Nežemiškos gyvybės Žemėje beieškant

Prieš septynias dešimtis metų buvo išleista knyga „Kas yra gyvenimas? Fizinis gyvosios ląstelės aspektas“.

Ją parašė vienas iš šiuolaikinės fizikos kūrėju Ervinas Šriodingeris (1887-1961). Parašyti šią knygą austru mokslininką įkvėpė rusų biologo N. Timofejevo-Resovskio darbai. Pastarasis tyrė radiacijos poveikį mikroorganizmams, gyvūnams ir augalams. Dirbdamas šia kryptimi rusu mokslininkas atrado keisčiausias mutacijas, kurios neatpažįstamai transformuoja gyvąją materiją. Dabartiniu metu amerikiečių fizikas Polas Devisas teigia, kad gyvosios materijos ištakų reikia ieškoti kosmoso toliuose, iš kur į Žemę asteroidais ar kometomis atskrido apšvitintos „gyvybės sėklos“. Savo knygoje „Kosminė ruletė: kodėl mūsų Visatoje galima gyvybė“ P.Devisas apžvelgia galimą ne vienkartinį gyvybės atsiradimą paslaptingoje „šešėlinėje biosferoje“.

Kelias į globalinę Biokatastrofą

2013-ais metais mirė Nobelio premijos laureatas Kristianas de Diuvas (Christian de Duve). Belgų mokslininkas paskutiniais savo gyvenimo metais atkakliai stengėsi supažindinti visuomenę su „ereziška“ idėja apie „slaptą biosferą“. Kaip teigė mokslininkas, šalia žmoniškojo gyvenimo teka „paralelinis gyvenimas“, gali būti, netgi keliomis kryptimis iš karto! Žinoma, šis gyvenimas vyksta giliai paslaptyje, nes jo pėdsakų nepavyko aptikti netgi pačiais galingiausiais elektroniniais mikroskopais.

Visa tai tinka tik normaliam gamtiniam balansui. Tačiau jeigu mūsų planetą ištiks kokia nors ekologinė krizė, tai dėl globalinės „biokatastrofos“ į išorę gali išsiveržti kažkas baisiau nei viduramžių maras, ispaniškasis gripas, nuo kurio XX amžiaus pradžioje mirė daugiau žmonių, nei per Pirmąjį pasaulinį karą, vėžys ir AIDS kartu sudėjus.

De Diuvas buvo įsitikinęs, kad gyvybės kibirkštys buvo ne kartą įsižiebusios Žemėje, ir kiekvieną kartą iš jų įsidegdavo naujos biosferos ugnis. Galų gale likom tik mes su mus supančia flora ir fauna. Tačiau kažkur „pogrindinėje“ biosferoje iki šiol gali rusenti svetimų mikroorganizmų žiežirbos.

Hipotezė, skelbianti „svetimų aborigenų“ buvimą Žemėje, sukėlė audringus ginčus. Iš pradžių labai priešiškai šią hipotezę sutiko konservatyvūs biologai, tačiau palaipsniui į de Diuvo stovyklą perėjo vis daugiau mokslininkų. Tai buvo ne tik biologai, bet ir fizikai, chemikai, netgi astronomai. Tuo pačiu metu mokslininkai ortodoksai šiuos teiginius vadina pseudomokslu. Juos ypač piktina panašiems darbams skiriamos lėšos, kurias vadina tik atskirų biologų reklamos instrumentu.

O tuo metu „pogrindinės biosferos“ hipotezės egzistavimo šalininkai sukūrė ne vieną teoriją, kuriomis bando paaiškinti, kaip vienu metu Žemėje galėjo egzistuoti keletas gyvybės šaltinių.

Pirma, tai gali būti mikroorganizmai, kurie primena įprastinių mikroorganizmų veidrodinį atspindį. Tai kažkuo primena Luiso Kerolio knygos „Alisa veidrodžių karalystėje“ personažus, „veidrodinės“ molekulės kitaip laužia (moksliškai – poliarizuoja) šviesos spindulius ir pagal šį požymį gali būti išskirtos iš supančios aplinkos. Pačios molekulės skirstomos į „besisukančias į kairę“ ir „besisukančias į dešinę“. Visiškai natūralu manyti, jei organinės molekulės turės skirtingas sukimosi kryptis, prieš mus pasirodys būtybės iš „veidrodinės biosferos“. Tai kažkuo primena fizinį antipasaulį, kuriame gali gyventi nepaprastos būtybės. Tiesa, susitikimas su antipasaulio gyventojais gali būti pražūtingas: susilietę kūnas ir antikūnas sukelia sprogimą (anihiliaciją).

Antra, „pogrindinė gyvybė“ gali būti susijusi su astrobiologija – mokslu apie nežemiškąją gyvybę. Prieš keletą metų viename nukritusiame meteorite mokslininkai aptiko dvi „svetimas“ biomolekules. Astrobiologai mano, kad tai įrodo galimą kitų pasaulių gyvybių egzistavimą. Gali būti, kad kur nors Jupiterio ar Saturno palydovuose gyvybė gali būti sudaryta būtent iš tokių mums neįprastų junginių. Tačiau ne tai mums svarbiausia – panašios „svetimos“ medžiagos gali Žemėje sukurti kažką nepaprasto.

Trečia, „šešėlinė biosfera“ gali turėti silicio organikos pagrindą. Panašiai tokią, kaip neprideganti danga, naudojama keptuvėse. Pirmieji šią hipotezę ėmė aptarti rašytojai fantastai. Pavyzdžiui, apie silicio žmonių sukūrimo principus rašė žinomas rusų rašytojas, turintis fiziko išsilavinimą, Anatolijus Dneprovas. Dar prieš pusę amžiaus jis parašė romaną „Molinis dievas“, kuriame labai tikroviškai aprašė žmonių, tarp jų ir protingų, kurių organizmo pagrindą sudarė silicis, sukūrimą.

Ketvirtasis svetimos gyvybės šaltinis, panašu, jau beveik aptiktas ir jis susijęs su nuodinga medžiaga – arsenu.

Kalifornijos ežero mįslė

Ne taip jau seniai Kalifornijoje (JAV) esančiame Mono ežere buvo aptiktos labai keistos bakterijos, galinčios išgyventi netgi aukštoje arseno koncentracijoje, kurioje žūva visa, kas gyva. Šis atradimas yra toks svarbus, jog net gali pakeisti pačią „gyvybės“ sampratą. Be to, jis kardinaliai keičia nežemiškosios gyvybės paieškų taktiką. Kol kas visi bandymai aptikti kažką gyvą apima tik testus, parodančius sugebėjimą išgyventi mums būdingoje aplinkoje, kurios pagrindą sudaro vanduo ir organiniai junginiai. Būtent taip galimos gyvybės pėdsakų Marse ieško pats tobuliausias marsaeigis „Curiosity“. Toks požiūris labai susiaurina paieškų zoną, nes gyvybė, analogiška žemiškajai, gali egzistuoti tik labai siaurame temperatūros ir slėgio diapazone, o tokias sąlygas surasti kitose planetose nėra paprasta. Dabar mums aišku, jog, gali būti, egzistuoja visiškai kitokie organiniai junginiai, susidarę ekstremaliose situacijose iš kitų elementų.

Arizonos (JAV) universiteto astrobiologas Arielis Anbaras, komentuodamas „nuodų bakterijų“ atradimą, pažymėjo, kad iki šiol mums žinomoms gyvybės formoms buvo reikalinga, kad organizme būtų tam tikras cheminių junginių rinkinys ir, atvirkščiai, nebūtų tam tikrų kitų, pavojingų medžiagų. Dabar mes beveik esame įsitikinę atvirkštiniu dalyku, ir tai visiškai pakeis mūsų astrobiologines programas.

Kartu su profesoriumi Anbaru „arseno biomolekules“ intensyviai tyrinėja prie NASA veikiančio Astrobiologijos instituto darbuotojai. Jie mano, kad ši „paralelinė biochemija“ evoliucionavo nuo gyvybės Žemėje užgimimo momento, o dabar išliko Mono ežero sūriame ir šarminiame vandenyje esančiose ekstremaliose sąlygose. Tačiau ši hipotezė kol kas lieka vien tik teorinis teiginys, neturintis eksperimentinio patvirtinimo.

„Arseno gyvybę“ aprašė mikrobiologas Ronaldas Oremlandas iš JAV Geologinės tarnybos dar senokai iki sensacingo radinio Mono ežere. Mokslininkas mano, kad rastosios bakterijos primena augalus, nes jos taip pat naudoja fotosintezę ir šviesos pagalba perdirba anglies dioksidą. Jeigu dauguma bakterijų savo reakcijoms naudoja vandenį, tai pastaruoju atveju vietoje vandens naudojamas arsenas.

Mokslininkams pavyko laboratorijoje sukurtose sąlygose išauginti šias bakterijas, panaudojant maistinę terpę, turinčią daug fosforo su arseno priedais. Tyrimų tikslas buvo parodyti, kad organizmai turi dvigubą struktūrą. Jie galėjo augti misdami tiek fosforu, tiek arsenu.

Ši unikali savybė parodo, kad bakterijos nėra ieškoma „svetima gyvybė“, priklausanti iš principo kitam gyvybės medžiui, kuris užgimė ir vystosi nepriklausomai nuo mums žinomo.

Prarastas mikropasaulis

Greičiausiai, alternatyvūs gyvieji organizmai slepiasi atšiauriose Antarktidos dykumose, giliavandeniuose polediniuose vandens telkiniuose ir naftos bei dujų kasybos vietose.

Galima pabandyti alternatyvias gyvybės formas aptikti ir įprastose ekosistemose, darant prielaidą, kad nepažinti „svetimieji“ gyvena tarp mūsų. Tačiau įprastinės mikrofloros atstovų tarpe ne taip jau lengva atpažinti ateivius iš kitos biosferos. Išorinė mikroorganizmų išvaizda dažniausiai yra standartinė – tai arba rutuliukai, arba lazdelės, arba beformės amebos, arba žiuželiai. Po įprastiniu apvalku atpažinti neįprastą biochemiją yra labai sunku.

Ko gero, pačia egzotiškiausią vieta, kurioje gali gyventi alternatyvių gyvybės formų atstovai, yra žmogaus organizmas. Galingais elektroniniais mikroskopais tiriant kraujo ląsteles netikėtai buvo aptikti ypač maži mikroskopiniai dariniai, mažesni už bet kokias bakterijas. Tyrinėtojai mano, kad šios dalelės yra gyvi organizmai, kurie iš šlapimo pasisavina kalcį ir kitas mineralines medžiagas bei sudaro akmenis inkstuose.

„Pogrindinės biosferos“ šalininkai šiuos darinius vertina kaip pačius realiausius kandidatus į kol kas alternatyvias gyvybės formas, kurios mums nežinomu būdu prasiskverbė į mūsų organizmą. Tačiau dauguma biologų labai santūriai vertina hipotezes apie „pogrindinės biosferos“ egzistavimą. Kai kurie mokslininkai mano, kad tokie tyrinėjimai ne tik teoriškai nepakankamai pagrįsti, bet ir iš viso turi mažai bendro su tikru mokslu. Tokiu būdu, alternatyvi gyvybė, oficialiojo mokslo požiūriu, neturi būti tyrinėjama, nes žinios apie jos egzistavimą visiškai paremtos tik įvairiomis prielaidomis.