Mokslininkai aptiko kometų kapines

Astronomai penktadienį pareiškė, kad asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio esama didelės kometų kapinių srities ir kad kai kurias milijonus metų snaudusias kometas atgaivina Saulės niuksas. Šis atradimas apverčia aukštyn kojomis įprastą nuomonę apie šias Saulės sistemos klajūnes.

„Mes aptikome kometų kapines“, – sakė Ignacio Ferrinas iš Antiokijos universiteto Medeljine, Kolumbijoje.

„Įsivaizduokite – visi šie asteroidai skrieja aplink Saulę visą amžinybę, ir jokios aktyvumo užuominos“, – aiškino jis.

„Mes nustatėme, kad kai kurie iš šių kūnų nėra negyvos uolos, tai - miegančios kometos, kurios gali vėl prisikelti, jei bent keliais procentais padidėtų iš Saulės gaunama energija“, – nurodė I. Ferrinas.

Dėl pirminių dulkių ir ledo birių sankaupų JAV astronomo Fredo Whipple'o 1949 metais „purvinomis sniego gniūžtėmis“ pavadintos kometos, kaip manoma, atskrieja iš dviejų dangaus sričių – Koiperio juostos ir Orto kometoidų debesies – esančių itin toli nuo Saulės.

Taip paaiškinama, kodėl kometoms reikia tūkstančių metų, kad apskrietų visą savo elipsės formos orbitą aplink Saulę, ir kodėl tokių retų svečių niekada nebuvo užfiksuota žmonijos istorijoje. Apie 500 kometų yra vadinamos trumpo periodo kometomis, jų orbitas yra paveikusi Jupiterio trauka ir jos sugrįžta kas keliolika metų ar kelis šimtmečius.

Didžiosios Britanijos karališkosios astronomų draugijos išleistame leidinyje „Monthly Notices of Britain's Royal Astronomical Society“ I. Ferrinas su kolegomis nagrinėja intriguojantį kitų astronomų atradimą – per pastarąjį dešimtmetį jie aptiko mažiausiai 12 aktyvių kometų pagrindinėje asteroidų juostoje.

Lig šiol ši sritis dažniausiai buvo laikoma kosmoso uolienų – negimusių planetų nuolaužų sąvartynu.

Iš tikrųjų yra ne taip – naujausi tyrimai leidžia manyti, kad ši sritis yra „milžiniškos senovinių miegančių ir išnykusių kometų kapinės“ ir kad tos kometos yra netekusios paviršinio ledo, kurį per daugybę metų nuardė saulės spinduliai.

Kometos gali vėl suaktyvėti, kai jos priartėja prie Jupiterio, didžiausios Saulės sistemoje planetos, galinčios pakeisti kometų orbitas.

Tuomet atstumas tarp kometos ir Saulės galėtų sumažėti, vidutinė temperatūra šiek tiek pakilti, sušildyti po paviršiumi esantį ledą ir jame esančias dujas.

Šios medžiagos kartu su dulkėmis būtų išmetamos į kosmosą ir suformuotų vadinamąją kometos „uodegą“, atspindinčią Saulės spindulius – būtent tuo ir išsiskiria nuo Žemės matomos kometos.

„Šie objektai – „Lozoriaus kometos“, atgyjančios po tūkstančius ar net milijonus metų miego“, – sakė I. Ferrinas, turėdamas omenyje Biblijoje minimą mirusį Lozorių, kurį atgaivino Jėzus.

„Potencialiai, bent viena iš daugelio tūkstančių jos (kometos) kaimynių galėtų taip pat atgyti“, – pridūrė jis.

Apie asteroidų juostos kometas žinoma nedaug, ypač apie tai, kaip jos ten atsiduria. Kai kurie regimieji jų stebėjimai leidžia spėti, kad jos juda asteroidų „bandoje“ ir neišsuka iš jos pavieniui; ir jų „uodega“ matoma tik joms priartėjus prie Saulės.