Kosminė drama: Žemė Mėnulį nusiviliojo nuo Veneros?

Gali būti, kad Mėnulį Žemė atsiviliojo nuo Veneros – manoma, kad ši planeta kadaise galėjo turėti gamtinį palydovą, tačiau jo neteko. Tokia Mėnulio istorijos alternatyva postuluojama naujoje Mėnulio susiformavimo teorijoje. Pagal ją, Mėnulį nuo Veneros Žemei padėjo prisitraukti gravitacija.

Kaip Žemė „susiveikė“ Mėnulį?

„Mėnulio pasigavimo“ teorijoje iškeliama prielaida, kad Žemė savo gravitacine jėga paprasčiausiai prisitraukė jau susiformavusį kosminį kūną arčiau savęs – taip jis virto Mėnuliu. Šiaip ar taip, šią teoriją paneigia geocheminė Mėnulio ir Žemės sudėtis. „Apollo“ misijų į Žemę pargabentų Mėnulio uolienų mėginių analizė atskleidė, kad izotopinė mėnulio uolienų sudėtis labai panaši į izotopinę Žemės sudėtį.

Izotopai – cheminių elementų variacijos, branduolyje turinčios tokį pat protonų skaičių, bet skirtingą neutronų skaičių. Chemiškai du skirtingi izotopai reaguoja analogiškai.

„Jei Mėnulis ir Žemė pasižymi itin panašia izotopine sudėtimi, „Mėnulio pasigavimo“ teorijai tai – ne į gera, - pastebi Oksfordo universiteto mokslo departamento vadovas Alexas Halliday'us. – Toks izotopinis identiškumas leidžia manyti, kad Mėnulį sudaranti medžiaga kilusi iš Žemės arba jos buvo medžiagos diske, iš kurio susiformavo Mėnulis, o į tą diską kažkaip pateko Žemės uolienų“.

Vis dėlto mokslininkas pripažįsta, kad kai kurios „Mėnulio pasigavimo“ teorijos idėjos yra intriguojančios.

„Visų pirma todėl, kad Žemė ir Venera yra arti viena kitos. Jų masė labai panaši, daugelis mano, kad jos formavosi labai panašiai, - dėsto A. Halliday'us. – Tad kyla klausimas: jei Žemė ir Venera formavosi panašiai, kodėl tuomet Žemė turi Mėnulį, o Venera – ne? D. Stevensono įžvalga įneša į Mėnulio susiformavimo teorijų gretas gaivaus vėjo gūsių“.

Klajojantys mėnuliai

Mokslininkai mano, kad kadaise Žemė aplink savo ašį sukosi pašėlusiu tempu – para čia trukdavo ne 24, o 5 ar 6 valandas, o Mėnulis skriejo gerokai arčiau Žemės. Tačiau, laikui bėgant, Mėnulio gravitacija stabdė Žemės sukimąsi, todėl Mėnulis pradėjo tolti ir, atsidūręs dabartiniu nuotoliu, po truputį tolsta ir toliau.

„Taip, Mėnulio ir Žemės uolienų panašumo argumentas visados kiš pagalį į ratus „Mėnulio pasigavimo“ teorijai, - pripažįsta D. Stevensonas. – Bet kas bus, jei ateityje, ištyrus Veneros uolienų sudėtį, paaiškės, kad jos labai panašios į Žemės ir Mėnulio uolienas? Negalime tvirtinti, kad užtikrintai pažįstame kietąsias planetas: nors Venerą lyg ir pažįstame, tačiau tuo pat metu nežinome jos izotopinės sudėties. Maža to, man regis, kad būtų patikrintas mūsų žinių apie Mėnulio kilmę teisingumas, mums reikia sužinoti, ar Venera kada nors turėjo savo palydovą“.

Ir jei Venera iš tiesų kadaise turėjo savo mėnulį, iš kur ji jį gavo?

„Nepriklausomai nuo to, kas vyko Žemėje, bet kokio Veneros mėnulio formavimosi procesai turėjo vykti gerokai anksčiau ir prasidėti tučtuojau po Saulės sistemos susiformavimo“, - pridūrė D. Stevensonas.

Tad Venera galimai savąjį mėnulį gavo po dar anksčiau įvykusio gigantiško susidūrimo, o planeta prarado savo palydovą arba dėl susidūrimo, arba dėl to, kad jį kažkas nugvelbė. Tai reikštų, kad Veneros mėnulio vagystę nulėmė kažkokio objekto priartėjimas prie Veneros sistemos.

„Kol mokslininkai nepatikslino Mėnulio susiformavimo scenarijaus, net ir Veneros idėja yra visai įmanoma, - pripažįsta Kolumbijos universiteto Lamonto-Doherčio Žemės observatorijos direktorius Seanas Solomonas. – Mums reikia atkurti tikslų scenarijų, kuriame būtų atsižvelgiama į visus geocheminių ir geofizinių stebėjimų argumentus“.

„Net jei tikrąja teorija būtų pripažinta susidūrimo hipotezė, kiltų klausimų, iš kur atsirado į Žemę atsitrenkęs kūnas. Jis galėjo būti jauna protoplaneta, o galėjo būti ir kitos planetos mėnulis, kurį iš ankstesnės orbitos išjudino gravitacinis laukas. Galėjo būti ir labai didelis asteroidas. Visi šie scenarijai kol kas nėra ir negali būti atmesti“.