Spalvinga istorija – NSO krachas

Kai pabandžiau sulyginti nesulyginamus dalykus, man gavosi neįtikėtina, tačiau labai spalvinga istorija. Skaitant mokslininkų pranešimą, kad visų mūsų gyvenimo trukmė priklauso nuo to, po kokia saule gyvenam, atrodė keistai, bet visai ne fantastiškai. Tačiau kai prisiminiau istoriją apie ateivius, kurie minta saulės šviesa, bet ne mūsų saulės – tada suvokiau, kad mokslininkų žinutė ir skaityta istorija tarsi papildo viena kitą. Nenorėdamas nieko supainioti, pradedu nuo pradžių.

 Taigi, Pietų Afrikoje buvo numuštas NSO. Apie šį nutikimą yra žymiai daugiau patikimų žinių, nei apie Rozvelo incidentą. Nors ir čia buvo laikomasi griežčiausio slaptumo režimo, tačiau vienas oro pajėgų karininkas atskleidė katastrofos paslaptį, nors vėliau už tai ir buvo sušaudytas. Apie tai plačiai rašė to meto viso pasaulio spauda. Truputį vėliau aprašysiu smulkiau, kaip viskas nutiko. O dabar, kas svarbiausia!

 Mokslininkams ištyrus ateivius - humanoidus buvo nustatyta, kad jų vidaus organai neturi jokio panašumo su žmogaus organais. Nerasta nieko panašaus į kepenis, inkstus ar skrandį. Tačiau rasta daug gleivių ir arterijų, kas mokslininkams ir sukėlė mintį, kad tų ateivių protėviai artimesni augalijos pasauliui, nei gyvūnijos. Nors man tai panašu į nesąmonę, bet kita mokslininkų versija man sukėlė beveik šoką. O ji teigia, kad jie (ateiviai) minta saulės šviesa, nes organizme labai daug medžiagos, panašios į chlorofilą. Mokslininkai mano, kad fotosintezės būdu perdirbdami šviesą į gyvybės palaikymą, į energiją, ateiviai gali toli ir ilgai skraidyti kosmose.

Šita mokslininkų išvada man tarsi patvirtina, kad gyvenimo trukmė priklauso nuo saulės šviesos, nes, pasirodo, mūsų saulės šviesa ateiviui netiko ir jis vis silpo. Jis truputį geriau jautėsi liuminescencinių lempų šviesoje, bet tokia šviesa jam tiko tik dalinai. O šviesos aparatas, kuris buvo rastas NSO, buvo sugedęs.

Aš beveik tikras, kad jie atskrido iš labai, labai toli, nes kai ateiviui buvo parodyti mūsų planetos kosminiai aparatai, bei įvairių tipų ir formų NSO, tai jam nesukėlė jokio susidomėjimo. O be to, esu tikras, kad mūsų – kaip gyvūnijos atstovų mąstymas visai kitoks nei augalijos atstovų – todėl užmegzti kontakto ir nepavyko.

Na, o dabar pats laikas parašyti, kad tai įvyko 1989 metais gegužės 7 d., kai Pietų Afrikos oro pajėgos naikintuvu „Miražas“ atakavo neidentifikuotą objektą, kurio nesugebėjo pasivyti. Ataka turėjo poveikį. Objektas smarkiai susiūbavo, bet toliau skrido šiaurės kryptimi. Tačiau po kažkiek laiko objektas pradėjo prarasti aukštį, bandė atlikti viražą, bet dideliu greičiu trenkėsi į žemę. Tai įvyko Kalahario dykumoje, maždaug 80 km nuo Botsvanos sienos. Išmuštame krateryje gulėjo sidabro spalvos disko formos objektas. Nors į žemę jis trenkėsi 45 laipsnių kampu, bet neatrodė, kaip sudužęs. Tiesa sakant, į katastrofos vietą atvykus žvalgybiniam sraigtasparniui, jis tarsi pakibo vietoje, o paskui smarkiai smigo žemyn. Žuvo penki ekipažo nariai. Geso ir automobilių varikliai, kurie bandė priartėti. Greit išaiškėjo, kad viso to priežastimi buvo labai stiprus elektromagnetinis laukas sklindantis nuo objekto. Tik po to kai objekto paviršių pavyko padengti polimerine derva, pavyko atsigabenti technikos ir ištraukti diską iš išmuštos duobės. Paaiškėjo, kad jis beveik sveikas, korpuse nesimatė jokių siūlių ar kniedžių, žvilgėjo tik 12 aplinkui perimetrą išdėstytų iliuminatorių. Vėlesnė spektrinė analizė parodė, kad korpusas pagamintas iš medžiagos į kurios sudėtį įeina ypatingos kristalinės struktūros magnis, kurio Žemės sąlygomis beveik neįmanoma išgauti.

Visą laiką ateiviai buvo stebimi vaizdo kameromis. Iš nufilmuotos medžiagos sukurtas filmas ir parodytas mokslininkams, kurie pasirašė sutartį nieko viešai neskelbti. Tačiau šiais laikais sunku išlaikyti tokias paslaptis, tad belieka laukti kada išaiškės šita istorija apie ateivius, o taip pat apie kitus slepiamus dalykus, kurie be abejonės yra pati karščiausia dabarties paslaptis.

Atsiųsk savo pasakojimą ir tu. Pasidalink su skaitytojais.