Kanclerio Aktas

Ar egzistuoja šis slepiamas nuo visuomenės dokumentas, kurį iki šiol turi pasirašyti visi Vokietijos kancleriai ir pripažinti jo nuostatas? Slaptas dokumentas, kuris verčia vokiečių vyriausybę vykdyti II Pasaulinio karo nugalėtojų nurodymus, nekreipiant dėmesio į vokiečių tautos interesus?

Laikoma, kad Kanclerio Aktas yra dalis slapto 1949 metų gegužės 21 dienos susitarimo, kurio pagalba sąjungininkai garantavo sau visišką Vokietijos masinės informacijos priemonių kontrolę iki 2099 metų. Kanclerio Aktas - tai dokumentas, kurį iki šių dienų turi pasirašyti kiekvienas vokiečių federalinis kancleris dar prieš duodamas priesaiką. Tai savotiškas įsipareigojimų sąjungininkams, visų pirma - Amerikai, pripažinimas.

Vienintelis šio slapto susitarimo patvirtinimas - tai ministro Rikermano iš Federalinės informacijos tarnybos laiškas kažkokiam neįvardintam ministrui. Laišką jau seniai galima aptikti pačiuose įvairiausiuose interneto resursuose (pateiktas žemiau). Laiške, pavyzdžiui, kalbama, kad vokiečių aukso atsargos turi būti atiduotos saugoti sąjungininkams ir panašiai.

Jau seniai į daugkartines užklausas šiuo klausimu, siunčiamas Federalinio prezidento kanceliarijai, Kanclerio kanceliarijai ir federalinės vyriausybės spaudos tarnybą, iš ten gaunami vienodi, akivaizdžiai suderinti vienas su kitu atsakymai. Vienas pavyzdys:

"Slaptas tarpvalstybinis susitarimas - iš legendų srities. Toks susitarimas paprasčiausiai neegzistuoja. Ir kancleris, suprantama, neprivalo nieko pasirašinėti sąjungininkų nurodymu prieš duodamas priesaiką. Dėl to trumpas atsakymas į klausimą yra "ne". Su pagarba".

Tačiau kaip tada paaiškinti faktą, kad savo laiku visi rinkimuose dalyvavę kancleriai, iki pat Šrioderio, buvo priversti dar PRIEŠ, o ne PO priesaikos skristi į Vašingtoną, kad prisistatytų, ir visuomenė netgi nebuvo informuojama apie tokio skubaus vizito priežastis, o po šių vizitų niekad nebuvo skelbiami kokie nors ten pasiekti susitarimai ar oficialiai pasirašyti dokumentai. Miglotą užuominą davė Šrioderio užsienio reikalų ministras Fišeris: "Jei gyventojų dauguma nubalsuos kitai, vyriausybėje gali atsidurti kita koalicija. Tačiau niekad negali būti kitokios politikos. Nes pernelyg daug pastatyta ant kortos. Ir visi žaidimo dalyviai tai žino."

Apie Kanclerio Aktą kalbėjo ir atsargos generolas, žvalgybos darbuotojas Gerdtas Helmutas Komosa. Jis papasakojo šį tą įdomaus 2009 metais savaitraščiui Die Zeit, kurio leidėjų tarpe, beje, yra ir buvęs kancleris Helmutas Šmidtas. Pateikiame čionai kelias ištraukas:

TRYS LAIŠKAI IR VALSTYBINĖ PASLAPTIS

"1969 metų pavasaris: federaliniam kancleriui Brandtui pateikė pasirašyti kažkokį dokumentą. Jis atsisako jį pasirašyti, tačiau galiausiai vis dėlto tai padaro.

Tai buvo vienas iš pirmųjų vakarų Šaumburgo rūmuose po to, kai juose įsikūrė Vilis Brandtas. Aš atnešiau jam savo sudarytą jo laiško tarybiniam kolegai Kosyginui projektą. Brandtui gi buvo svarbiau pranešti, kas jam šiandien nutiko. Vienas aukšto rango valdininkas pateikė jam pasirašyti tris dokumentus, kurie buvo skirti trims pasiuntiniams - Amerikos, Prancūzijos ir Anglijos. Trijulė vadino save Aukščiausiais Komisarais.

Pasirašydamas tuos tris dokumentus jis turėjo patvirtinti savo pritarimą tam, ką kariniai gubernatoriai savo raštiškame pritarime 1949 metų Vokietijos konstitucijai, nurodė kaip privalomas išlygas. Kaip neginčijami Vokietijos nugalėtojai, jie įtraukė į Konstituciją tuos straipsnius, kurie, jų manymu, ribojo jų, kaip nugalėtojų, veikimo laisvę Vokietijoje."

BRANDTAS TARP PRIESAIKOS IR ĮSIPAREIGOJIMO PAKLUSTI

Egonas Baras pasakoja toliau: "Brandtas pasipiktino, kad iš jo buvo reikalaujama pasirašyti įsipareigojimą paklusti. Galų gale juk jis buvo išrinktas kancleriu ir davė priesaiką. Ir kažkokie ambasadoriai gali tai atšaukti? Tačiau jis buvo informuotas, kad Konradas Adenaueris savo laiku irgi pasirašė šį dokumentą. O pakui jį - ir Liudvigas Erghardas, ir Kurtas Georgas Kizingeris.

Ir tai, kad kariniai gubernatoriai pasivadino Aukščiausiais Komisarais ir tai, kad drauge su įstojimu į NATO buvo pripažintas Vokietijos suverinitetas, nieko nepakeitė. Brandtas baigė tokiais žodžiais: "Taip, kad aš pasirašiau tą popierių". Ir daugiau niekad nekalbėjo šia tema.

Dar Adenaueris laikė sąjungininkų viršenybę Vokietijos atžvilgiu valstybine paslaptimi. Tai labai gadino bendrą atmosferą, tvyrančią vokiečių valstybės įkūrimo momentu, o ir trys sąjungininkai nebuvo suinteresuoti garsiai apie tai kalbėti. Taip viskas ir nusistovėjo. Nugalėtojai tylėjo apie savo ypatingas teises. Kai kartą užsiminiau apie kanclerio įsipareigojimus kalbėdamas su buvusiu federaliniu prezidentu Richardu fon Vaiczekeriu, jis, man visiškai netikėtai, labai nuoširdžiai nustebo: jis iš tikrųjų apie tai nieko nežinojo".

Štai toks Egono Baro pasakojimas "Die Zeit" puslapiuose.

Tokiame fone darosi aišku, kad Vokietija - tai ne suvereni valstybė, o geriausiu atveju gali būti laikoma struktūriniu sąjungininkų elementu, kurį valdo finansiškai pajėgiausia sąjungininkė Amerika. Sąjungininkai paprasčiausiai išspaudžia visą įmanomą naudą iš tokios situacijos, o vokiečių tauta to netgi nežino ir dėl to nesipriešina.

Vokiečių firmų pardavimas užsieniui, valstybinių komunalinių tarnybų perdavimas užsieniečių kontrolei, tiekimo linijų pardavimas, tariamas nacistų pagrobtų meno vertybių grąžinimas, karinė parama amerikiečių imperialistams - ar tai viskas, ką turi daryti įsipareigojimą pasirašę kancleriai? Kas atsitiks, jeigu kuris nors kancleris atsisakys pasirašyti, o po jo tą patį padarys ir sekantis, ir dar sekantis? Ar prasidės tokiu atveju humanitariniai Vokietijos bombardavimai? Karo prieš Vokietiją netgi nereikia, juk Vokietijoje iki šiol stovi sąjungininkų kariuomenė. Ar galima tokiu atveju laikyti II Pasaulinį karą galutinai pasibaigusiu?

O dabar - žadėtas dokumentas:

VERTIMAS