Emocinis intelektas. Kas tai ir kuo mums naudingas?

Dauguma mūsų ne kartą internete ar pas asmeninį psichologą esame bandę daryti įvairius asmenybės ar intelekto testus, padedančius geriau save pažinti, pažvelgti kritiškai, tobulėti. Tačiau ar žinome, kad mūsų gyvenime ne mažiau svarbus yra ir emocinis intelektas? Kaip jis veikia mūsų nuotaiką, gyvenimą, santykius ir savivertę, „Laisvalaikis“ kalbėjosi su emocinio ir dvasinio intelektų lavinimo specialistu, mokymų projektų „Social games“ įkūrėju Rimvydu Židžiūnu.

- Emocinis intelektas - labai intriguojantis pavadinimas. Kas tai yra?

- Kai kurie apibrėžimai sako, kad tai žmogaus sugebėjimas susigaudyti savo ir kitų žmonių emocijose, rasti sprendimus derinant emocijas, jausmus, vertybes ir panašiai. Man priimtinesnis apibrėžimas, kad intelektas apskritai yra žmogaus sugebėjimas spręsti uždavinius, o emocinis intelektas yra žmogaus sugebėjimas spręsti emocinius uždavinius.

Tarkim, kai žmogus pyksta, pyktis sukelia tam tikras problemas gyvenime, santykiuose, elgsenoje ir kitose srityse. Taigi pyktis yra tas uždavinys, kurį ir gali padėti išspręsti emocinis intelektas. Nes jeigu mes šį emocinį uždavinį sprendžiame bendruoju intelektu, bandydami suprasti, kaip reikia pasielgti, ir stengiamės taip elgtis, tai pykčio emocija dėl to nepranyksta, ji reikalauja išraiškos. Emocinis intelektas - gebėjimas spręsti emocinius uždavinius, kurie atsiranda sąveikaujant su kitais žmonėmis, dirbant, bendraujant su kolegomis, būnant pačiam su savimi ir bandant susigaudyti savo emocijose ir jausmuose. Lygiai taip pat tai yra ir visi uždaviniai, susiję su motyvacija.

- Kada buvo suprasta, kad yra ne tik protinis intelektas, bet ir emocinis? Kaip, kada jis vystosi?

- Visi tyrimai apie emocinį intelektą atsirado tada, kai susikaupė daug žinių apie tai, kaip veikia emocinės smegenys. Mūsų racionaliosios smegenys mokosi gyvenime taip pat, kaip mes mokomės mokykloje spręsti intelektualinius uždavinius: dauginti, dalinti, rašyti, teisingai kirčiuoti ir t.t. O emocinės smegenys mokosi emocionaliai reaguoti: pykti, džiaugtis, liūdėti, jausti aukštą arba žemą savivertę. Nuo jų priklauso mūsų motyvacijos, sugebėjimas bendrauti. Dažniausiai emocinės smegenys vystosi vaikystėje, mokykloje, galiausiai, kai jau žmogus yra suaugęs ir ieško savo gyvenimo krypties, paprastai jau turi susifomavusias emocines smegenis. Emocinės smegenys mokosi gyvose situacijose, sąveikoje su kitais žmonėmis, patiriant gyvas emocijas. Praėjusio šimtmečio pabaigoje atlikti tyrimai, susiję su emociniu intelektu, parodė, kad galima savo emocines smegenis permokyti, išmokyti jas naujų dalykų ir pozityviau reaguoti į daugelį situacijų. Ir tai smarkiai pakeičia žmogaus darbo kokybę, motyvaciją, šeimyninio gyvenimo ir santykių kokybę.

- Tačiau norint ugdyti emocinį intelektą reikia dirbti su savo emocijomis. Kaip tai padaryti?

- Mes dažnai, nemokėdami ieškoti emocijos atsiradimo priežasties, ieškome kaltų, kurie, mūsų galva, ir sukėlė tokią emociją. Kai žmogus jaučia pyktį, jis neieško pykčio priežasties, jis ieško dėl to kalto žmogaus. Bet net jei randame kaltą žmogų, jį nubaudžiame, pyktis nepranyksta. Kitą kartą su kitu žmogumi ar kitoje situacijoje tas pyktis sugrįžta. Kaltų radimas šiuo atveju niekuo nepadeda, reikia ieškoti priežasčių, o tos priežastys yra žmogaus viduje. Tam, kad jas surastume, mums reikalingas psichologinis mąstymas. Žmonės, kurie neturi bent jau to elementaraus psichologinio išsilavinimo, dažniausiai mąsto labai primityviai ir banaliai. Jeigu kas nutinka, jie mano, kad reikia rasti kaltą ir jį nubausti. Norint ugdyti emocinį intelektą, reikia išmokti naujai mąstyti, svarbu mokytis susigaudyti savo emocijose, išmokti jas įvardyti ir pamatyti jų atsiradimo priežastis. Taip pat svarbu išmokti pažinti kitų žmonių emocijas. Labai svarbu pamatyti giliau, kodėl ta neigiama emocija atsiranda, nes jei žmogus žino savo vertybes, tikslus, nuostatas ir požiūrį, jis gali pamatyti, kad kartais reikia keisti neigiamas emocijas, kurios darbe atsiranda dėl paties neteisingo požiūrio ar nuostatų, kurias reikėtų pakeisti. Gal žmogus turėtų siekti kitų tikslų, turėti puoselėti kitas vertybes ir t.t. Reikia mokytis negatyvią situaciją perversti į pozityvią, o tai jau yra menas.

Aukštas emocinis intelektas

Aukšto emocinio intelekto žmogus pirmiausia yra brandus psichologiškai. Tai reiškia, kad jis realiai gali priimti tam tikras gyvenimo situacijas ir ieškoti sprendimų. Emocinė ir apskritai žmogaus branda geriausiai atsiskleidžia kritinėse gyvenimo situacijose ir taip, kaip į jas yra reaguojama, kaip jos sprendžiamos. Neužtenka pozityviai mąstyti ir spręsti visus gyvenimo uždavinius. Kartais pozityvumo tikrai reikia, tačiau gyvenime būna situacijų, kai reikia matyti viską taip, kaip yra, o ne pro rožinius akinius. Aukštas emocinis intelektas atsiranda tada, kai žmogus tampa sąmoningas savo emocijų atžvilgiu. Pirmiausia jis pradeda pastebėti, kad emocijos jo gyvenime yra labai svarbios, jos visos geros ir reikalingos, tiek teigiamos, tiek neigiamos. Vadinasi, toks žmogus supranta, kad visos emocijos yra tam tikra informacija,  kuri pasako apie tai, kas vyksta su juo ir su pasauliu aplinkui mus. Jis išmoksta  iš patiriamų emocijų pasiimti pamokomąją žinutę. Aukšto emocinio intelekto žmogus, kad ir kokia būtų sudėtinga situacija, sugeba ją išspręsti ir rasti teigiamą motyvaciją, rasti teigiamą požiūrį, kuris padeda neigiamą situaciją keisti į teigiamą tiek santykiuose, tiek darbinėje veikloje ar vidiniuose išgyvenimuose, kai patiria kokias nors katastrofas, bankrotus, išsiskyrimus.

Žemas emocinis intelektas

Žemą emocinį intelektą turintis žmogus yra nesąmoningas savo emocijų ir motyvacijos atžvilgiu, kitų žmonių emocijų atžvilgiu. Jis nesupranta, kodėl vienos jo emocijos yra teigiamos, o kitos neigiamos. Toks žmogus nemoka tvarkytis su emocijomis ir šios jam trukdo gyventi, pavyzdžiui, žmogus kaupia neišsakytą pyktį savo artimajam dėl kokių nors nusivylimų, nesutarimų. Besikaupdamos tos emocijos pradeda griauti santykius ir toks žmogus nesupranta, dėl ko tiksliai tai vyksta. Nesugeba išreikšti emocijų ir jų išspręsti. Žemo emocinio intelekto žmonės dažniausiai tiki, kad kažkaip viskas susitvarkys, santykiai pagerės, pyktis, nuovargis, stresas nuslūgs ir dings savaime. Tokie žmonės patys negeba nieko padaryti, jie tiesiog tikisi, kad kažkada atsiras pinigų, atsiras laiko ir tada viskas bus gerai. Bet taip nebūna, nes viskas vis tiek priklauso nuo paties žmogaus. Dažnai tokio žmogaus kalboje apie gyvenimą vyrauja neigiamos emocijos, kaip jam sunku, nesiseka, - vadinamoji probleminė kalba. Paprastai tokie žmonės visada galvoja, kad viską, kas jiems nutinka blogo, sukelia kiti žmonės. Jie visuomet pasakoja apie kaltus darbe, namie, tarp draugų. Kartais dėl visų nesėkmių kaltais jie gali įvardyti patys save. Toks žmogus paprastai bijo bendrauti su kitais, bijo bendrauti viešai, kalbėti viešai. Žemo emocinio intelekto žmonėms emocijos trukdo gyventi, nes jos vis ne laiku įkiša pagalį į ratus.

Per emocinį intelektą vystomos žmogaus savybės:

vidinė ramybė - žmogus, neneigdamas ir neslopindamas savo emocijų, išmoksta jas „pajungti“ savo naudai ir paversti teigiamomis;

aukšta motyvacija - aukštą emocinį intelektą išsiugdęs žmogus yra itin motyvuotas pats ir geba motyvuoti kitus;

puikūs socialiniai įgūdžiai - nejaučia diskomforto bendrauti su įvairiais žmonėmis, dirbti grupėse, bendrauti viešai;

pasitikėjimas savimi - aukštą emocinį intelektą išsiugdęs žmogus turi aukštą savivertę ir pasitiki savo jėgomis visose srityse, nes neigiamos emocijos jo nežlugdo.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“