Astraliniės kelionės

Pasak kosmologijos ir teosofijos šalininkų, astralinis (arba subtilusis) pasaulis yra tarp kitų dviejų pasaulių – kietojo ir ugnies. Ezoterikai teigia, kad astraliniame pasaulyje gyvena angelai ir demonai, dievai, gamtos dvasios ir savižudžių sielos. Natūralia mirtimi mirusio žmogaus sielai astralinis pasaulis yra ta nežinoma sritis, kur ji patenka ilgos kelionės po anapusinius pasaulius pradžioje.

Astralinis pasaulis ir nepaprastos kelionės juo buvo aprašytos senosiose vedose, Egipto papirusuose, Kabaloje ir netgi Senajame Testamente (Ekleziasto knyga, 12 skyrius). III amžiaus kinų manuskriptuose rašoma, kad imperatoriaus asmens sargybos kariai pasižymėjo nepaprastu sugebėjimu – miego metu „jų sielos apžiūrėdavo apylinkes, sužinodavo apie priešų rengiamus kėslus ir netgi mintis”. Šią nepaprastą savybę manipuliuoti astraliniu kūnu buvo galima išsiugdyti tik per keletą metų trunkančias atkaklias treniruotes, kurioms vadovauja vienuoliai, turintys sakralinių žinių.

Ir krikščioniškoje Europoje buvo žinoma apie kontaktus su astraliniu pasauliu. XIV amžiaus Niurnbergo kronikoje buvo rašoma apie magą ir alchemiką Hansą Stajerį, kuris miestiečiams pasirodydavo sapnuose, kartais lydimas neįprastos išvaizdos būtybių. Stajeris sapnuose bendraudavo su miestiečiais, perspėdavo apie gręsiančius pavojus.

Garsieji legendiniai grafai Kaliostro ir Sen Žermenas buvo puikiai įvaldę astralinių kelionių techniką. Apie tai savo veikaluose, parašytuose XIX amžiaus pabaigoje, mini garsi to meto teosofė Ani Bezant. Ji teigė, kad jai ne kartą teko bendrauti su grafų astraliniais apvalkalais. XX amžiuje apie astralinius pasaulius rašė garsusis filosofas, keliautojas, dailininkas Nikolajus Rerichas bei rusų rašytojas Danila Andrejevas. Šie autoriai teigia, kad jie patys ne kartą lankėsi astralinėse sferose.

Garsus XX amžiaus anglų ekstrasensas ir aiškiaregys Čarlzas Vebsteris Ledbiteris parašė keletą veikalų, kuriuose apibendrino žinias, susijusias su bendravimu su astraliniu pasauliu, sukauptas tradiciniuose Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos bei Australijos tautų tikėjimuose. Ledbiterio teigimu, šamanai astraliniame pasaulyje ar bendraudami su jo gyventojais pasisemia gyvybinių ir magiškų jėgų. Jie periodiškai atlieka keliones į astralinį pasaulį. Signalas, kad atėjo laikas kelionei, yra taip vadinamos dvasios-sergėtojos signalas. Tuo metu šamanams pasireiškia simptomai, kurie panašūs į epilepsijos ar ūmios šizofrenijos priepuolius. Iš karto po šio signalo šamanas atlieka magišką ritualą, kurio pagalba jo siela iškeliauja į kitą pasaulį.

Čarlzas Ledbiteris aprašo sensityvį ir neuroleptinį kelionių į astralinį pasaulį būdus. Samanas, naudodamas sensityvinę techniką, sukelia sau transo būseną (ši būsena yra būtina sąlyga, kad būtų galima iškeliauti į astralinį pasaulį), giedodamas ritualines giesmes ir šokdamas monotonišką šokį pagal ritualiniu būgneliu išgaunamą taktą. Naudojant neuroleptinį kelionės į astralinį pasaulį būdą, yra vartojamos tam tikros augalinės ar gyvulinės kilmės narkotinės medžiagos, kurios sukelia „sąmonės išsiplėtimo” efektą.

XX amžiaus pabaigoje Krasnojarske gyvenantis parapsichologas Georgijus Matusovas aprašė dar vieną šamanų naudojamą būdą patekti į astralinį pasaulį. Šis būdas buvo pavadintas „vietovės jėga”. Šiuo atveju šamanas keliauja į vietovę, kuri pasižymi stipriu energetiniu-informaciniu lauku. Paprastiems žmonėms tokiose vietose dažnai atsiranda skausmingų fizinių ar psichinių reakcijų. Būtent šiose vietose, be jokių kitokių papildomų priemonių, šamanai leidžiasi į savo nepaprastas keliones.

Praėjusiame amžiuje ezoterikai ir parapsichologai panaudojo daug pastangų tam, kad sukurtų kelionių į astralinį pasaulį teoriją ir aprašytų praktinį jos pritaikymą. Šiai problemai buvo skirti M.Teono, A.Beilio, P.Joganados, Š.Aurobindo, M.Alfasos ir M.Radugos veikalai. 8-ojo dešimtmečio viduryje Stenfordo tyrimų instituto mokslininkai netgi sukūrė ypatingą mokslinį terminą „distancinis regėjimas” (matymas per atstumą), kuriuo buvo charakterizuojamas žmogaus sąmonės (tiksliau – tam tikros jos srities) sugebėjimas nukeliauti į konkrečią astralinio pasaulio vietą, gauti tam tikrą informaciją ir po to sugrįžti atgal. Praėjus dviem dešimtmečiams mokslininkai pradėjo naudoti tikslesnius terminus – „nekūniškasis patyrimas” ir „sąmoningas sapnavimas”.

2001-ais metais Tomske gyvenantis inžinierius Borisas Tkačiovas (tai nėra tikroji šio asmens pavardė) po patirtos klinikinės mirties labai susidomėjo kelionių į astralinį pasaulį fenomenu. Jis detaliai išstudijavo ne vieną metodiką ir konsultavosi su praktikuojančiais psichologais. Tkačiovui pavyko sukurti savo metodą, kurį naudoja ir šiandien. Inžinierius kelionei į astralinį pasaulį pradeda ruoštis prieš tris dienas. Šiomis dienomis jis visiškai nevartoja tabako ir alkoholio, maitinasi tik augaliniu maistu ir stengiasi miegoti ne daugiau nei 4 valandas per parą. Numatytos dienos vakare vyras atsigula ant lygaus šilto paviršiaus, įjungia meditacinę muziką, užsimerkia ir mintyse kartoja tam tikrus žodžius bei pradeda įsižiūrėti į tamsią erdvę, esančią po užmerktais akių vokais.

Tkačiovas pasakoja, kad pirmosiomis tokios meditacijos minutėmis labai svarbu nepasinerti į svajonių pasaulį, po kurio paprastai ateina miegas. Jeigu pavyksta sąmonę išlaikyti ties būdravimo riba, tai maždaug septintą meditavimo minutę po užmerktomis akimis esanti juoda erdvė ima užsipildyti šviesa. Tuo metu inžinierius jaučia staiga atsiradusį lengvumą visame kūne ir aiškiai mato visą aplink save esančią erdvę bei minčių pagalba už kūno apvalkalo atsidūrusią sąmonę gali perkelti bet kokiu atstumu.

Tykantys pavojai

Kaip tvirtina Borisas Tkačiovas, pats sudėtingiausias kelionių į astralinį pasaulį metu dalykas yra ne pats sąmonės perkėlimas į erdvę, o sugebėjimas išvengti susitikimo su taip vadinamais medžiotojais – būtybėmis, kurie paprastai keliautojui pasirodo žmogaus, apsisiautusio juodą apsiaustą, pavidalu.

Šie medžiotojai stengiasi žmogaus sielą išstumti iš astralinio pasaulio į fizinį. Tam yra naudojamos gana skausmingos fizinės priemonės, kurios primena elektrošoko sukeliamą poveikį.

Kaip teigia kai kuria parapsichologai, šie „medžiotojai” nepadaro jokios žalos nei fizinei, nei dvasinei žmogaus substancijai. Tačiau astraliniame pasaulyje yra ne viena būtybė, kuri kelionės į šį pasaulį metu sugeba prikibti prie subtiliojo žmogaus kūno (tarsi koks parazitas) ir prasiskverbti į mūsų materialųjį pasaulį. Tokie parazitai, dar vadinami fantomais, po to, kai astralinio keliautojo sąmonė sugrįžta į fizinį kūną, ima siurbti jo energiją, sukelia fizinius ar psichinius negalavimus.

Kitas pavojus yra tas, kad tuo metu, kai žmogaus siela keliauja astraliniame pasaulyje, į jo ištuštėjusį fizinį apvalkalą gali įsiskverbti kokia nors tamsioji astralinio pasaulio būtybė arba (o tai dar blogiau) nerimstanti savižudžio ar nusikaltėlio, į kitą pasaulį palydėto be atitinkamų religinių apeigų, siela. Tokiais atvejais sakoma, kad žmogų tarsi kažkas pakeičia – nepaprastai kardinaliai pasikeičia jo įpročiai, charakteris. Tai netgi gali sukelti pavojų aplinkiniams.

Dar vienas pavojus, kuris tyko kelionių į astralinį pasaulį mėgėjų, yra didelis energijos netekimas, kuris gali sukelti nuolatinį silpnumą ir apatiją. Keliautojai į astralinį pasaulį gali netekti laiko pojūčio – tai pasireiškia tokiu neištirtu reiškiniu, kuris vadinasi letargo miegas.

Bažnyčia niekada nepritarė tokiems eksperimentams. Šiandien įvairių religijų dvasininkai mano, kad žmogus, susižavėjęs kelionėmis į astralinį pasaulį, atiduoda save į šėtono rankas ir taip savo nemirtingą sielą pasmerkia amžinoms pragaro kančioms.

Pagal: Mįslės ir Faktai