Ateivių "Žvėrynas" : Keičiantieji išvaizdą

Livingstone įvykęs susitikimas perša mintį, kad ateiviai gali būti ne tuo, kuo atrodo. Dar akivaizdžiau tai įrodė garsusis tyrimas, įvykęs Velse. Ten pasirodžiusios būtybės priminė „keičiančiuosius išvaiz­dą" iš senojo misticizmo.

Trevoras su tėvais ir broliu atostogavo centriniame Velse, Dovio (Dovey) slėnyje, netoli Machinleto (Machynlleth) miesto, Povio (Po-wys) grafystėje. Buvo 1975 metų liepos 22 diena. Jie ieškojo namo, kuriame galėtų gyventi per būsimas atostogas.

Buvo ankstyvas vakaras, dar šviesu. Trevoras išėjo prie Vylfos (Wylfa) kalvos. Ant jos viršūnės nustebęs išvydo neįprastą daiktą. Norėdamas geriau jį apžiūrėti, pasislėpė už uolų.

Tai buvo didelis apvalus objektas, apjuostas šviesų ir išraižytas kažkokių prorėžų. Trevoras tiesiog nepajėgė nustatyti šviesų spal­vos. Viršuje buvo permatomas kupolas, kuriame plieskė kita įspū­dinga nenusakomos spalvos šviesa. Kupolo viduryje matėsi „prietai­sas", o prie jo — du keisčiausi padarai.

Būtybės buvo beveik beformės, baltos, pusiau peršviečiamos ir atrodė lyg želė arba plastilino gabalai. Jų viduje matėsi daugybė mažų apvalių dalelių, panašių į kraujo kūnelius (berniukas vadino juos spurgelėm). Kol Trevoras žiūrėjo, būtybių išvaizda vis keitėsi ir tik centrinė dalis liko tokia pati. Atrodė, lyg jos be perstojo kištų.

Staiga dešinėje borto pusėje lėtai atsivėrė anga ir vienas keistas „žmogus želė" išplaukė į lauką. Savaime aišku, kad Trevoras išsi­gando ir pasileido nuo kalvos žemyn.

Jis prisimena, kad kažką paskubomis pasakojo tėvui (šis sako, kad Trevoras visai ramiai pasakė: „Tu netiki manimi, eime, pamaty­si pats!") ir rodė į kalvą. Tėvo tai nesudomino, bet jis pamatė, kad sūnus atsigulė ir mėgina kažką pamatyti anapus kalvos viršūnės. Berniukas sako, kad nežinia dėl ko vėl nubėgo prie kalvos, matyt, tikėdamasis, kad tėvas eis paskui jį. Vaizdas ten nebuvo pasikeitęs, tik anga jau buvo uždaryta ir „žmonės želė" buvo objekto viduje. Girdėjosi garsas, panašus į tylų variklio ūžimą.

Tuo metu įvyko kažkas iš tikrųjų neįprasto.

Kupole ir pačiame objekte šviesos ėmė plyksčioti keisčiausiais atspalviais, panašiais į aplinkos spalvas (t. y. žaliais kaip žolė, rudais kaip žemė, mėlynais kaip dangus). Ši spalvų makalynė apgaubė ob­jektą bei viduje esančias būtybes ir viskas susiliejo su aplinka, tarsi tai būtų chameleonas, šitaip pasislėpęs nuo priešų. Po keleto akimir­kų nieko neliko.

Kad tai tikrai atsitiko, įtikina ta aplinkybė, jog Trevoras tiesiog ieškojo žodžių, norėdamas apibūdinti tokį nenupasakojamą įvykį. Suprantama, kad jokiais žodžiais ir metaforomis neįmanoma nusa­kyti šių įspūdžių.

Tėvas šįkart pamatė, kaip Trevoras klupdamas ir griuvinėdamas lekia nuo kalvos. Dabar jis buvo iš tikrųjų pastiręs iš baimės ir tempte tempė tėvą prie šlaito. Ten nieko nesimatė, bet tėvas išgirdo keistą garsą, lyg vėjas būtų šiurenęs žolę.

Tėvai sako, kad jie palaikė šią istoriją berniuko vaizduotės vai­siumi ir daugiau nesuko dėl jos galvų; nors sūnus primygtinai tvir­tino, jog tai tiesa. Po dvidešimt keturių valandų Trevoras staiga ne­begalėjo ištarti žodžio. O kadangi jo broliui skaudėjo gerklę, tai abu sūnus tėvai nuvedė pas vietinį gydytoją. Šis nustatė, kad jiems an­gina, ir Trevoras gana greitai atsigavo.

Šeima grįžo namo, Trevoras vėl ėmė lankyti mokyklą. Tačiau rugpjūčio viduryje ėmė nebematyti kaire akimi, be to, pradėjo ka­muoti nemiga. Šešias savaites jis beveik nemiegojo ir nuolat prašė, kad jam leistų negulti visą naktį. Sunerimę tėvai vedė jį pas daugybę gydytojų. Okulistas neaptiko jokių sutrikimų ir pasiuntė berniuką pas psichiatrą. Regėjimas blogėjo, be to, berniukas nematydavo tai viena, tai kita akimi. Kurį laiką nematė abiem akimis, bet po to regėjimas ėmė taisytis. Gydytis teko daugybę mėnesių, tačiau ir po visų tyrimų dar po trejų metų jis nebuvo visai atsigavęs. Atrodė, kad psichinio sukrėtimo padarinius teks dar ilgai gydyti.

Fizinio poveikio simptomų nebuvo aptikta. Tiek gydytojas, tiek psichologas buvo tos pačios nuomonės, kad tai klasikinis psichoso­matinės reakcijos pavyzdys — paaugliams gali prasidėti isterinis apakimas, jeigu jiems teko išvysti kažką siaubingo ir po to jie sten­giasi tuos prisiminimus nuslopinti.

Tokiais atvejais dažniausiai būna įvykę kažkas skaudaus šeimo­je, bet medicininiu požiūriu neįtikėtina, kad Trevoras, nuolat prisi­mindamas šį neįprastą įvykį, būtų persitempęs ir dėl to susirgęs.

Kai kas tikriausiai pamanys, kad tai buvo haliucinacija, „suardžiusi" berniuko sveikatą, ir kad ji yra tik simptomas, o ne priežas­tis. Tačiau reikia žinoti, kad ekspertai netikėjo tokia galimybe, be to, niekada anksčiau nebuvo požymių, jog galėtų prasidėti toks sutriki­mas. Trevoras buvo normalus, laimingas berniukas, mokykloje jam irgi sekėsi neblogai.

Apie šį jaudinantį įvykį sužinojau 1978 metų vasario mėnesį bendradarbiaudama su dienraščiu „Daily Express". Jie turėjo NSO skyrių ir galėjo dalyvauti filmo „Trečio lygio artimi susitikimai" peržiūroje. Šis filmas netrukus turėjo būti demonstruojamas kino salėse. Paauglio iš Esekso stulbinantis laiškas mane pribloškė. Da­viau jį paskaityti vietiniam tyrinėtojui Endžiui Kolinsui (Andy Col-lins). Laišką perskaitė ir jo kolega (kuriam pačiam teko susitikti su ateiviais) Baris Kingas (Barry King) bei psichologas Grehemas Fi­lipsas (Graham Phillips).

Yra buvę daug atvejų, kai NSO atsirasdavo ir išnykdavo staiga, taip pat keletas, kai jie tarsi pulsuodami tai dingdavo, tai vėl pasiro­dydavo. Apie būtybes tokiais atvejais pasakojama mažiau; tik JAV lakūnas Laris Varenas (Larry Warren) papasakojo kažką panašaus apie įvykį, nutikusį Safolko grafystės Rendlešamo miške 1980 metų gruodžio mėnesį. Jis sakė, kad objektas tiesiog materializavosi iš šviesos pliūpsnio, o jo paviršius keistai išsikreipdavo. Kiti liudinin­kai sakydavo, kad NSO staiga atsirasdavo iš miglos.

Viena moteris pasakojo, kad 1980 metų rugpjūčio mėnesį Kento (Kent) grafystėje Medvėjujc (Medvvay) ji matė du humanoidus į burbulą panašaus, užmaskuoto objekto viduje. Objektas staiga mate­rializavosi iš šleikščiai dvokiančio rūko.