Požemių ateiviai

1946 metais amerikiečių mokslininkas Ričardas Šeiveris žurnale „Nuostabios istorijos” parašė apie savo susitikimus su ateiviais… iš požemio. Esą jis kelias savaites gyveno požeminiame mutantų pasaulyje. Galima būtų tai laikyti fantazija, bet po šio straipsnio į redakciją pasipylė skaitytojų laiškai, kuriuose buvo tvirtinama taip pat ten buvus, mačius miestų, neįtikimos technikos ir teigiant, jog požemio gyventojai net gali kontroliuoti žemiečių sąmonę.

Toks laiškų srautas sujudino mokslininkus. Aišku, fantazija galima laikyti ir britų astronomo Edmundo Halėjaus (jo vardu pavadinta kometa), Edgaro Po, Žiulio Verno ir kitų mintis apie požeminę civilizaciją.

Ne taip seniai Kusko universiteto bibliotekoje aptikta 1952 metų archeologų ekspedicijos į urvus Andų kalnuose ataskaita. Ekspedicijoje dalyvavo šešiolika įvairių specialybių mokslininkų iš JAV, Prancūzijos ir Peru. Jie nusileido į inkų miesto Kusko griuvėsiuose aptiktą urvą. Maisto ir baterijų žibintams turėjo savaitei. Po penkiolikos dienų iš urvo pasirodė vienintelis prancūzų archeologas Filipas Lamotjė. Jis buvo išsekęs, nieko negalėjo pasakyti apie ekspedicijos kolegas. Medikai nustatė mirtino buboninio maro simptomus.

Jo striukės kišenėje rado gryno aukso kukurūzų burbuolę, išraižytą paukščių ir gyvūnų vaizdų. Dabar ji saugoma Kusko archeologijos muziejuje. Archeologas, medikų prižiūrimas, šiek liek atsigavo. Vieną kartą papasakojo, jog kolegos nežinia kur dingo. Kitą karią, kad juos nelaisvėn paėmė vietiniai. Pastarieji nenori, jog būtų žinoma apie jų gyvenimą ir technikos pasiekimus. Prancūzą paleido įspėti Žemės gyventojų nesiūlyti gilintis į Požeminę imperiją. Jo žodžiais, ten gyvena ir dirba daug žymių mūsų civilizacijos žmonių. Po kelių dienų prancūzas mirė, o urvo angą vietos valdžia užvertė ir užbetonavo.

Prasiskverbti į Žemės gelmes mėginta ne kartą. Dalis drąsuolių negrįžo, o dalis grįžo nepavydėtinos psichinės būsenos.

Norisi paminėti dar vieną mokslinę ekspediciją. Jai vadovavo inkų civilizacijos tyrinėtojas daktaras Raulis Rios Santenas. Šešių žmonių komanda bandė pakartoti aprašytosios ekspedicijos pastangas. Kadangi anos ekspedicijos maršruto pradžios anga buvo užbetonuota, R. Santeno komanda maždaug už pusantro kilometro nuo liūdnai pagarsėjusios vietos, kitos inkų šventyklos griuvėsių požemio kameroje rado netirtą urvą. Grupė buvo pasirengusi ne tik žvalgyti, bet ir turėjo gausybę įvairių prietaisų. Įdomiausia pateikti liudininko įspūdžius.

Daktaras R. Santenas rašo: „Nusileidę nuožulniu uolienoje iškirstu tuneliu, pamatėme tai, ką palaikėme dalimi milžiniškos ventiliavimo sistemos. Pradžioje akmeninės iki blizgesio nupoliruotos tunelio sienos buvo granitinės, paskui pasirodė, kad padengtos šiurkštaus metalo sluoksniu, nuo kurio visiškai neatsispindėjo mūsų lazerinio tolimačio spindulys. Rubino spalvos prietaiso spindulys švietė bet sienos, skliautai, tunelio grindys jį tartum sugerdavo… Nutarę išsiaiškinti panaudojome labai jautrų ekspreso analizės prietaisą. Jis parodė, kad akmuo padengtas labai plonu apipurkšto gryno aliuminio sluoksniu. Priešistorinis tunelis ir jo sienos padengtos aliuminiu, kurį pramoniniu būdu lydyti išmokome tik vakar? Neįtikima!

Toliau – dar daugiau siurprizų. Tunelis netrukus susiaurėjo iki kūginio smaigalio, virto anga, į kurią galima buvo įkišti tik plaštaką. Anga pasirodė esanti monolitinė, padaryta iš lydinio, turinčio retųjų Žemės elementų. Jos negalėjo įveikti net greitaeigis gręžtuvas, kurio grąžtas su deimantiniu antgaliu. Aplink buvo granitas, daug granito. Mūsų radiometras neužfiksavo net menkiausios radiacijos pėdsakų, o ką jau kalbėti apie foninę.

Sugluminti, susijaudinę grįžome ir pasiekę nueito kelio vidurį netikėtai atsirėmėme į dar dviejų lygiagrečių tunelių galeriją. Kaip mes jų anksčiau nepastebėjome? Čia Heigerio skaitikliai ėmė signalizuoti pavojų. Radiometro rodmenys rodė, kad radiacijos lygis svyruoja, piko metu siekia kraštutinius sveikatai pavojingus parametrus. Bet ir tuo nesibaigė. Dažnomatis užfiksavo pastovią 7-12 hercų radijo bangų generaciją. Tokio dažnio bangos pražūtingai veikia smegenis, trukdo priimti adekvačius sprendimus. Sukaustė siaubas. Buvome arti išprotėjimo.

Kai baimė truputį aprimo, mes nubėgome į tunelio pradžią. Mūsų elektriniai žiebtuvėliai kažkodėl dabar švietė ypač ryškiai, vos vos neperdegdami. Keista, bet priverstinai bėgdami mes visi pastebėjome, jog tunelyje nėra dulkių, lyg jis būtų kruopščiai išplautas su muilu.

Kaip išsiropštėme į saulės šviesą, neprisiminėme. Mūsų rūbai pasirodė padengti riebių suodžių. Tai nenustebino. Ir ko nustebti susidūrus su tuo kitu, svetimu, antžmogišku? Be kita ko, supratome, kad kiekvienas mūsų veiksmas buvo stebimas. Mums užtvėrė kelią įtikinę, jog mūsų buvimas pradžioje kelio, vedančio, neabejoju, į svarbiausią mūsų amžiaus paslaptį, yra per ankstyvas, draudžiamas”.

Tokie visai realūs daktaro R. Santeno įspūdžiai. Bet jis nepasidavė nesėkmei, neprarado entuziazmo. Panaudojo karinį visureigį, kuriame įrengė įvairaus profilio, moderniais prietaisais aprūpintą laboratoriją. Per keturiolika tyrimo mėnesiu apvažiavo daugybę vietovių, kuriose esama išlikusių senovinių gyvenviečių ir šventyklų. Laikas sugaištas ne veltui. Išaiškėjo, kad tuneliai yra aktyvaus seismiškumo geopatogeninėse zonose.

Įsitikino, jog silpnų žemės drebėjimų išvakarėse padažnėja, jo žodžiais, pseudo NSO aktyvumas. Daktaras R. Santenas nėra šalininkas teorijos, kad NSO yra kosminių civilizacijų produktas. Jo manymu, tai poplanetinių gyventojų eksperimentai. R. Santenas tikisi per penkmetį tai išsiaiškinti. Jo sukurtais metodais savo šalių požemines erdves ėmė tirti britai, čiliečiai, kanadiečiai, amerikiečiai. Jų tikslas – patikrinti Aristotelio teiginius, jog vieni žmonės gyvena Žemės paviršiuje, o kiti, nesiskiriantys nuo pirmųjų išvaizda, bet skirtingo vidaus, gyvena po Žemės paviršiumi.