Mirusių žvaigždžių susidūrimai praskleidė mįslingų kosminių sprogimų paslapties šydą

Rašant apie sprogimus, žodį „paukštis“ būtų galima rašyti ir be kabučių – juk lietuvių kalboje turime ištiktuką „paukšt“. Visgi šįkart ne apie tai, o apie kilonovas. Kilonova – dviejų nepaprastai didelio tankio kosminių objektų susidūrimas.

Kilonovą birželio 3 d. pavyko užfiksuoti kosminiam teleskopui „Swift“. Jo objektyvas užfiksavo kai po 1/10 sekundės trukusio gama spindulių žybsnio GRB 130603B tolimoje, už 4 mlrd. šviesmečių esančioje galaktikoje įsižiebė ugnies kamuolys. Po 9 dienų kitas kosminis teleskopas „Hubble“ taip pat nukreipė savo akį į tą patį dangaus tašką, kad patikrintų, ar ten nelikę kokių nors liekanų. „Hubble“ užfiksavo blausų raudoną objektą, kurio egzistavimą vėliau patvirtino keletas kitų astronomų savarankiškai vykdytų stebėjimų rezultatų.

Tai pirmas kartas, kai astronomams pavyko pamatyti sąryšį tarp gama žybsnio ir kilonovų, nors toks teoriškai jau buvo numatomas ir anksčiau. Astronomai sako, esą tai pirmas požymis, kad trumpalaikiai gama žybsniai įvyksta, kai susiduria, susiliečia, susilieja du supertankūs žvaigždiniai objektai. Kaip viskas vyksta? Astronomai mano, kad įvykiai klostosi tokia seka:

- dvi dvinarę sistemą sudarančios neutroninės žvaigždės (labai didelio tankio žvaigždės) pradeda artėti viena prie kitos;

- sistema spinduliuoja gravitacines bangas, kurios nuribuliuoja erdvėlaikiu;

- šios bangos stumteli neutronines žvaigždes dar arčiau viena kitos;

- likus kelioms milisekundėms iki sprogimo, dvi žvaigždės, kaip teigia NASA, „susilieja į mirties sūkurį, iš kurio išsviedžiamos ypatingai radioaktyvios medžiagos";

- kilonova sprogsta detonuojant baltajai nykštukei. Nors kilonova ryški (tūkstantį kartų ryškesnė už novą), ji pasižymi tik nuo dešimtadalio iki šimtadalio vidutinės supernovos ryškio.

„Šis stebėjimas pagaliau įminė trumpalaikių gama žybsnių mįslę, – pareiškė tyrimui vadovavęs Lesterio universiteto (Jungtinė Karalystė) astronomas Najalas Tanviras (Nial Tanvir). – Daugelis astronomų, įskaitant ir mūsų grupę, surinko svarių argumentų, kad ilgalaikiai gama žybsniai (trunkantys ilgiau nei dvi sekundes) generuojami žūstant ypač masyvioms žvaigždėms. O štai apie trumpalaikių gama žybsnių etimologiją numanėme labai nedaug – tik tiek, kad juos sukelia kažkokių dviejų kosminių kūnų susiliejimas. Dabar mes turime tvirtų įrodymų.“