Lurdo stebuklas - Šv. Bernadeta Subiru

Mari Bernarda Subiru gimė 1844 m. sausio 7 dieną. Ji buvo pirmas vaikas neturtingo malūnininko iš Lurdo (Pietų Prancūzija) Fransua Subiru ir jo žmonos Luizos šeimoje. Ji buvo gležna mergaitė, o dėl nedidelio ūgio buvo vadinama Bernadeta. Kadangi tėvams nuolat trūko pinigų, mergaitė dažnai būdavo išsiunčiama pas gimines ar draugus, kurie ja rūpindavosi. 1857 m. vasarą ji apsigyveno netoliese esančiame Batro (Batres) miestelyje pas Mari Aravan.

Šioji džiaugėsi turėdama namuose mergaitę, tačiau rūpestį jai kėlė religinis mergaitės auklėjimas. Ji mėgino mokyti Bernadetą tikėjimo tiesų, tačiau vis patirdama, kad paauglė visiškai nesidomi Biblija, greitai netekdavo kantrybės. Galiausiai Mari kreipėsi patarimo į vietos kunigą. Jis patarė sugrąžinti Bernadetą į Lurdą mokytis katekizmo.

Taigi netrukus po keturioliktojo gimtadienio mergaitė grįžo į savo gimtąjį miestelį. 1858 m. vasario 11d. Bernadeta kartu su dviem savo draugėmis rinko šakas Gavo upės, esančios į vakarus nuo Lurdo, pakrantėje. Ji nusprendė nueiti iki nuošaliai esančio didžiulio akmeninio kyšulio, vadinamo Didžiąja uola, arba kitaip Masabjeliu (Massabieille). Uolos papėdėje buvo natūrali 40 pėdų pločio niša, 25 pėdas įsigraužusi į olą. Priėjusi Bernadeta išgirdo kažkokį garsą ir pažvelgė į viršų. Tai, kas įvyko paskui, visam laikui pakeitė Bernadetą ir šią Prancūzijos vietovę.

Pakėlusi galvą Bernadeta išvydo nuostabaus grožio moterį, vilkinčią baltais drabužiais ir kalbančią rožinį. Vizija pranyko, tačiau po kiek laiko sugrįžusi prie olos Bernadeta vėl išvydo tą moterį. Vasario 18-ąją, trečiojo savo pasirodymo metu, moteris prabilo ir paprašė mergaitės lankytis dvi savaites čia kiekvieną dieną. Bernadeta paklausė. Vieną dieną moteris liepė Bernadetai nusiprausti grotoje šaltinio vandeniu. Kadangi aplinkui nebuvo jokio šaltinio, mergaitė pasikasė dumblo ir juo nusiprausė. Kitą rytą toje vietoje ištryško sraunus gėlo vandens šaltinis. Tryliktąją susitikimo dieną moteris paprašė, kad čia jos garbei būtų pastatyta koplyčia, o šešioliktąją apsireiškimo dieną ji įvardijo save kaip Nekaltai Pradėtąją. Iš viso Bernadeta matė Švenčiausiąją Mergelę Mariją 18 kartų. Paskutinį kartą tai įvyko 1858 m. liepos 16-ąją.

Netrukus pasklido garsas, kad išsimaudžiusieji grotos šaltinio vandenyje stebuklingai išgyja. 1858 m. liepos 28 d.Tarbso vyskupas paskyrė žmones, turinčius ištirti šį reiškinį. Daugiau kaip trejus su puse metų grupė žmonių, sudaryta iš žinomų dvasininkų, gydytojų ir mokslininko, nagrinėjo Bernadetos ir maldininkų liudijimus apie oloje patirtus išgyvenimus. 1862 m. sausio 18 d. jie priėjo prie išvados, kad Bernadeta yra visiškai normali mergaitė, iš tikrųjų mačiusi Mergelę Mariją. Išgijimai, siejami su Masabjelio šaltiniu, buvo paskelbti esantys tikri, tačiau nepaaiškinami. Taip pat vietos valdžia nusprendė toje vietoje Švenčiausiosios Motinos garbei pastatyti koplyčią ir taip pavertė šią vietą piligrimų traukos centru.

Šiuo metu didžiąją Lurdo baziliką sudaro trys koplyčios. Be jų, netoliese yra dar trys bažnyčios. Didžiausioje Šv. Pijaus X bazilikoje gali tilpti 30 000 žmonių. Tai nėra per daug, nes kasmet čia apsilanko per milijoną maldininkų. Dauguma vyksta čia paprasčiausiai išreikšti savo pagarbos, kiti — ieškodami dvasinės paguodos. Dar kiti atvyksta sunkiai sirgdami ir tikisi, kad juos išgydys stebuklingi vandenys. Iš viso užfiksuota beveik 4000 išgijimų, pradedant tuberkulioze, opomis, aklumu, ir baigiant vėžiu. Taip pat Lurdo Mergelei priskiriami 65 stebuklai, kuriuos pripažino ir patvirtino Katalikų bažnyčia.

Pačiai Bernadetai ne taip pasisekė. 1866 m. ji įstojo į Sen Žildaro seserų neveriečių vienuolyną. Būdama iš mažens silpna, ji nuolat kentėjo nuo įvairiausių ligų, kol 1879 m. balandžio 16 d., sulaukusi 35 metų amžiaus, mirė. 1925 m. puikiai išsilaikę Bernadetos palaikai buvo perkelti iš vienuolyno koplyčios į Neveros koplyčią ir paguldyti stikliniame karste. Paaiškėjo, kad miręs jos kūnas laikosi geriau negu gyvas. Atliekant ekshumaciją dalyvavęs gydytojas Talonas vėliau paskelbė straipsnį medicinos žurnale, kuriame teigė, kad tokia kūno būklė esąs „antgamtiškas reiškinys”. 1935 m. Bernadeta buvo kanonizuota ir dabar pati yra lankoma piligrimų.