Marso grunte „Curiosity“ rado netikėtai didelį kiekį vandens

NASA marsaeigis „Curiosity" išsiaiškino, kad apie 2 procentus Raudonosios planetos grunto masės sudaro vanduo. Tai reiškia, kad pirmųjų Marso kolonijų gyventojai iš kiekvienos iškastos kubinės pėdos (0,03 kubinio metro) grunto galėtų išgauti apie litrą vandens.

„Man tai buvo ta didžioji „Oho" akimirka. Labai apsidžiaugiau kai pamatėme, kad purve po kojomis yra tiek daug lengvai prieinamo vandens. Ir tikriausiai taip yra bet kurioje Marso vietoje", - sakė tyrimo vadovė Laurie Leshin, dirbanti Rensselaer politechnikos institute (JAV), rašo space.com

Naujasis tyrimas – tai vienas iš penkių mokslo darbų, kurių rezultatai rugsėjo 26 d. buvo publikuoti žurnale „Science". Visuose šiuose straipsniuose mokslininkai papasakojo ką iš „Curiosity" darbo per pirmąsias 100 dienų sužinojo apie Marso paviršiuje esančias medžiagas.

Gruntas sugėrė atmosferos vandenį

Zondas milžiniškame Gale krateryje nusileido 2012 metų rugpjūčio 12 dieną, taip pradėdamas pagal planą du metus turinčią trukti misiją, kurios tikslas – išsiaiškinti, ar Raudonojoje planetoje kada nors galėjo egzistuoti mikrobiologinė gyvybė. Šis tikslas buvo pasiektas jau kovą, kuomet netoli nusileidimo vietos esančioje Yellowknife įlankoje buvo rasta įrodymų, jog prieš milijardus metų planetoje iš tiesų buvo gyvybei susidaryti tinkamos sąlygos.

Tačiau „Curiosity" nemažai mokslinių tyrimų atliko dar prieš nusigaunant iki Yellowknife įlankos. L. Leshin su kolegomis atidžiai išnagrinėjo pirmuosius „Curiosity" atliktos Marso grunto analizės, atliktos dar 2012 metų lapkritį, duomenis.

Panaudojus „Sample Analysis at Mars"(SAM) instrumentą, „Curiosity" grunto mėginį įkaitino iki 835 °C ir identifikavo nugaravusias dujas. SAM aptiko reikšmingą kiekį anglies dvideginio, deguonies, sieros junginių ir vandens.

SAM taip pat nustatė, kad Marso grunto vandenyje gausu deuterio - „sunkiojo" vandenilio izotopo, kuriame yra vienas neutronas ir vienas protonas. „Normaliuose" vandenilio atomuose neutronų nėra. Marso retoje atmosferoje esančio vandens izotopų pasiskirstymas yra panašus, sako L. Leshin.

„Tai mums parodo, kad gruntas iš dalies veikia kaip kempinė, absorbuojanti vandenį iš atmosferos", - sakė mokslininkė.

Be to, SAM aptiko ir keletą organinių junginių su anglimi, kurie Žemėje yra gyvų organizmų sudėtinės dalys. Tiesa, dar praėjusių metų pabaigoje mokslininkai patikino, kad šie nesudėtingi organiniai junginiai su chloro atomais neturi nieko bendro su Marso gyvybe.

L. Leshin mano, jog šie junginiai galėjo susidaryti, kuomet iš Žemės su zondu atgabenti organiniai junginiai sureagavo su chloro atomais, išsiskyrusiais pakaitinus grunto mėginyje buvusį perchloratą.

Apie perchlorato egzistavimą Marse jau žinoma iš ankstesnių Raudonosios planetos tiriamųjų misijų. 2008 metais jo rado zondas „Phoenix", nusileidęs netoli šios planetos šiaurės ašigalio. O dabar „Curiosity" perchlorato buvimo įrodymų rado ties Marso pusiauju, taigi, manoma, jog tai turėtų būti visoje planetoje paplitęs junginys.

Beje, perchlorato atradimas nėra džiuginantis – jis bus nemenka kliūtis ateities pilotuojamų misijų į Marsą architektams. „Perchloratas žmonėms kenksmingas. Mums reikia išsiaiškinti kaip reikėtų elgtis, jeigu žmonėms kada nors su juo teks kontaktuoti. Būtent dėl to pirmiausiai siunčiame ne pilotuojamas misijas, o autonominius zondus – kad sužinotume kas yra gerai, kokios yra galimybės ir kokie iššūkiai, kuriuos teks įveikti", - sakė mokslininkė

Daugybė atradimų

Pavyzdžiui, lazerinis „Curiosity" įrankis „ChemCam" nustatė stiprų vandenilio signalą smulkioje Marso grunto struktūroje, tokiu būdu patvirtindamas SAM duomenis ir suteikdamas pagrindo manyti, jog vanduo yra įprastas junginys visoje planetoje (nes ir toks paviršinis gruntas veikiausiais yra paplitęs visame Marse).

Kitas tyrimas atskleidė ir daugiau įdomesnių detalių apie 2012 metais „Curiosity" ištirtą uolieną. Šis akmuo – mokslininkai jam suteikė Jake Matijevic vardą, taip pagerbdami misijos vadovą, kuris mirė likus dviems savaitėms iki zondo nusileidimo Marse – yra tokia vulkaninė uoliena, kokių iki tol aptikti neteko.

Uolienų, panašių į Jake Matijevic, neretai aptinkama Žemėje, ypač vandenynų salose ir tektoninių plokščių susidūrimo vietose, kur Žemės pluta yra plonesnė.

„Iš visų Marso uolienų ši yra panašiausia į Žemės uolienas. Tai gana įdomu. Tai rodo, kad planeta yra labiau išsivysčiusi, nei iki šiol manėme, labiau diferencijuota", - sakė visos „Curiosity" misijos vyr. mokslininkas Johnas Grotzingeris.

Pasak J. Grotzingerio, penki nauji tyrimai parodė Gale kraterio mokslinę įvairovę ir vertę. Taip pat mokslininkai džiaugiasi „Curiosity" dešimties mokslinių instrumentų patikimumu ir bendru darbu, dėl kurio į Žemę atsiųsti milžiniški kiekiai duomenų, dėl kurių mokslininkai turės darbo dar ilgus metus.

„Iš šio marsaeigio gaunamas duomenų kiekis man tiesiog stogą rauna, visą laiką. Mes vis geriau išnaudojame „Curiosity", o zondas mums vis sako „daugiau" ir „daugiau". Praėjus metams nuo misijos pradžios mums vis dar atrodo, kad bandome atsigerti iš gaisrininkų žarnos".

Kelias į Sharpo kalną

„Curiosity" atradimų tempas mažėti nė neketina. Šių metų liepą marsaeigis išvažiavo iš Yellowknife įlankos ir patraukė link 5,5 km aukščio Sharpo kalno, stūksančio pačiame Gale kraterio centre.

Sharpo kalnas dar iki marsaeigio nusileidimo buvo pagrindinis „Curiosity" komandoje dirbančių mokslininkų tikslas. Tikimasi, kad be pagalbos iš Žemės važiuojantis zondas užkops kalno papėde ir pakeliui ištyrinės daug įvairių grunto sluoksnių.

„Tyrinėjant uolienų sluoksnius mes iš esmės tirsime senovinių planetos sąlygų istoriją. Taigi, pirmą kartą galėsime sudaryti nemažos Marso istorijos dalies santykinę chronologiją, kuri turėtų būti labai šauni", - sakė J. Grotzingeris.

Dabar „Curiosity" nukeliavo apie 20 proc. suplanuoto 8,5 km ilgio kelio link Sharpo kalno. Marsaeigis, nenutraukiantis mokslinių tyrimų ir kelionės metu, kalno papėdę turėtų pasiekti apie kitų metų vidurį.