Bendradarbiavimo su ateiviais centras

Praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje padaugėjo NSO pasirodymų virš Puerto Riko (JAV) salos. Ši sala priklauso didžiajam Antilų salynui, kuris skiria Karibų jūrą ir Atlanto vandenyną. Atrodo, kad tai nebuvo paprasčiausias atsitiktinumas…

Radijo stotyje

1995 m. lapkričio 18 d. vakare apie 19:30 virš radijo stoties „Radio Procer“ („Elitinis radijas“) Barankito apygardoje bokšto ore pakibo skraidanti lėkštė. Apie tolimesnius įvykius pasakoja inžinierius Chosė Ariaga.
- Išgirdau riksmus iš priešais esančio pastato, tuo metu visą apylinkę užliejo ryški balta šviesa.

Visi radijo stoties elektroniniai prietaisai tarsi išėjo iš proto – jų rodyklės ėmė šokinėti skalėse, o muzikos garsai pavirto į graudų staugimą… Iš lentynoje stovėjusio seno ir nenaudojamo prietaiso pasirodė dūmai. Išbėgau į lauką ir danguje pamačiau NSO, pakibusį tiesiai virš mūsų radijo stoties bokšto. NSO buvo didžiulis, ovalo formos, sidabrinės spalvos.

Taip pat skaitykite: Mokslas įrodė: žmogų kūrė ir tobulino ateiviai

Iš jo apatinės dalies sklido akinamai baltos spalvos kūgis. Skraidančio aparato išorėje buvo matomi stačiakampiai langai, pro kuriuos iš vidaus sklido neryški ruda šviesa. NSO dar 1-2 minutes kabojo virš bokšto, po to staigiai ėmė kilti aukštyn, išjungė prožektorių ir dingo iš akių. Šį NSO taip pat matė netoliese esančio studentų bendrabučio gyventojai.

O štai ir jie…

Tačiau didžiausia sensacija buvo tai, kad prieš NSO pasirodymą apylinkių gyventojai – ir suaugusieji, ir vaikai – matė keistas būtybes, vaikštinėjančias apylinkėse ir besistengiančias nepatekti jiems į akis.Du berniukai, Edvinas Valdesas ir Gumersindas Alisija apie 19:20 žaidė kamuoliu ir įspyrė jį į krūmus.

Vaikai nubėgo pasiimti kamuolį ir akis į akį susidūrė su tokia būtybe. Ji buvo apie 130 cm aukščio, siaurame veide turėjo didžiules raudonai šviečiančias migdolo formos akis, o vietoje nosies – dvi pailgos skylutės. Kriaušės pavidalo beveik visiškai be plaukų galva buvo ant plono kaklo. Nuo viršugalvio iš kaukolės buvo išlindę aštrūs dygliai, kurie tęsėsi per sprandą ir nugarą išilgai stuburo.

Berniukai vėliau papasakojo, kad jie nė kiek neišsigando, nes ši būtybė nejudėdama stovėjo krūmuose, keletą sekundžių pažiūrėjo į vaikus, po to apsisuko ir išnyko tankumyne. Apie 21:00, po to, kai NSO jau buvo dingęs, ponia Doris Malavi Matos, gyvenanti netoli minėtųjų berniukų, matė tokią pačią būtybę, kuri lėtai tolo į krūmais apaugusios kalvos pusę.

Aerostatas – NSO švyturys?

Ne mažiau mįslingi įvykiai klostėsi salos pietvakariuose, Lachaso ir Kabo Rocho apygardose. 1995-ųjų metų viduryje į orą pakeltas aerostatas, kurį laikė žemėje pritvirtintas lynas. Valdžia paskelbė, kad aerostate sumontuota radiolokacinė įranga, padedanti susekti prekiautojus narkotikais ir kitus kontrabandininkus.
Tačiau Puerto Riko ufologai ir žurnalo „Evidencia OVNI“ („NSO realybė“) darbuotojai iškėlė mintį, kad aerostatas buvo skirtas NSO stebėjimui ar net, gali būti, kontaktų su ateiviais palaikymui. Šią prielaidą patvirtina eilė įvykių, kurie negali būti „normaliai“ paaiškinami.

Kaip pasakoja vietiniai gyventojai, pradedant 1995-ųjų metų gruodžio mėnesiu, vakarinėje pakrantėje ne kartą pasirodė (visada nuo jūros pusės) didžiuliai disko ar cigarų formos NSO ir didžiuliu greičiu skrisdavo link Lachaso ir Kabo Rocho apygardų. Ne kartą žmonės matė, kad iš NSO išskrisdavo po keletą nedidelių šviečiančių rutulių, kurie skraidydavo aplink savo „šeimininką“. Visa ši grupė dažniausiai priskrisdavo prie aerostato, kurį laiką kybodavo virš jo ar bazės pastatų, iš kurių aerostatas buvo valdomas, po to šaudavo į viršų ir didžiuliu greičiu nuskriedavo į vakarus arba pietvakarius.

„Evidencia OVNI“ žurnalistams, pirmiausia, žurnalo vyriausiajam redaktoriui, ir žinomam Puerto Riko ufologui Chorgei Martinui pavyko prakalbinti aerostato bazės darbuotojus, iš kurių sužinojo jdomių faktų.

Pirma, paaiškėjo kad aerostate įrengtas radaras susietas su rytinėje salos dalyje Keibos mieste esančia sekimo stotimi bei su KOP štabu Sabana Sekoje šiaurinėje salos dalyje. Savo ruožtu, visos šios stotys buvo susietos su laivyno vyriausiu štabu, įkurtu Puerto Riko sostinėje San Chuane.

Antra, vos tik tolimojo sekimo radarų ekranuose pasirodo signalas, galimai einantis nuo NSO, visi aerostato bazės darbuotojai puertorikiečiai turėjo pasišalinti iš patalpos, kurioje įrengtas radaro, įrengto aerostate, ekranas. Patalpoje likdavo tik personalas, sudarytas iš šiaurės amerikiečių.

Taip pat skaitykite: Ateiviai gali sunaikinti žmoniją, siekdami išgelbėti kitas civilizacijas

Trečia, bazėje buvo renkami ir fiksuojami visi duomenys, susiję su NSO skrydžiais ir jų maršrutais.

Prielaidos ir faktai
Bazės darbuotojų manymu, ši informacija renkama tam, kad patvirtintų ateivių požeminės bazės Puerto Riko vakarinės pakrantės jūros dugne egzistavimą.

Taip pat nustatyta, kad JAV Federalinė kovos su narkotikų prekyba tarnyba (DEA) glaudžiai bendradarbiauja su NASA ir CŽV. Pavyzdžiui, jeigu kokio lėktuvo pilotas skrydžio metu matė NSO, po nusileidimo DEA darbuotojai paima juodąsias dėžes ir nukopijuoja visą jose esančią informaciją.

Toks keistas valdžios požiūris į skraidančias lėkštes įgalina daryti prielaidą, kad yra užmegztas kontaktas su ateiviais, kurių NSO pasirodo virš salos. Šį teiginį gali patvirtinti tokie įvykiai.

1995-ųjų metų gruodžio mėnesį senjoras Franciskas Vargas su sūnumi, gyvenantys EI Papajo miestelyje, kateriu išplaukė į naktinę žvejybą jūroje. Jie išmetė inkarą į pietus nuo aerostato bazės. Apie 2:00 vyrai pažvelgė į bazės pusę ir pastebėjo, kad bazė užlieta ryškia balta šviesa, kuri aiškiai sklido iš apačios į viršų, t.y. nuo žemės paviršiaus ar net… iš po žemių! Tuo metu virš bazės pakilo paslaptingas objektas.

-Tai buvo labai didelis diskas su kupolu viršutinėje dalyje, šviečiantis daugybe įvairios spalvos ryškiomis šviesomis, – vėliau papasakojo Franciskas. – Žibintai buvo išdėstyti visu NSO perimetru ir žybsėjo, tarsi su kažkuo bendraudami… Diskas pakilo į 150 m aukštį ir pakibo ore kaip tik virš aerostato. Po kiek laiko NSO didžiuliu greičiu nuskrido aukštyn ir dingo naktiniame danguje. Nežinau, ar jis pakilo nuo žemės ar iš po žemės, tačiau dėl to, kad tai nutiko bazės teritorijoje, esu visiškai tikras!

Šis atsitikimas, įvykęs Šen Žermeno apygardoje, leidžia daryti tiesiog sensacingas išvadas. 1989-ųjų metų vasaros vakarą, jau sutemus, du bičiuliai avia modeliuotojai plentu Nr. 32 automobiliu grįžo namo po eilinio radijo bangomis valdomų modelių bandymo druskingoje plynaukštėje netoliese EI Papajo. Važiuodami į pietus link La Pargueros, pastebėjo kaip priekyje už posūkio iš už aukštos kalvos pasirodė didelis skraidančios lėkštės formos objektas, apgaubtas ryškios raudonos spalvos aureole. Negarsiai ūždamas objektas dideliu greičiu maždaug 45 laipsnių kampu pakilo į tamsėjantį dangų pietryčių kryptimi. Bičiuliai pasistengė greičiau įveikti posūkį, norėdami pamatyti vietą, iš kurios, gali būti, pakilo NSO.

Už posūkio vyrai pamatė šalikelėje stovinčius du automobilius – juodą furgoną užtemdytais stiklais ir smėlio spalvos „Toyotą“. Pastarojo automobilio vairuotojo sėdynėje sėdėjo žmogus, apsirengęs tamsiu švarku ir marškiniais su kaklaraiščiu. Ant vyro galvos buvo plati skrybėlė, užsmaukta žemyn ant kaktos. Furgone buvo matyti du labai panašūs vienas į kitą vyrai – aukšti, trumpai nukirptais šviesiais plaukais, apsirengę juodais kombinezonais. Abiejų vyrų akis dengė tamsūs akiniai.

Susijaudinę aviamodeliuotojai iššoko iš savo automobilio ir nuskubėjo prie stovinčių automobilių, tikėdami sužinoti smulkmenas.

- Jūs matėte?! Kas tai buvo? Mums pasirodė, kad objektas pakilo kaip tik iš šios vietos! Tai buvo neįtikėtina, tiesa? Juk jūs iš šios vietos viską matėte?

Iš pradžių bičiuliai klausimais apipylė du furgone esančius blondinus, tačiau šie nejudėdami sėdėjo, žiūrėdami priešais save, ir tylėjo. Tuomet suglumę bičiuliai priėjo prie „Toyotos“ ir paklausė joje sėdėjusio žmogaus ar jis matė NSO. Tačiau ir jis nepratarė nė žodžio, nusisuko nuo lango ir dar labiau ant akių užsimaukšlino skrybėlę.

Taip pat skaitykite: Kaip turėtų atrodyti ateiviai? 7 ekspertų komentarai

Visiškai suglumę bičiuliai grižo į savo automobilį, niekaip nerasdami atsakymo į klausimus: kodėl žmonės, tikrai turėję matyti NSO pakilimą, su jais nebendravo ir taip keistai elgėsi? Kas buvo šie žmonės ir kodėl jie šioje vietoje atsidūrė būtent šiuo metu? Gal jie buvo kažkaip susiję su NSO startu ar net jo ekipažu, jeigu toksai buvo?

NSO bazės egzistavimą patvirtino liudininkas

Dar vienas fragmentas šių keistų Puerto Rike vykusių įvykių mozaikos. XX amžiaus pabaigoje žurnalistas Chulijas Viktoras Ramiresas paskelbė požeminės bazės schemą. Jo teigimu, šią bazę bendrai naudojo JAV armija ir… ateiviai. Žurnalistas pasakojo, kad ši bazė įrengta kaip tik toje vietoje, virš kurios ore nuolat kabo aerostatas. Ramiresas negalėjo pateikti bazės egzistavimo įrodymų, nes šiuos duomenis pateikė žmogus su sąlyga, kad jo asmenybė nebus atskleista jokiomis sąlygomis.

Tačiau puertorikiečiams ufologams tapo žinomos kai kurios šios schemos atsiradimo detalės. Kaip teigia Chorgė Martinas, šiuo asmeniu buvo jaunuolis iš Šen Žermeno, kuris pranešė apie susitikimą su nežemiška būtybe – auštu baltaplaukiu žmogumi, apsirengusiu šviesiu prigludusiu kombinezonu. Šis vyras jaunuolį nusivedė į slaptą požeminį objektą, kuris bendrai priklauso JAV armijai ir nežemiškoms būtybėms, įrengtą po Siera Bermechos kalnais. Kaip tik virš šio objekto centro ore kabo jau minėtasis aerostatas.

Sugrįžęs iš požeminės bazės jaunuolis iš atminties nupiešė jos schemą. Po to, kai ši schema buvo paskelbta, federalinė valdžia kategoriškai neigė bet kokį jos egzistavimą, tačiau tuo pačiu metu buvo atliktas kruopštus aerostato bazę aptarnaujančio personalo patikrinimas, siekiant išsiaiškinti galimą informacijos nutekėjimo šaltinį…

Kas iš šių papasakotų įvykių turi gana svarius, nors ir netiesioginius įrodymus, o kas yra tik fantazijos vaisius – tai tegul sprendžia skaitytojas.