Kai kurie psichologiniai NSO fenomeno aspektai

Jau daugiau kaip 100 metų nenutyla įvairūs pranešimai apie regėtas skraidančias lėkštes, bei artimus, vadinamuosius trečiojo ar aukštesnio tipo kontaktus. Pranešimai apie NSO fenomeną tapo tokie įprasti, kad jau nieko nebestebina.

Jei anksčiau buvo didelis susidomėjimas šiuo fenomenu, tai dabar jis nuslopęs. Žinoma, yra daug žmonių besidominčių ufologija, tačiau visuomenėje, praktiškai bet koks NSO fenomeno liudininkas, dažnai sutinkamas su šypsena. Visi tiek priprato prie ateivių kine, bei žiniasklaidoje, jog tai pasidarė dar viena „popsine“ tema, kuria smagu pasišnekučiuoti arba apie ją tiesiog paskaityti vieną kitą straipsnelį.

Žinoma, yra entuziastų kurie rimtai šiais dalykais domisi, tačiau bent jau Lietuvoje jų nėra daug, jiems rūpi klausimas ar ateiviai iš kosmoso lankosi Žemėje, ar jie bando užmegzti kontaktą su žmonija, ar jie tikrai grobia žmones? O gal mes tiesiog trokštamą dalyką tiesiog priimame kaip egzistuojantį reiškinį? Liudininkai teigia, jog ateiviai lankosi Žemėje, vystomos įvairios teorijos, teigiama, jog ateiviai ne šiaip mus stebi, bet bando užmegzti kontaktą. Kažkaip keista, kad per tiek metų jokio oficialaus kontakto taip ir nebuvo, o gal jis tik slepiamas ir kaip teigiama sąmokslo teorijose, vyriausybės jau yra sudariusios sutartis su kitomis civilizacijomis ir naudojasi jų teikiamais technologiniais pranašumais. Tad norisi kartu aptarti kai kuriuos psichologinius susitikimų su ateiviais aspektus.

Įdomu tai, jog vadinamųjų kontaktuotojų ar tiesiog NSO fenomeno regėtojų, jog liudininkų parodymai dažnai būna panašūs. Jie panašiai nupasakoja regėtus objektus ar net pačius ateivius, jų skleidžiamus garsus ir atliekamus veiksmus, panašiai nupasakoja ir abdukcijų atvejus, tad natūraliai kyla klausimas: kodėl taip yra? Čia galimi du atsakymai a) skeptiškasis – žmonės pasiduoda medijos, filmų ar žiniasklaidos, įtakai, kurie suformuoja ateivio ar skraidančios lėkštės įvaizdį mūsų mąstyme, todėl žmonės dažnai medijoje matytą dalyką paverčia tikru; b) ufologinis – NSO fenomeno reiškinys yra tikras, todėl žmonės dažnai nupasakoja tokius pačius dalykus.

Žinoma, abi teorijos turi savų pliusų ir savų minusų, pavyzdžiui, pirmuoju atveju neaišku kiek visuomeninė sąmonei yra padaryta įtaka, o antruoju, neaišku kodėl vos atsiradus naujiems ufonautų ar skraidančių lėkščių įvaizdžiams, staiga pakinta visų liudininkų parodymai. Jei anksčiau ateiviai paprastai būdavo iš Marso ar Veneros ir panašėjo į žmones, tai dabar jie būna iš tolimos galaktikos ir žmones sunkiai beprimena. Kodėl vyksta tokie ateivių pokyčiai iki galo lieka neaišku, nors čia gal galėtų atsakyti vadinamasis „me too“ sindromas.

Kai skraidančią lėkštę ar kokį kitą paranormalų reiškinį mato vienas žmogus, paprastai pasigirsta nuomonės, jog tai galėjo būti haliucinacija ar kad žmogus kokį kinišką žibintą palaikė skraidančia lėkšte (deja taip tikrai dažnai būna). tačiau dažnai paranormalius reiškinius mato grupė žmonių, kaipgi tada vertinti regėtą reiškinį? Kas tai? Masinė haliucinacija, visuotinis pamišimas? Taip paprastai grupinių regėjimų neapibrėši, tad visus mažiau patyrusius tyrėjus tai gali įvesti į aklavietę, nes čia gali reikštis psichologinis efektas vakarietiškoje literatūroje vadinamas “me too syndrome” (sindromas “Aš irgi”).

Bet kurioje socialinėje grupėje egzistuoja tam tikras procentas žmonių, kurie lengvai pasiduoda įspūdžiams arba šiaip linkę meluoti, ir kuo didesnė grupė, tuo daugiau tokių žmonių joje yra. Tokie žmonės linkę pasiduoti melagingiems atsiminimams ar nesąmoningai kurti nerealius įvykius. Tarkime, toks žmogus, perskaitė laikraštyje, jog Vilniuje buvo regėtas NSO, tad jei jis priklauso tai grupei žmonių gana lengvai gali save įtikinti tuo jog matė tą patį NSO ir dar sugeba su visomis smulkmenomis nupasakoti kaip jis tą NSO regėjo. Nereikia tokio žmogaus kaltinti melais, nes šis procesas paprastai vyksta nesąmoningai.

Gana įdomų eksperimentą, parodantį kaip veikia šis sindromas, 1990 metų birželio 1 dieną, padarė Rusijos laikraštis “Moskovskij komsomolec”. Pirmajame puslapyje buvo patalpintas straipsnis pavadinimu „500 metrų iki kontakto”. Prie straipsnio buvo pridėta ryški NSO nuotrauka. Be to, redakcija paprašė atsiliepti visus regėjusius būtent šį NSO. Nuotrauka buvo padaryta iš dviejų viena ant kitos sudėtų lėkščių pasiskolintų iš valgyklos.

Įdomu tai, jog per du ateinančius mėnesius į redakciją paskambino apie 300 asmenų, teigusių, jog regėjo šią skraidančią lėkštę, o dar 100 žmonių atsiuntė laiškus su išsamiais šio NSO aprašymais, kurie sutapo su laikraštyje paskelbtu skraidančios lėkštės nupasakojimu. Įstabiausias aprašymas buvo apie tai, kaip Kuznevsko rajone, nusileido būtent ši skraidanti lėkštė ir kaip iš jos išlipo ufonautai, o štai keturiasdešimtmetė Tatjana R. Pasakojo kaip ji vos sugebėjo apsiginti nuo seksualiai prie jos priekabiavusių skraidančios lėkštės pilotų.

Psichologai mano, jog dažniausiai šiam sindromui pasiduoda: namų šeimininkės, pensininkai ir panašūs asmenys, paprastai neužimantys atsakingų postų. Kita vertus, negalime atmesti ir visų liudijimų kai kalbėjo pilotai, aukštą rangą užimantys pareigūnai ir kiti panašūs asmenys, nors JAV atlikti tyrimai parodė, jog lėktuvų pilotai, dėl kažkokios priežasties danguje regimus objektus, identifikuoja prasčiau už keleivius.

Kitas jau paminėtas psichologinis aspektas, dažnai susijęs su paranormaliais reiškiniais yra vadinamieji melagingi prisiminimai. Mūsų atmintis sudaryta taip, jog didelė dalis mūsų prisiminimų tėra mūsų fantazija. Taip jau yra ir su tuo nieko nepadarysi, tiesiog mūsų smegenys veikia taip kad mes atsimename tik paskirus segmentus, o tarpus tarp jų užpildo fantazija. Tad kuo senesnis įvykis, tuo nepatikimesnis bus pasakojimas apie jį, tad dalis to ką pasakojame apie senus įvykius bus elementari fantazija.

Kita melagingų atsiminimų dalis, kurių, beje, turime visi yra ta, kad mes susikuriame praeities įvykius, susikuriame patirtis, kurių iš tiesų niekada neturėjome. Kartais tokie prisiminimai būna pasisavinti iš filmų ar knygų, o kartais iš kitų žmonių pasakojimų ir kitų girdėtų istorijų. Tad neverta patirties suabsoliutinti, bandant išsiaiškinti savo mistinius išgyvenimus.

Sibiro kvadrato eksperimentas

Kita teorija teigia, jog NSO fenomenas yra šiuolaikinės mitologijos dalis. Turbūt dažnas esame girdėję apie urbanistinius mitus. Šie mitai plinta žmonėse, nors paprastai neturi realybėje egzistavusio pagrindo. Vieni mitai gimsta iš žiniasklaidos sukurtų ančių, kiti formuojami visuomenės polėkio, tad dažnai sunku atskirti kas yra realu, o kas mitas. Taigi manoma, jog NSO fenomenas tėra desakralizuotas technogeninis mitas, todėl žmonės dėl nesąmoningai susiformuotos nuomonės, visko ko negeba atpažinti naktiniame danguje linkę laikyti NSO ar dar kokiu mistišku reiškiniu. Žmonės linkę tikėti nepatvirtinta informacija, jei ji jiems imponuoja, tai dėl vienokių ar kitokių priežasčių dažnai sumažina jų kritinio mąstymo gebėjimus. Skeptiškesni ufologai net juokauja: Jei nenori būti pagrobtas ateivių tapk skeptiku, nes skeptikų ateiviai negrobia.

Tokio tikėjimo nepagrįstais paranormalių reiškinių srities pavyzdys galėtų būti vadinamasis „Sibiro kvadrato eksperimentas“. Rusijos psichologai, norėjo ištirti, kodėl žmonės tiki neegzistuojančiais arba patvirtinimo neturinčiais reiškiniais, tam tikslui buvo pasirinktas tikėjimas paranormaliais reiškiniais. Tyrėjai paruošė specialų testą su klausimais apie paranormalius reiškinius, kuriame respondentai turėjo atsakyti, kokiais reiškiniais susijusiais su paranormalybių pasauliu jie tiki.

Visi klausimai buvo paruošti pagal aprašytus žiniasklaidoje ar knygose fenomenus, tačiau vienas, provokacinis klausimas, buvo paimtas, taip sakant iš palubinskio. Šis klausimas skambėjo šitaip: Ar jūs tikite stebuklais vykstančiais Sibiro kvadrate? Nors klausimas buvo visiška tyrėjų išmonė, 23 procentai respondentų atsakė, jog tiki, stebuklais vykstančiais Sibiro kvadrate.

Paties tyrimo išvada buvo tokia: beveik ketvirtis Rusijos piliečių linkę tikėti bet kokiais nepaaiškinamais reiškiniais neturėdami jokių, žinių apie fenomeną, o juo labiau įrodymų, jog toks fenomenas egzistuoja, jie tiesiog tiki viskuo, kas yra nepaaiškinama. Taigi, visiškai tikėtina, jog žmogus viena ausimi girdėjęs kažką apie NSO ir išvydęs judančią švieselę danguje, gali būti įsitikinęs, jog matė ne ką nors kitą, o ateivių erdvėlaivį.

Sociologai daro prielaidą, jog NSO fenomenas yra normalus kultūrinis reiškinys. XX a. konfliktai pagimdė baimę prieš totalitarinį užkariavimą, o kaipp žinia, egzistuoja toks kultūrinis reiškinys, kai visomis pasaulio bėdomis kaltinami mistiniai asmenys. Kiekvienas laikmetis turėjo savo, gilioje senovėje kaltino piktąsias dvasias, viduramžių Europoje visomis bėdomis kaltino žydus, Spalio revoliucijos kontekste sukilėliai, kaltino buržujus imperialistus, šiais laikais tapo populiaru viskuo kaltinti masonus, iliuminatus ir ateivius.

Šio reiškinio kita išraiška yra išganytojo laukimo fenomenas. Toks išganymas paprastai priskiriamas vadinamajam mitiniam kultūrintojui. Mitinis kultūrintojas galėjo būti ir realus ir mitinis personažas, kuris laikų pabaigoje ar esant sunkmečiui ateis gelbėti žmonijos. Senovėje šią funkciją atliko angelai ir demonai, fėjos ir goblinai, dievai ir visokio plauko tadai blindos, o šiais laikais panašu, jog viskas persikėlė į kosmosą. Tokiam mąstymui daug davė nuo XX a. vidurio statyti filmai tiek apie ateivių iš kosmoso invazijas, tiek ir filmai apie ateivius atnešančius žmonijai aukso amžių, prisidėjo ir begalė ufologinio pobūdžio sektų laukiančių išganingojo ateivių pasirodymo žmonijai.

Pastebima, jog kino industrija daro didelę įtaką NSO ir ufonautų regėtojų parodymams, išpopuliarėjus kokiais nors ateivio kinoklišei, liudytojai pradeda pasakoti būtent apie tokios išvaizdos ateivius, kokie tuo metu rodomi kine. Panašu, jog ateivių apsilankymo galimybė, tiesiog įaudrina dalies visuomenės narių vaizduotę ir jie mato tai ką nori matyti, o ne tai kas vyksta iš tiesų.

Senovėje žmonės tikėjo kad naktimis siaučia vilkolakiai ir vampyrai, dabar gi tiki, kad juos naktimis lanko ateiviai iš kosmoso. Kas žino, gal ir lanko kai kuriuos, nors dažniausiai tokie reiškiniai būna susiję su mūsų psichikos ypatumais. Vienas iš tokių psichikos reiškinių, galintis paaiškinti didelę dalį naktimis vykstančių NSO ir kitokių pabaisų regėjimų galėtų būti vadinamasis miego paralyžius.

Net 60% žmonių, bent kartą gyvenime yra patyrę šį reiškinį. Nemenka paranormalių reiškinių dalis, kuri buvo patirta vos pabudus naktį, greičiausiai yra miego paralyžiaus pasireiškimas. Miego paralyžius gali trukti nuo kelių sekundžių iki kelių minučių. Paprastai jį lydi panika, baimė, kūno sukaustymas, keisti garsai, dusinimo bei kažkieno kito buvimo kambaryje pojūtis, matomos haliucinacijos.

Kai žmogus pirmą kartą susiduria su miego paralyžiumi, jį apima panika, nes aplink, o ir su jo kūnu, dedasi keisti dalykai. Jis suvokia, jog prabudo, tačiau negali pajudėti, kai kurie pasakoja, jog jaučia kažką užgulus krūtinę, ar mato greta savęs kokią nors būtybę, paprastai demoną arba ateivį iš kosmoso. Nors miego paralyžius ir baisus, pojūčių prasme, tačiau fiziškai jis visiškai nepavojingas, bet žinoma matant haliucinacijas, kaip kad ateivių ar piktųjų dvasių buvimas kambaryje ir pan. žmogus gali arba pagalvoti, jog išprotėjo arba įtikėti, jog iš tiesų pamatė kažką paranormalaus.

Senovės lietuviai miego paralyžiaus veikimą priskirdavo dvasioms ir vadindavo jį Slogučiu. Kitų šalių mitai taip pat žino tokį reiškinį, paprastai pasakojama, jog tai piktoji dvasia bando uždusinti žmogų. Štai rusai tikėjo jog tai naminuko išdaigos, musulmonai manė, jog tai džinų darbas, japonų mitologija pasakoja, jog tai milžiniškas demonas Kanasibari pastato koją ant miegančio žmogaus krūtinės, baskai gi tikėjo jog tokia mitologinė būtybė pavadinimu Inguma naktimis smagia žmones.

Miego paralyžius vyksta greitojo miego fazėje. Biologinė tokio paralyžiaus reikšmė yra tokia, kad greitojo miego metu, organizmas atjungia visas judėjimo funkcijas, tam, kad žmogus nepradėtų atlikinėti sapnuojamų veiksmų, pvz. nebėgiotų ir nevaikščiotų. Žmonės kenčiantiems nuo lunatizmo ši funkcija nesuveikia. Taigi, pabudus greitojo miego metu, kartais organizmas nespėja išjungti paralyžių, ir tada prasideda visos aukščiau aprašytos „paranormalios“ linksmybės. Miego paralyžius paprastai įvyksta miegant ant nugaros. Labai maža tikimybė, jog miego paralyžius ištiks miegant ant šono. Jis gali ištikti tik natūraliai prabundant, jei žmogus buvo pažadintas ar suveikė kiti faktoriai, kaip kad saulės šviesa apšviečianti akis, jo miego paralyžius neištiks.

Kaipgi ištrūkti iš miego paralyžiaus jei jau jis apėmė? Dažniausiai padeda akių ar liežuvio judinimas, nors dažniausiai padeda didžiojo kojos piršto judinimas. Įdomu tai, jog tuos pačius metodus siūlo dabartiniai medikai ir senovės mitologija.

Taigi, gana didelę paranormalių patirčių galima būtų paaiškinti miego paralyžiaus pasireiškimu.

Įdomu tai, jog apie neatpažintų skraidančių objektų regėjimus niekada nepasisako astronomai. Juk atrodo, tie žmonės kurie kas naktį žiūri į dangų, tikrai turėtų dažnai pranešinėti apie įvairias skraidančias lėkštes dangaus skliaute, deja apie tokius dalykus jie nekalba. Čia vėlgi galimos dvi versijos: a) astronomai bijo netekti darbo arba yra sudarę su vyriausybe tokios medžiagos nutylėjimo sutartį; b) astronomai taip gerai pažįsta tai kas vyksta dangaus skliaute, jog tai ką tūlas pilietis palaiko ateivių erdvėlaiviu, tūlas astronomas supranta, kad tai vienas ar kitas gamtinis ar žmogiškos kilmės reiškinys.