Nacių bazė Antarktidoje

Tai, kad Antarktidoje esančioje Karalienes Mod Žemėje yra įkurta slapta nacių Bazė-211, sužinojau visiškai atsitiktinai, kai teko būti komandiruotėje Vokietijoje, Apie bazę papasakojo buvęs SS Oberšurm-banfiureris Valteris Šulke, kuriam tuo metu buvo jau 89-eri metai amžiaus.

- Kai baigiau Berlyno universitetą, mano tėvas, reichsvero generolas, įtaisė mane į vieną SS dalinį. Jis buvo dislokuotas Prancūzijoje Lamanšo pakrantėje. Mano darbas buvo koreguoti „Fau-2″ raketų paleidimą į Londoną. 1944-ais metais mane pervedė tarnauti į Penemiundės poligoną, kur buvo bandomos naujausios raketos „Fau-5″ bei diskalėkiai, kurie labai panašūs į dabartinius NSO. Kai 1945-ais metais rusų armija priartėjo labai arti, mus išgabeno povandeniniais laivais.

Mes tada nežinojome, kad vienas iš povandeninių laivų, kuriame buvo aukščiausieji SS ir partijos veikėjai, pasuko link Argentinos, kur buvo įkurta vokiečių kolonija. Ir tai, kad antrasis povandeninis laivas su mokslininkais ir konstruktoriais irgi nuplaukė į bazę Antarktidoje, sužinojau tik Argentinoje, būdamas vokiečių kolonijoje, kurioje gyveno daug admirolo Denico jūros vilkų. Ar girdėjote kada nors apie slaptą bazę Antarktidoje? Jei ir girdėjote, tai vis vien paklausykite, nes to tikrai dar nežinojote.

- Bazę-211, dažniau žinomą kaip Naujoji Švabija, nacistai įkūrė 4-o dešimtmečio pabaigoje po to, kai atliko keletą ekspedicijų į Karalienės Mod Žemę. Tenai, netoli nuo terminio vandens šaltinių, aptiko didžiulę teritoriją be jokio ledo, kurioje augo skurdi žolė. Po šia oaze buvo aptikti dideli urvai su kupolo formos skliautais, o po urvais – geizeriai ir požeminiai ežerai, kuriuose vandens temperatūra buvo +18°C. Taip pat buvo ir povandeniniai grotai, kurie idealiai tiko praplaukti povandeniniams laivams. Šią teritoriją naciai paskelbė reicho nuosavybe.

Dar iki Antrojo pasaulinio karo pradžios laivu „Schwabenland” ir povandeniniais laivais buvo atgabenti maisto produktai, statybinės medžiagos, laboratorijų įranga, traktoriai, bėgiai, vagonetės, uolų gręžimo įranga bei žmonės – garsūs mokslininkai, inžinieriais, konstruktoriai bei apie 1000 kalinių iš koncentracijos stovyklų. Jie įkūrė ištisą požeminį miestą, kuris buvo pavadintas Naujuoju Berlynu. Jame buvo įrengtos laboratorijos, gamyklos, angarai. Denico žodžiais tariant, vokiečiai „ten fiureriui sukūrė neįveikiamą tvirtovę, kur išaugs būsima požeminė arijų rasė”. Į bazę taip pat buvo atgabenti abiejų lyčių jaunuoliai iš hitlerjugendo, kad būtų išsaugota arijų rasė. Karo pabaigoje naciai į Bazę-211 išgabeno aukščiausius reicho karininkus, Hitlerio archyvą ir kitose šalyse pagrobtas vertybes.

Povandeninio laivo U-530 vadas Haincas Seferis atliko ne vieną reisą į Naująją Švabiją. Jis Sulkei Argentinoje papasakojo, kad 1945-ųjų m. birželio 10 d. Kylyje į laivą paėmė penkis paslaptingus keleivius. Jų veidų nesimatė, nes buvo apibintuoti. Seferis pasakojo: „Visos kelionės metu jie tylėjo. Tik tada, kai mus aptiko priešo laivai ir ėmė mėtyti gilumines bombas, nuo kurių mūsų povandeninį laivą ėmė stipriai purtyti, du keleiviai neišlaikė ir ėmė keiktis. Iš balso pažinau, kad vienas iš jų buvo reichsleiteris Bormanas. Manau, kad antrasis buvo pats gestapo šefas Miuleris. Man buvo įsakyta keleivius išlaipinti viename Argentinos uoste ir plaukti į Bazę-211. Mes su kito povandeninio laivo kapitonu nusprendėme pasiduoti Argentinos valdžiai”.

- 7-ame dešimtmetyje Ispanijoje susitikau su legendine lakūne, fiurerio numylėtine Hana Raič, kur ji buvo įkūrusi malūnsparnių centrą, – toliau pasakojo Sulkė. - Ji man papasakojo, kad 1943-iais metais lankėsi Antarktidoje. Raič papasakojo: „Bazėje buvo kuriamas psichotroninis ir lazerinis ginklai, tobulinami diskalėkiai”. Iš jos pasakojimo galima padaryti išvadą, kad požeminėse gamyklose buvo sodrinamas uranas branduoliniams užtaisams. Gerai, kad nė karto jie nebuvo panaudoti.

Amerikiečiai iš karto suuodė apie slaptą karinę bazę, jų stebėtojai ne kartą užfiksavo skraidančias lėkštes prie Antarktidos krantų. 1946-ųjų metų pabaigoje Pentagonas surengė „mokslinę” ekspediciją, kuriai vadovavo garsus poliarininkas admirolas Ričardas Berdas. Visa tai buvo tik akių dūmimas, nes ekspediciją lydėjo lėktuvnešis, 13 karinių laivų, 25 lėktuvai ir malūnsparniai. Ekspedicijos sudėtyje buvo tik 25 mokslininkai, užtat juos lydėjo net 4100 jūros pėstininkų. Netrukus spaudoje pasirodė pranešimas, kad tikrasis Berdo misijos tikslas yra nacių bazės Karalienės Mod Žemėje paieška ir sunaikinimas.

Netoli nuo Antarktidos krantų amerikiečiai buvo užpulti. Mūšio metu jie neteko vieno laivo, 13 lėktuvų, žuvo dešimtys karių. Lakūnai pasakojo apie keistus iš vandens išneriančius ir atakuojančius skraidančius diskus, kurie skleidė spindulius, nuo kurių žmonės tiesiog suanglėdavo. Taip pat karių tarpe kilo nepaaiškinama masinė psichozė.

- Po daugelio metų, kai grįžau iš JAV ir gyvenau Berlyne, – pasakė Sulkė, – buvo išspausdintas admirolo Berdo dienoraštis, kurį jis pildė ekspedicijos metu. Jeigu įdomu, eisiu paieškoti žurnalo su šiuo dienoraščiu.

Žinoma, aš tik linktelėjau galvą, patvirtindamas, kad man visa ši istorija labai įdomi ir aš noriu sužinoti, ką parašė amerikiečių admirolas. Sulkė nuėjo į savo darbo kambarį, iš kurio grįžo maždaug po 15-os minučių, rankoje laikydamas žurnalą. Mes atsigėrėme kavos ir ėmėme skaityti dienoraštį.

Admirolo Berdo dienoraštis

Trumpai papasakosiu, kas buvo rašoma šiame dienoraštyje. Berdas, po to, kai pasiekė Antarktidą, hidrolėktuvu skrido rajone, kuriame buvo numanoma nacių slapta bazė, netikėtai nustojo veikti lėktuvo kompasas, nutrūko radijo ryšys su lydinčiais laivais. Staiga lakūnas pastebėjo, kad lėktuvas irgi nebeklauso vairalazdės. Virš jų pakibo keistos išvaizdos diskas, ant kurio šono buvo nupiešta svastika. Admirolas rašė, kad jie pasijuto tarsi spąstuose. Ausinėse pasigirdo anglų kalba tariami žodžiai: „Tuoj mes jus nuleisime. Nusiraminkite, jūs esate patikimose rankose!”

Po to hidrolėktuvas ėmė švelniai artėti prie žemės ir po kiek laiko nusileido aikštelėje, padengtoje smulkia skalda. Amerikiečiai išlipo iš lėktuvo, prie jų priėjo keletas žmonių. Visi jie buvo aukšti, šviesiais plaukais, gana panašūs vieni į kitus. Jie belaisvius nuvedė prie didžiulio liuko ir visi kartu nusileido į urvą. Po kelių minučių visi atsidūrė požeminiame mieste prie kažkokio pastato. Admirolui buvo pasakyta įeiti vidun, o lakūnui įsakyta pasilikti pastato išorėje. Berdas nuėjo požeminio statinio koridoriumi ir pasiekė erdvų kabinetą, kur už stalo sėdėjo pagyvenęs taisyklingų veido bruožų žmogus.

- Sveiki atvykę, admirole! – pasisveikino nepažįstamasis. – Mes jums leidžiame būti čia, nes esate garbingas žmogus. Jūs sėkmingai sugrįšite į Ameriką, jei laikysitės vienos sąlygos – nedelsiant palikti mūsų valdas. Perduokite savo vyriausybei, kad bet koks kišimasis į mūsų reikalus, ypač branduolinis, sulauks atitinkamo atsako. Nedrįstu ilgiau jūsų laikyti.

Tuo metu amerikiečių ekspedicijos lėktuvai įsibrovė į bazės oro teritoriją. Vienas karo lakūnas vėliau pasakojo: „Mus netikėtai ėmė atakuoti keisti disko formos aparatai, kurie tarsi išnėrė iš vandens. Nuo kažkokių nežinomų spindulių esminininkas „Merdokas” užsiliepsnojo ir nuskendo. Šie spinduliai taip pat supjaustė lėktuvnešio denio antstatus ir iš jo pakilusius lėktuvus. Po kokių 20-ies minučių košmaras baigėsi, diskai netikėtai dingo. Naciai mus galėjo visiškai sunaikinti, tačiau to nepadarė”.

Bazės paslaptis tikriausiai nebus atskleista

Admirolas, grįžęs į Vašingtoną, žodis žodin perdavė tai, ką jam pasakė vokietis požeminiame mieste, prezidentui Trumenui. Tačiau šis nepatikėjo Berdu ir pastarąjį apkaltino operacijos sužlugdymu. Admirolas buvo nušalintas nuo reikalų bei izoliuotas nuo landžių žurnalistų.

- Dienoraštis, kurį Berdas slapta rašė ekspedicijos metu, buvo išspausdintas jau po jo mirties, – toliau pasakojo Sulkė. -Amerikiečiai dar keletą kartą siuntė ekspedicijas į Antarktidą, tačiau, atseit, nieko nerado. Bazė-211 egzistavo dar gana ilgai. Sprendžiant iš spaudoje pasirodžiusių pranešimų, prie Čilės krantų 7-8 dešimtmečiais ir vėliau padažnėję NSO stebėjimo atvejai, greičiausiai, buvo diskalėkiai iš slaptos bazės. 2004-ais metais kanadiečių mokslininkai žvalgė teritoriją ir ant ledo pastebėjo disko formos aparatą. Kai po kiek laiko grįžo atgal, ten jau nieko nebebuvo.

Manau, kad daugelis požeminio miesto gyventojų mirė nuo senatvės. Gal ten ir buvo likę nedaug hitlerjugendo narių, kurie atvyko fiurerio kvietimu. Tačiau ir jie galiausiai paliko Antarktidą, prieš tai sunaikinę viską, kas ten buvo. Šioje vietoje dabar yra įsikūrusi vokiečių mokslinio tyrimo stotis „Neumayer-3″. Į stotį gali patekti tik ją aptarnaujantis personalas, jokie pašaliniai joje nepageidaujami. Tad vargu ar bazės paslaptis kada nors bus atskleista…

Šioje vietoje ponas Sulkė baigė savo pasakojimą. Labai padėkojau už įdomias žinias. Mes apsikeitėme vizitinėmis kortelėmis. Sekančią dieną aš išskridau namo. Keletą savaičių vis prisimindavau buvusio kariškio pasakojimą, tačiau greitai kasdieniniai darbai ir rūpesčiai vėl viską užgožė. Todėl buvau labai nustebęs, kai vieną dieną į namus paštininkas atnešė voką. Tai buvo siuntinys iš Vokietijos. Ant voko buvo nurodytas siuntėjas -Valteris Sulkė.

Labai susidomėjęs praplėšiau voką. Jame buvo trumpas laiškas ir atšviestas admirolo Berdo dienoraštis. Lapų pakraščiuose Sulkė buvo parašęs keletą pastabų gana aiškiu braižu. Jose buvo rašoma: „Admirolas sužinojo, kad amerikiečiai slaptos operacijos „Antarktidos kodas” metu vis tik užmezgė ryšį su Baze-211. Mainais į žaliavas naciai jiems perdavė naujas technologijas. Ričardas Berdas pabandė apie tai pranešti žurnalistams, tačiau buvo patalpintas į psichiatrinę ligoninę, kurioje ir baigė savo gyvenimą. Matyt, Valstybės departamentas ir CŽV nepanoro atskleisti operacijos „Antarktidos kodas” paslapties”.