Ufologai pasakoja istorijas apie tai, kaip ateiviai žmonių kūnuose
patalpina nežinomos paskirties daiktus. Ar šiuose pasakojimuose yra
teisybės? Ir kuo čia dėti nežemiškųjų civilizacijų atstovai?
Prieš keletą metų 57-ių metų amžiaus Tūlos (Rusija) gyventojas Igoris
Aršinikovas kreipėsi į gydytojus, skųsdamasis keistu augliu. Iš pradžių
ant rankos atsiradęs surambėjimas vyriškiui nekėlė nerimo. Odos darinys
buvo baltos spalvos su vos įžiūrimu juodu tašku viduryje. Tačiau po
kiek laiko „spuogas“ ėmė augti. Gydytojas net neklausė Aršinikovo,
sakydamas: „Tai juokai, viskas savaime išsiskaidys!“
Per porą metų darinio skersmuo pasiekė 1 cm. Be to, jis labai
sutvirtėjo. O po to prasidėjo uždegimas. Štai tada Aršinikovas ir
pastebėjo, kad iš surambėjimo kyšo kažkas aštraus. Pinceto galiuku jam
pavyko ištraukti kažkokį mažytį plokščią daiktą.
Vyras radinį parodė savo draugui Eugenijui Denisovui, kuris pasiūlė
apžiūrėti daiktą mikroskopu. Daiktas buvo šiurkštaus paviršiaus,
pagamintas, greičiausiai, iš metalo. Skalpeliu įbrėžti daikto paviršių
buvo neįmanoma, tačiau šiuo daiktu perbraukus per stiklą, ant jo likdavo
pėdsakai tarsi nuo deimantinio rėžtuko. Iš pradžių daiktas buvo juodas
kaip anglis, tačiau po kelių dienų jo spalva pasikeitė į rusvą.
Denisovas, kuris domisi ufologija, mano, kad tai buvo implantas, kurio
pagalba ateiviai iš Igorio Aršinikovo gaudavo kažkokią informaciją.
Po to, kai objektas buvo pašalintas iš rankos, vyriškio savijauta
pagerėjo. Dingo nugaros skausmai ir baigėsi kelis metus kankinę nakties
košmarai. Tačiau visai neseniai vyras pastebėjo, kad ant krūtinės
atsirado dar vienas spuogelis – tiksli kopija pirmojo.
Maskvos ufologai, išgirdę Aršinikovo istoriją, paprašė jiems perduoti
implantą, kad galėtų išanalizuoti iš kokios medžiagos jis pagamintas.
Tyrimo rezultatai kol kas dar nežinomi, bet, tikėkimės, bus paskelbti
vėliau.
Vasiljevo nuotykiai
Aršinikovo atvejis nėra vienetinis. Pavolgio gyventojas Aleksandras
Vasiljevas yra įsitikinęs, kad ne kartą jam buvo atliktos operacijos,
kurių metu j organizmą įsiūti implantai.
Kai berniukui buvo penkeri metai, jis susapnavo sapną. Jis bėgo
kalva, kuri turėjo statų šlaitą. Jis nušoko nuo kalvos ir sklendė oru.
Kalvos papėdėje jo laukė tamsios odos vyras ir moteris su baltų plaukų
kupeta. Šioje sapno vietoje berniukas pabudo.
Po trijų dienų ant berniuko klubo atsirado skausmingas pūlinys.
Skausmas buvo toks didelis, kad jis negalėjo priminti dešinės kojos.
Berniukas buvo išvežtas į ligoninę. Ten pūlinį prapjovė ir uždėjo
tvarsčius ant kojos. Tačiau jokio pagerėjimo nebuvo. Vaikui pakilo
aukšta temperatūra. Karščiuodamas jis vėl pamatė tą pačią keistąją porą,
kurią matė sapne. Po to palatoje kilo kažkoks triukšmas. Pasirodo, į ją
įsiveržė berniuko tėvas, susuko jį į kailinius ir nuvežė į apskrities
ligoninę Volgograde. Ten tvarsčiai buvo nuimti.
Koja buvo labai sutinusi, beveik pradėjusi gangrenuoti. Ir kažkodėl
buvo pasidengusi juodais plaukais. Berniukas nedelsiant buvo nugabentas į
operacinę, kur buvo pašalinti visi pūliai iš žaizdos, o ji pati
kruopščiai išvalyta. Greitai berniukas pasijuto žymiai geriau.
Prisiminimui liko tik gana didelis randas. Įdomu tai, kad juodi plaukai
nuo kojos irgi išnyko, kai tik berniukas ėmė sveikti.
Praėjo keletas metų, Aleksandrui suėjo 16 metų. Vieną dieną ant kaklo
iškilo balandžio kiaušinio dydžio guzas. Jo visiškai neskaudėjo, tik
buvo nemalonu, nes matėsi! Berniukas keletą kartų pradūrė darinį
dezinfekuota adata, iš jo ištekėdavo skysčiai, tačiau po kiek laiko vėl
susikaupdavo.
Tuo metu vaikinas pradėjo labai daug miegoti – po 12 ar net daugiau
valandų per parą. Tėvai sunerimo ir nuvedė vaiką pas žiniuonę. Ji
sukalbėjo užkeikimą ir padavė maldos tekstą. Maldą reikėjo sukalbėti
kiekvieną vakarą prieš miegą ir butinai tuo metu kaire ranka laikyti
apkabintą guzą. Jau patį pirmąjį vakarą, vos tik perskaičius žiniuonės
duotą maldą, vaikinui staiga pašoko temperatūra. Tėvai davė išgerti
aspirino, po kurio vaikinas užmigo. Iš ryto ant kaklo nebebuvo jokio
guzo. Tik ant pagalvės matėsi kruvina dėmė, o ant kaklo – balta dėmė
toje vietoje, kur buvo atsiradęs guzas.
„Jam atlikti visi bandymai”
Kai Vasiljevui sukako 32-eji metai, jis nusprendė užsiimti žemės ūkiu
— auginti galvijus. Vieną dieną jis pjovė šieną ir staiga pajuto, kad
kažkas įdūrė į koją. Greitai toje vietoje susidarė pūlinys. Vyras
surizikavo ir skutimosi peiliuku prapjovė. Pačiam sau netikėtai iš
žaizdos ištraukė daiktą, panašų į metalo drožlę. Tris paras iš žaizdos
nesiliovė kraujavimas. Nuo to laiko Aleksandrui sutriko kraujo
krešėjimas, o bet kokios mažiausios žaizdelės negydavo savaitėmis. Be
to, labai suprastėjo vyro sveikata – jam buvo diagnozuota skrandžio opa,
chroniškas tonzilitas, širdies negalavimai, odos susirgimai – ištisa
ligų puokštė!
Vieną dieną Vasiljevas po darbo įlipo į vonią, šiltame vandenyje
atsipalaidavo ir trumpam užsnūdo. Ar tai sapne, ar tikrovėje pas jį vėl
atėjo tie patys du žmonės, kuriuos susapnavo vaikystėje – juodaodis
vyras ir baltaplaukė moteris. Ateiviai su juo kalbėjo telepatiniu būdu,
papasakojo, kad jie atvyko iš Centurijos planetos, o jų bazė yra įkurta
Cereros asteroide.
Kartą Aleksandrui kelias dienas laikėsi aukšta temperatūra. Jis
nusprendė pamedituoti vonioje, tikėdamasis, kad tai padės greičiau
pasveikti. Naktį vyras susapnavo sapną. Aplink jį buvo žmonės baltais
chalatais, panašūs į gydytojus. Tarp savęs jie kalbėjo: „Jam atlikti
visi bandymai“. Po to vyrui buvo daromi kažkokie tyrimai, jis pjaustomas
skalpeliu. Paskutinis dalykas, ką prisiminė, tai vieno „gydytojo“
žodžiai: „Siuvame žaizdą“. Toliau – nežinia. Vasiljevas atsibudo,
išpiltas šalto prakaito, jausdamas kaulų laužymą, tačiau temperatūra
buvo nukritusi.
Vyriškis tvirtina, kad jau seniai tapo ateivių civilizacijos atstovų
susidomėjimo objektu. Šios civilizacijos atstovai yra aukšto išsivystymo
lygio, tačiau bejausmiai, žmones naudoja savo tikslams. Tris kartus
bandė jam įsiūti implantą, siurbiantį energiją iš organizmo. Dėl to
priežasties kontaktuotojas nuolat sirgo. Vasiljevas mano, kad ateiviai
dar naudoja eterinius implantus, kuriuos žymiai sudėtingiau aptikti.
Mikroschemos smegenyse
Mokslininkų teigimu, dauguma implantų primena žirniuką su ūseliais
arba laiduką su kilpa gale. Dažniausiai ateivių įdiegti implantai
aptinkami dešinėje nosies šnervėje ar už akies obuolio. Yra buvę
atsitikimų, kai iš žmogaus organizmo pašalinti implantai susinaikindavo.
Kontaktuotojai, kurie teigia, kad jų smegenyse yra ateivių įsiūti
implantai, dažnai elgiasi neadekvačiai, atlieka kažkokius beprasmius
judesius, juos kamuoja keisti reginiai. Nelaimingieji tvirtina, kad
kažkas juos kontroliuoja.
Ar galima viską suversti ateiviams? Žemėje jau seniai sukurtos
technologijos, leidžiančios į žmogaus kūną ar net smegenis įsiūti
kompiuterines mikroschemas. Oficialiai teigiama, kad tai pagerins mūsų
gyvenimą.
Kornelio universiteto (JAV) mokslininkams nanotechnologijų pagrindu
pavyko sukurti miniatiūrinį robotą, kurio dydis yra kaip viruso.
Teoriškai tokį mikrorobotą galima įleisti į kraują injekcijos būdu –
tai, be abejo, labai pasitarnaus medicinos tikslams. Tokių mikrorobotų
armija ištirs kiekvieną sergančio organizmo ląstelę ir ne tik
išanalizuos ligos priežastį bei nustatys diagnozę, bet ir sugebės
sintezuoti reikiamus vaistus iš žmogaus organizme esančių cheminių
medžiagų.
Nematomi robotai pasižymės padidintu intelektu ir sensoriniu jautrumu
bei sugebėjimu regeneruoti pačius save, netgi dar labiau
išsivysčiusius.
O dabar – pats įdomiausias dalykas! Kaip teigia kai kurie ufologai,
implantų, kuriuos, atseit, į savo tiriamųjų žmonių organizmus įsiuva
ateiviai, paslaptis yra susijusi būtent su nanotechnologijomis.
Pastebėta, kad paprastai žmonės neatsimena tokių operacijų, nors kitos
kontakto detalės išlieka atmintyje ir gali būti atkurtos regresinės
hipnozės seanso metu. Taip gimė hipotezė apie mikro- robotus, kurie
nepastebimai per odos poras patenka į žmogaus organizmą ir jau tiesiog
„vietoje“ surenka implantą.
Teoriškai įterpti tokį mikrorobotą yra labai paprasta. Šią procedūrą
nesunku atlikti paciento vizito gydymo įstaigoje metu, panaudojant
hipnozės metodus, kad žmogui neliktų jokių prisiminimų.
Tad ar galim mes šiandien visiškai užtikrintai garantuoti, kad mūsų smegenyse nėra nieko pašalinio
