Žmonės – ne iš Žemės?

Pavyzdžiui, anot E. Silverio, žmonių, kuriuos kamuoja nugaros skausmai, tolimi protėviai, ko gero, galėjo išsivystyti pasaulyje, kuriame gravitacija menkesnė nei Žemėje. Yra ir kitų fiziologinių ypatybių, išduodančių apie neva nežemišką kilmę: saulei labai jautri ir ypač greitai įdeganti oda, giminės pratęsimo sunkumai.

Savo teoriją E. Silveris pristato knygoje „Humans Are Not From Earth: A Scientific Evaluation of the Evidence“ („Žmonės – ne iš Žemės: mokslinis požymių įvertinimas“). Teorijos autorius sutinka, kad Žemės planeta tenkina daugumą žmonijos rasės poreikių, tačiau kaip gyvenamoji vieta Žemė žmonėms nėra tokia ideali, kaip kad galbūt įsivaizdavo žmones Žemėje apgyvendinusi nežemiška civilizacija. Šiaip ar taip, anot E. Silverio, viskas byloja apie viena: žmonės – ne iš šios Žemės.

„Žmonija yra, ko gero, labiausiai išsivysčiusi rūšis šioje planetoje, vis dėlto žmonės stebėtinai ligoti ir menkai prisitaikę prie gyvenimo sąlygų Žemėje, – atkreipia dėmesį E. Silveris. – Kas apie tai byloja? Žmogaus jautrumas saulės odai, stipri organizmo atmetimo reakcija į natūralų maistą, neįtikėtinai didelis sergamumas chroniškomis ligomis ir t. t.“, – „Yahoo“ pasakojo ekologas.

Jį stebina ir tai, kad žmonių naujagimių galvos būna tokios didelės, ir moterims neretai būna sunku gimdyti natūraliai. „Jokia kita gyvūnų rūšis šioje planetoje tokių gimdymo sunkumų nepatiria“, – pastebi E. Silveris.

Mokslininkas tiki, kad žmonės iš prigimties nėra sutverti būti saulės spinduliuose, nes saulėkaitoje žmogus be sveikatos problemų, skirtingai nei, pvz., driežas, neišbūtų ilgiau kaip savaitę ar dvi.

O kur dar galybė žmones kamuojančių ligų – jos žmoniją lydi per visą jos istoriją. Ligos, anot ekologo, gali būti susijusios su tuo, kad vidinis mūsų kūno laikrodis pratęs prie 25 val. paros ritmo – neva tai yra įrodę miego tyrinėtojai.

„Įdomiausia tai, kad visos šios bėdos atsirado ne dabar – visos jos žmoniją kamavo per visą žmonijos istoriją Žemėje“, – įsitikinęs E. Silveris.

Jis spėja, kad Žemėje išsivysčiusios, bet jau išnykusios hominidų rūšys (pvz., neandartaliečiai) kažkuriuo gyvybės evoliucijos momentu galėjo kryžmintis su kitos, nežemiškos kilmės žmogiškomis būtybės (galbūt, svarsto E. Silveris, jos atkeliavo iš artimiausios Saulei sistemos – už 4,37 šviesmečio esančios Kentauro Alfos). Anot amerikiečio, nemenka dalis žmonių giliai širdyje jaučia, kad čia – ne jų namai.

„Visa tai byloja (bent jau man asmeniškai), kad žmonės galėjo išsivystyti kitoje planetoje, o čia, į Žemę, kažkokiu būdu atkeliavo ar buvo „transportuoti“ labiau išsivysčiusių būtybių, – tvirtina E. Silveris. – Gali būti netgi taip, kad Žemė žmonijai yra pasaulis-kalėjimas. Nes, regis, žmonės yra iš prigimties agresyvūs. Galbūt čia esame tam, kad išmoktume deramai elgtis ir išgyvendintume agresiją?“

E. Silveris neslepia, kad pagrindinis jo knygos tikslas – paskatinti debatus ir diskusijas. Autorius sutinka, kad jo veikalas nepretenduoja į mokslinio tyrimo statusą, tačiau viliasi, kad susipažinę su jo idėjomis žmonės praneš jam apie kitokius, knygoje nepaminėtus nepritapimo Žemėje požymius.

Nors mokslo pasaulyje egzistuoja hipotezė, jog gyvybės bakterijos į Žemę prieš milijardus metų atkeliavo iš kosmoso, NASA astrobiologas Chrisas Makėjus (Chris McKay) pareiškė, kad pereiti prie įsitikinimo, esą žemiškoji gyvybė iš tiesų yra nežemiška, būtų „didžiulis šuolis“.

Šefildo universiteto astrobiologijos profesorius Miltonas Veinraitas (Milton Wainwright) šia teorija susidomėjo ir planuoja ją tyrinėti. Jis tiki, kad nežemiška gyvybė į Žemę atklysta nuolat ir kad gyvybė susiformavo ne Žemėje.

E. Silveris pripažįsta, kad jo idėja yra ekstremali ir provokatyvaus pobūdžio, tačiau mokslininkas teigia sulaukęs daug palankių atsiliepimų.

„Mano tezėse formuluojama prielaida, kad žmonija išsivystė ne iš konkrečios žemiškos gyvybės linijos – žmonija išsivystė kažkur kitoje planetoje, o į Žemę buvo transportuota jau kaip visiškai išsivysčiusi Homo sapiens rūšis. Tai galėjo nutikti prieš 60-200 tūkst. metų“, – reziumuoja E. Silveris.