o sūnus susirgo. Manoma, kad siuvėjos sūnus nemirė, nes nesileido gydomas Helene.
Tačiau Helene vis tik kėlė gailestį, o ne baimę. Tame pačiame mieste ji sulaukė vienos našlės kvietimo apsigyventi kartu. Šis sprendimas moteriai kainavo gyvybę, našlė mirė suvalgiusi naujosios įnamės paruoštos sriubos.
1835 m. Helene pasamdė ponia Toussaint, kurios namuose po Helene atvykimo mirė keturi žmonės. Tais pačiais metais ji pradėjo dirbti tarnaite vienuolyne Auray, bet po kelių indicentų, kurie šįkart nebuvo susiję su mirtimis, atsistatydino. Toliau ji dirbo tame pačiame Auray bei kituose miesteliuose, bet vietose, kur ji dirbo, vis kas nors susirgdavo arba numirdavo. 1841-1849 m. Helene liovėsi žudžiusi, nors neišvengdavo kaltinimų vagystėmis ir kitais nusikaltimais.
1950 m. Helene persikėlė į Reną, apskrities centrą, kur įsidarbino teisės profesoriaus Theophile Bidardo namuose. Staiga susirgo ir mirė dvi profesoriaus tarnaitės. Kadangi abiejų ligos simptomai buvo labai panašūs, gydytojai įkalbėjo artimuosius atlikti skrodimą. Helene sukėlė daug įtarimų, nes pradėjo teisintis niekam jos dar neapkaltinus. Ji buvo suimta 1851 m. liepą ir nuteista mirties bausme nukertant galvą giljotina, nors iki galo niekada nebuvo išsiaiškinta, kiek tiksliai žmogžudysčių ji įvykdė. Vieša bausmė jai buvo įvykdyta 1852 m.
Stebėjo, kaip porininkas prievartauja
Catherine Birnie – Australijos serijinė žudikė – veikė poroje su savo sutuoktiniu Davidu Birnie. Jie
 |
|---|
nužudė 4 moteris nuo 15 iki 31 metų bei kėsinosi nužudyti penktąją. Davidą Catherine pažinojo nuo paauglystės, jie jau tuomet draugavo, tačiau vis įsiveldavo į nemalonumus, turėjo reikalų su policija. Patekusi į nepilnamečių sulaikymo įstaigą ji pasidavė spaudimui palikti Davidą ir pradėjo dirbti namų tvarkytoja.
Sulaukusi 21-erių moteris ištekėjo už Donaldo McLaughlino – namų, kuriuose dirbo, šeimininko. Su juo Catherine susilaukė septynių vaikų, tik pirmagimis žuvo avarijoje būdamas vaikas. Gimus septintajam vaikui Catherine išėjo iš namų ir atnaujino santykius su Davidu.
Pirmąją žmogžudystę pora įvykdė 1986 m., kai pas Davidą pasikeisti automobliliui padangų užsuko 22-ejų metų studentė Mary Neilson. Pora merginą pagrobė, pririšo prie lovos, Davidas ją prievartavo , o Catherine – stebėjo. Vėliau dar gyvą merginą jie nuvežė į nuošalų parką, kur ji darkart buvo išprievartauta ir pasmaugta, lavonas buvo subadytas ir palaidotas.
Prie antros aukos pagrobimo ir nužudymo jau prisidėjo ir pati Catherine. Kai Davidas prievartavo penkiolikmetę Susannah Candy, Catherine stebėjo. Tuomet pora aistrą patenkino kartu ir galiausiai Davidas išmokė Catherine vaistais nuramintą auką pasmaugti.
 |
|---|
Kiti du nusikaltimai buvo įvykdyti panašiai, tik ketvirtoji auka buvo užmušta kirviu: taip nutiko dėl to, kad Davidas ir Catherine galvojo, jog auka negyva, laidojo jos kūną, bet mergina staiga atsisėdo, todėl Davidas užsimojo kirviu.
Penktoji poros auka sugebėjo išstrūkti ir prisikviesti pagalbą.
Kaip knygoje „Moterys, kurios žudo: serijinių žudikių profiliai“ rašė Carol Anne Davis, Catherine aukoms nė karto neparodė užuojautos, fotografavo prievartaujamas merginas ir pati aktyviai dalyvavo bei padėjo Davidui. „Vienas Australijos policijos pareigūnas knygos autorei sakė, kad gyvuliai taip nesielgia su savo grobiu, kaip Birnie pora elgėsi su merginomis“, - rašo C.A. Davis.
Davidas ir Catherine buvo nuteisti laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos. 2005 m. Davidas pasikorė, o Catherine vis dar yra įkalinta, jos prašymai sutrumpinti bausmės laiką atmetami.