NSO katastrofa Harto kanjone

1949 metais, kovo 17 d. Harto kanjono vietovėje netoliese Farmingtono miesto(naujosios Meksikos valstija,JAV), nusileido disko formos NSO.Kitą dieną pirmajame laikrasčio „Farmington Hustler“ puslapyje pasirodė trumpas straipsnis su antrašte :„ NSO katastrofa Harto kanjone“.Praėjus daugiau nei pusei amžiaus,šio įvykio tyrimu užsiemė Linda Morton Hau-žurnalistė,rašytoja,anomalių reiškinių tyrėja.Štai ką jai pavyko sužinoti.

Tėvo ir sūnaus pasakojima

Tą dieną kelių NSO skrydžius virš miesto stebėjo, be kitų žmonių, trisdešimtmetis Haltonas Peisis, autoremonto įmonės cecho viršininkas, ir jo devynmetis sūnus Glenas. Jie NSO matė, būdami atskirai vienas nuo kito.Apie tai, ką pamatė gana tolimoje praeityje, 2002 m. kovo 23 d. Lindai Hau papasakojo 82-jų metų amžiaus Haltonas ir 62-ų metų amžiaus Glenas. Pokalbis vyko Farmingtono priemiestyje Acteke, kur vyko konferencija, skirta NSO tyrimams.
Haltonas papasakojo, kad dieną prieš tai, kai laikraštyje pasirodė pranešimas apie NSO katastrofą, jis danguje virš miesto matė keletą neįprastų disko formos sidabrinės spalvos objektų.

Liudininkas pasakojo: „Jie tarsi žaidė oro mūšį ar treniravosi atlikti kažkokį akrobatinė triuką. Aš suskaičiavau penkis ar šešis diskus, kurie danguje sukiojosi apie 10 minučių, paskui dideliu greičiu nuskrido šiaurės rytų kryptimi. Jie buvo panašūs į dubenėlius ar lėkštes, tad pavadinimas „skraidančios lėkštės“ labai tinka. Šie diskai vartaliojosi ore, tarsi norėdami parodyti save iš visų pusių… Tačiau labiausiai mane nustebino jų sugebėjimas manevruoti. Jie didžiuliu greičiu skriejo vienas prieš kitą, kai susidūrimas atrodė neišvengiamas, staigiai pakeisdavo skriejimo kryptį, nemažindami greičio“.

Haltono sūnus Glenas, muzikinių įrašų firmos netoliese Nešvilio miesto (Tenesio valstija) darbuotojas irgi prisiminė tą dieną: „Mes su draugais per pertrauką tarp pamokų išbėgome į mokyklos kiemą. Tuo metu „pasirodymas“ danguje jau ėjo į pabaigą. Mes dar stebėjome diskus apie 40 sekundžių. Prisimenu, kaip keletas spindinčių sidabrinių diskų be jokios tvarkos skraidė danguje. Atrodė, kad jie tuoj susidurs, bet paskutiniu momentu kuris nors vienas jų staiga pasukdavo į šoną praktiškai neįmanomu kampu, ir šokis danguje toliau tęsėsi. Po to visi diskai susispietė į kompaktišką grupę ir visi vienu metu, nė trupučio nesuardydami tvarkos, atliko keletą svaiginančių manevrų, o po to didžiuliu greičiu nuskriejo į Bliumfildo pusę…

Kitą dieną laikraštyje pasirodė straipsnis apie NSO avariją, antraštė buvo beveik per visą puslapį. Rytais išnešiodavau laikraščius prenumeratoriams, visi buvo sudėti taip, kad antraštė gerai matytųsi. Vakare mama man su tėvu garsiai paskaitė straipsnį. Jame buvo rašoma, kad vakar netoli Acteko, Harto kanjone nukrito disko formos NSO. Viename aparato iliuminatoriuje buvo pastebėta nedidelė angelė. NSO viduje gulėjo apdegę pilotų kūnai. Jie buvo apie 1,2 m ūgio. Straipsnyje buvo rašoma, kad į katastrofos vietą atvyko kariškiai ir kažkokie žmonės civiliais rūbais, aparatas buvo pakrautas ant platformos ir išvežtas“.

Realių įvykių įrodymai

NSO avarija įvyko ketvirtadienį, laikraštis išėjo penktadienį, o šeštadienį, kovo 19 d., Glenas su savo bičiuliu Tedu Briuku sėdo ant Gleno arklio ir nujojo į avarijos vietą. Ten jie aptiko daugybę žmonių ir automobilių pėdsakų, tame tarpe ir sunkiasvorio sunkvežimio. Konferencijos metu Haltonas, Glenas ir Linda nusprendė surasti bibliotekoje laikraštį su straipsniu.

Tai nebuvo sunku padaryti, jiems iš karto buvo pateikta mikrojuostelė su 1949 m. kovo 18 d. „Farmington Hustler“ numeriu. Tačiau pirmajame puslapyje vietoje pranešimo apie NSO katastrofą buvo visiškai kitas straipsnis. Linda buvo nustebinta, o Haltonas ir Glenas negalėjo patikėti savo akimis. Į visus jų klausimus bibliotekos darbuotojai negalėjo nieko aiškaus atsakyti.

Tačiau Lindai Hau pavyko aptikti liudijimus, įrodančius, kad katastrofa iš tiesų buvo. Iš JAV karinių oro pajėgų ir specialiųjų tarnybų savo laiku nutekėjo informacija apie tai, kad 1949 m. kovo mėnesį netoli Acteko buvo priverstas nusileisti neįprastas skraidantis aparatas. Aparatas atrodė lygiai taip, kaip apie jį buvo aprašyta prieš 52 metus laikraštyje -tai patvirtino Glenas Peisis.

Pirmąjį rašytinį Acteko incidento paminėjimą Linda aptiko 1983 m. balandžio 9 d. ataskaitoje, kuri buvo paruošta Kertlendo aviacijos bazėje Albukerke. Šioje ataskaitoje buvo išvardintos NSO avarijų vietos. Sąrašą sudarė AFOSI žinyba (JAV KOP specialiųjų tyrimų valdyba) pagal ką tik išslaptintus dokumentus.

Su šia ataskaita buvo supažindinti (be teisės kopijuoti) atsakingi žmonės, kurie JAV prezidentui ruošė pranešimą apie nežemiškos kilmės neatpažintų skraidančių aparatų paieškas ir gelbėjimus. Dokumente buvo minimos vietos, kuriose NSO patyrė avarijas – Actekas, Rosvelas ir Magdalena Naujosios Meksikos valstijoje, Kingmenas Arizonos valstijoje, teritorija šiaurinėje Meksikos dalyje į pietus nuo Laredo.

Karininko ataskaita

Daugiausiai informacijos suteikė dokumentas „Ataskaita apie katastrofą Farmingtone“ su pridėta NSO nuotrauka, atlikta jo nukritimo vietoje. Šią ataskaitą Lindai Hau perdavė KOP karininkas, kuris padėjo atlikti kompiuterinį fotografijos apdorojimą. Joje gerai matomas sidabro spalvos aparatas, savo forma primenantis dvi didžiules tarpusavyje suvožtas lėkštes ir su nedideliu kupolu viršutinėje dalyje.

Ataskaitoje nurodytas aparato skersmuo – 30 m.Dokumentą paruošė armijos karininkas, kuris sutiko leisti publikuoti šį dokumentą su sąlyga, kad duomenys apie jį patį ir tarnybos vietą nebus paviešinti. Štai ištrauka iš šio dokumento: „Tarnybos „X“ karinėje bazėje metu studijavau archyvinius dokumentus ir aptikau bylą su medžiaga apie nežemiškojo skraidančio aparato katastrofą ir jo evakuaciją iš įvykio vietos kartu su visu žuvusiu ekipažu. Šioje byloje buvo ne tik tekstiniai dokumentai, bet ir nuotrauka, atlikta kritimo vietoje“.

Koks buvo ateivių laivas

Nuotraukoje užfiksuotas disko formos nepažeistas skraidantis aparatas, gulintis ant žemės paviršiaus ir pasviręs nedideliu kampu. Po aparatu nematyti jokio įdubos ar dirvožemio pažeidimo, kurie rodytų, kad aparatas nukrito ar buvo priverstas nusileisti avariniu būdu. Išorinis aparato apvalkalas pagamintas iš metalo, panašaus į poliruotą aliuminį. Apie tai teigiama ir aprašyme.

Kupolas viršutinėje aparato dalyje-tai kabina su iliuminatoriais, tačiau permatomi intarpai pagaminti iš Žemėje nežinomos medžiagos. Viename iliuminatoriuje buvo aptikta maždaug pieštuko skersmens dydžio anga, ir tai buvo vienintelis defektas, aptiktas apžiūros metu. Bandymai atidaryti iliuminatorių ar bent padidinti angą buvo nesėkmingi, nors buvo panaudoti visos priemonės-nuo deimantinio grąžto ir dujinio degiklio iki kūjo ir laužtuvo.
Aparato korpusas, kurio skersmuo apie 30 m, buvo pagamintas tarsi „iš vieno gabalo“.

Paviršiuje nebuvo aptikta jokių sujungimų ar siūlių. Taip pat nepavyko aptikti durų ar įėjimo liuko. Tuomet tyrinėtojai savo dėmesį sutelkė į paslaptingą angą iliuminatoriuje, atlikdami įvairias manipuliacijas su šia anga ir aplink ją. Po vieno veiksmo korpuso paviršiuje atsirado tarsi išpjova. Nebuvo jokių garsų ar judesių. Stačiakampio formos plotas korpuso paviršiuje paprasčiausiai nustojo egzistuoti. Lygiai taip pat „baksnojimo metodu“ pavyko rasti būdą uždaryti nepaprastas duris. Viskas vyko taip pat nepaaiškinamai – anga korpuse išnyko akimirksniu ir be jokio garso, nepaliekant jokių pėdsakų ant aparato korpuso.

Kabinoje buvo aptikti dviejų maždaug 120 cm ūgio į žmones panašių būtybių apdegę kūnai, o patalpoje buvo matyti stipraus gaisro pėdsakai. Pilotų kūnai buvo aptempti priglundančiais kombinezonais, kurių ugnis visiškai nepalietė. Vėliau paaiškėjo, kad kombinezonai buvo pagaminti iš nepaprastai tvirtos medžiagos.Skraidančiojo aparato variklio konstrukcija ir veikimo principas lieka tyrinėjimų objektu (ataskaitos sudarymo metu).

Ekspertai tik iškėlė hipotezę, kad civilizacijos, iš kur atskrido aparatas, techninio išsivystymo lygis toks, kad kelionėms kosmose gali panaudoti planetų magnetinių ir gravitacinių laukų energiją.

Tik tuo galima paaiškinti NSO sugebėjimą akimirksniu sustoti, prieš tai visiškai nemažinant greičio, o po to vėl tęsti skrydį ankstesniu greičiu, atlikti staigius posūkius stačiu kampu ne tik nemažinant greičio, bet ir nekeičiant aparato padėties erdvėje, t.y. jis gali skristi „šonu“.

Kodėl jis nusileido

Skraidančio aparato avarijos priežastis nenustatyta. Versija apie naikintuvų-perėmėjų ataką nepasitvirtino. Avarijos dieną nė vienas priešlėktuvinės gynybos naikintuvas nebuvo pakeltas perimti NSO virš Naujosios Meksikos teritorijos. Tačiau pagal turimus duomenis toje vietoje, kur įvyko avarija, yra magnetinio lauko spūdis. Tokios sritys yra natūralios, tačiau skraidančių aparatų, panašių į patyrusįjį katastrofą, skraidymas tokiose vietose, ko gero, yra neįmanomas.

Ufologų ir kariškių dėmesį atkreipė tai, kad, praėjus metams nuo katastrofos, virš Farmingtono, Acteko ir Harto kanjono praskrido didžiulis NSO būrys, kurį sudarė keli šimtai skraidančių aparatų. Gali būti, kad taip ateiviai atidavė pagarbą savo žuvusiems tėvynainiams arba norėjo aiškiai parodyti, kad dabar jiems nebaisios Žemėje esantys sritys su magnetinio ir gravitacinio lauko anomalija.

Tuo metu, kai buvo vykdoma skraidančiojo aparato apžiūra Harto kanjone ir evakuacija, virš šios vietos keletą kartų buvo pastebėti NSO. Gal ateiviai bandė sužinoti ar kas nors liko gyvas aparato viduje…