Ar implantai – ateivių rankų darbas?

Ufologal pasakoja istorijas apie tai, kaip ateiviai žmonių kūnuose patalpina nežinomos paskirties daiktus (implantus) ar šiuose pasakojimuose yra teisybės? Ir kuo čia deti nežemiškųjų civilizacijų atstovai?

Prieš keletą metų 57-ių metų amžiaus Tūlos (Rusija) gyventojas Igoris Aršinikovas kreipėsi į gydytojus, skųsdamasis keistu augliu. Iš pradžių ant rankos atsiradęs surambėjimas vyriškiui nekėlė nerimo. Odos darinys buvo baltos spalvos su vos įžiūrimu juodu tašku viduryje. Tačiau po kiek laiko „spuogas” ėmė augti. Gydytojas net neklausė Aršinikovo, sakydamas: „Tai juokai, viskas savaime išsiskaidys!”

Per porą metų darinio skersmuo pasiekė 1 cm. Be to, jis labai sutvirtėjo. O po to prasidėjo uždegimas. Štai tada Aršinikovas ir pastebėjo, kad iš surambėjimo kyšo kažkas aštraus. Pinceto galiuku jam pavyko ištraukti kažkokį mažytį plokščią daiktą. Vyras radinį parodė savo draugui Eugenijui Denisovui, kuris pasiūlė apžiūrėti daiktą mikroskopu.

Daiktas buvo šiurkštaus paviršiaus, pagamintas, greičiausiai, iš metalo. Skalpeliu įbrėžti daikto paviršių buvo neįmanoma, tačiau šiuo daiktu perbraukus per stiklą, ant jo likdavo pėdsakai tarsi nuo deimantinio rėžtuko. Iš pradžių daiktas buvo juodas kaip anglis, tačiau po kelių dienų jo spalva pasikeitė į rusvą.

Denisovas, kuris domisi ufologija, mano, kad tai buvo implantas, kurio pagalba ateiviai iš Igorio Aršinikovo gaudavo kažkokią informaciją. Po to, kai objektas buvo pašalintas iš rankos, vyriškio savijauta pagerėjo. Dingo nugaros skausmai ir baigėsi kelis metus kankinę nakties košmarai. Tačiau visai neseniai vyras pastebėjo, kad ant krūtinės atsirado dar vienas spuogelis -tiksli kopija pirmojo.

Maskvos ufologai, išgirdę Aršinikovo istoriją, paprašė jiems perduoti implantą, kad galėtų išanalizuoti iš kokios medžiagos jis pagamintas. Tyrimo rezultatai kol kas dar nežinomi, bet, tikėkimės, bus paskelbti vėliau.

Aršinikovo atvejis nėra vienetinis. Pavolgio gyventojas Aleksandras Vasiljevas yra įsitikinęs, kad ne kartą jam buvo atliktos operacijos, kurių metu į organizmą įsiūti implantai. Kai berniukui buvo penkeri metai, jis susapnavo sapną. Jis bėgo kalva, kuri turėjo statų šlaitą. Jis nušoko nuo kalvos ir sklendė oru. Kalvos papėdėje jo laukė tamsios odos vyras ir moteris su baltų plaukų kupeta. Šioje sapno vietoje berniukas pabudo.

Po trijų dienų ant berniuko klubo atsirado skausmingas pūlinys. Skausmas buvo toks didelis, kad jis negalėjo priminti dešinės kojos. Berniukas buvo išvežtas į ligoninę. Ten pūlinį prapjovė ir uždėjo tvarsčius ant kojos. Tačiau jokio pagerėjimo nebuvo. Vaikui pakilo aukšta temperatūra. Karščiuodamas jis vėl pamatė tą pačią keistąją porą, kurią matė sapne. Po to palatoje kilo kažkoks triukšmas. Pasirodo, į ją įsiveržė berniuko tėvas, susuko jį į kailinius ir nuvežė į apskrities ligoninę Volgograde.

Ten tvarsčiai buvo nuimti. Koja buvo labai sutinusi, beveik pradėjusi gangrenuoti. Ir kažkodėl buvo pasidengusi juodais plaukais. Berniukas nedelsiant buvo nugabentas į operacinę, kur buvo pašalinti visi pūliai iš žaizdos, o ji pati kruopščiai išvalyta. Greitai berniukas pasijuto žymiai geriau. Prisiminimui liko tik gana didelis randas. Įdomu tai, kad juodi plaukai nuo kojos irgi išnyko, kai tik berniukas ėmė sveikti.

Praėjo keletas metų, Aleksandrui suėjo 16 metų. Vieną dieną ant kaklo iškilo balandžio kiaušinio dydžio guzas. Jo visiškai neskaudėjo, tik buvo nemalonu, nes matėsi! Berniukas keletą kartų pradūrė darinį dezinfekuota adata, iš jo ištekėdavo skysčiai, tačiau po kiek laiko vėl susikaupdavo.

Tuo metu vaikinas pradėjo labai daug miegoti – po 12 ar net daugiau valandų per parą. Tėvai sunerimo ir nuvedė vaiką pas žiniuonę. Ji sukalbėjo užkeikimą ir padavė maldos tekstą. Maldą reikėjo sukalbėti kiekvieną vakarą prieš miegą ir būtinai tuo metu kaire ranka laikyti apkabintą guzą. Jau patį pirmąjį vakarą, vos tik perskaičius žiniuonės duotą maldą, vaikinui staiga pašoko temperatūra. Tėvai davė išgerti aspirino, po kurio vaikinas užmigo. Iš ryto ant kaklo nebebuvo jokio guzo. Tik ant pagalvės matėsi kruvina dėmė, o ant kaklo – balta dėmė toje vietoje, kur buvo atsiradęs guzas.

„Jam atlikti visi bandymai”

Kai Vasiljevui sukako 32-eji metai, jis nusprendė užsiimti žemės ūkiu – auginti galvijus. Vieną dieną jis pjovė šieną ir staiga pajuto, kad kažkas įdūrė į koją. Greitai toje vietoje susidarė pūlinys. Vyras surizikavo ir skutimosi peiliuku prapjovė. Pačiam sau netikėtai iš žaizdos ištraukė daiktą, panašų į metalo drožlę. Tris paras iš žaizdos nesiliovė kraujavimas. Nuo to laiko Aleksandrui sutriko kraujo krešėjimas, o bet kokios mažiausios žaizdelės negydavo savaitėmis. Be to, labai suprastėjo vyro sveikata – jam buvo diagnozuota skrandžio opa, chroniškas tonzilitas, širdies negalavimai, odos susirgimai – ištisa ligų puokštė!

Vieną dieną Vasiljevas po darbo įlipo į vonią, šiltame vandenyje atsipalaidavo ir trumpam užsnūdo. Ar tai sapne, ar tikrovėje pas jį vėl atėjo tie patys du žmonės, kuriuos susapnavo vaikystėje -juodaodis vyras ir baltaplaukė moteris. Ateiviai su juo kalbėjo telepatiniu būdu, papasakojo, kad jie atvyko iš Centurijos planetos, o jų bazė yra įkurta Cereros asteroide.

Kartą Aleksandrui kelias dienas laikėsi aukšta temperatūra. Jis nusprendė pamedituoti vonioje, tikėdamasis, kad tai padės greičiau pasveikti. Naktį vyras susapnavo sapną. Aplink jį buvo žmonės baltais chalatais, panašūs į gydytojus. Tarp savęs jie kalbėjo: „Jam atlikti visi bandymai”. Po to vyrui buvo daromi kažkokie tyrimai, jis pjaustomas skalpeliu. Paskutinis dalykas, ką prisiminė, tai vieno „gydytojo” žodžiai: „Siuvame žaizdą”. Toliau – nežinia. Vasiljevas atsibudo, išpiltas šalto prakaito, jausdamas kaulų laužymą, tačiau temperatūra buvo nukritusi.

Vyriškis tvirtina, kad jau seniai tapo ateivių civilizacijos atstovų susidomėjimo objektu. Šios civilizacijos atstovai yra aukšto išsivystymo lygio, tačiau bejausmiai, žmones naudoja savo tikslams. Tris kartus bandė jam įsiūti implantą, siurbiantį energiją iš organizmo. Dėl to priežasties kontaktuotojas nuolat sirgo. Vasiljevas mano, kad ateiviai dar naudoja eterinius implantus, kuriuos žymiai sudėtingiau aptikti.

Mikroschemos smegenyse

Mokslininkų teigimu, dauguma implantų primena žirniuką su ūseliais arba laiduką su kilpa gale. Dažniausiai ateivių įdiegti implantai aptinkami dešinėje nosies šnervėje ar už akies obuolio. Yra buvę atsitikimų, kai iš žmogaus organizmo pašalinti implantai susinaikindavo.

Kontaktuotojai, kurie teigia, kad jų smegenyse yra ateivių įsiūti implantai, dažnai elgiasi neadekvačiai, atlieka kažkokius beprasmius judesius, juos kamuoja keisti reginiai. Nelaimingieji tvirtina, kad kažkas juos kontroliuoja.

Ar galima viską suversti ateiviams? Žemėje jau seniai sukurtos technologijos, leidžiančios į žmogaus kūną ar net smegenis įsiūti kompiuterines mikroschemas. Oficialiai teigiama, kad tai pagerins mūsų gyvenimą.

Kornelio universiteto (JAV) mokslininkams nanotechnologijų pagrindu pavyko sukurti miniatiūrinį robotą, kurio dydis yra kaip viruso. Teoriškai tokį mikrorobotą galima įleisti į kraują injekcijos būdu – tai, be abejo, labai pasitarnaus medicinos tikslams. Tokių mikrorobotų armija ištirs kiekvieną sergančio organizmo ląstelę ir ne tik išanalizuos ligos priežastį bei nustatys diagnozę, bet ir sugebės sintezuoti reikiamus vaistus iš žmogaus organizme esančių cheminių medžiagų.

Nematomi robotai pasižymės padidintu intelektu ir sensoriniu jautrumu bei sugebėjimu regeneruoti pačius save, netgi dar labiau išsivysčiusius.

O dabar – pats įdomiausias dalykas! Kaip teigia kai kurie ufologai, implantų, kuriuos, atseit, į savo tiriamųjų žmonių organizmus įsiuva ateiviai, paslaptis yra susijusi būtent su nanotechnologijomis. Pastebėta, kad paprastai žmonės neatsimena tokių operacijų, nors kitos kontakto detalės išlieka atmintyje ir gali būti atkurtos regresinės hipnozės seanso metu. Taip gimė hipotezė apie mikrorobotus, kurie nepastebimai per odos poras patenka į žmogaus organizmą ir jau tiesiog „vietoje” surenka implantą.

Teoriškai įterpti tokį mikrorobotą yra labai paprasta. Šią procedūrą nesunku atlikti paciento vizito gydymo įstaigoje metu, panaudojant hipnozės metodus, kad žmogui neliktų jokių prisiminimų. Tad ar galim mes šiandien visiškai užtikrintai garantuoti, kad mūsų smegenyse nėra nieko pašalinio?