Senovės Egipto dievai: Pjūklas ir freza

Mes, pagaliau, palaipsniui prisikapstėme prie temos, susijusios su akmens apdirbimo technologijomis, kurias buvo įvaldžiusi senovės Egipto dievų civilizacija. Nors anksčiau daugiau ar mažiau jau kalbėjome šia tema. Ką padarysi, visos mūsų gyvenimo sferos taip persipynusios, kad jų negalima griežtai atskirti į absoliučiai savarankiškas sritis. Kalbant apie vieną dalyką, vis tiek tenka paliesti ir antrą, ir trečią, ketvirtą... P senovės pasaulio realybė niekuo iš esmės nesiskiria nuo šiuolaikinės realybės. Joje irgi viskas buvo glaudžiai susiję. Dėl to ir tenka tai užbėgti į priekį, tai sugrįžti atgal. Ir aš labai tikiuosi, kad tai nelabai smarkiai išmuš iš vėžių skaitytoją.

***

Anksčiau jau kalbėjome, kad senovės statybininkai naudojo tokį būdą išlyginti išoriniams savo "šventyklų" paviršiams ir apdailinti piramides, kai visi šie darbai daromi jau po montažo. Analizavome ir galimus būdus, kurių dėka sukloti stebėtinos kokybės mūrai, pateikdami kaip pavyzdžius Granitinę šventyklą Gizoje. Analogišku būdu buvo išmūrytas, pavyzdžiui, ir Ozirionas.

Iš tiesų labai lengva pastebėti, kad absoliučiai tie patys metodai buvo naudojami ir mūrijant, tarkime, piramidžių apdailą, ką puikiai matome Trečiojoje Gizos piramidėje. Idealiai sukloti granitinius blokus be kokio nors skiedinio, nuolat kintant akmeninių luitų išmatavimams ir formoms, kaip tik yra labai paprasta, naudojant lygiagrečius plokščius pjūklus - arba lazerio spindulius, kaip kam labiau patinka. Jų dėka išlyginamos kaimyninių blokų susiliečiančios plokštumos.

Tačiau bet koks įrankis anksčiau ar vėliau ima ir palieka akivaizdžius savo panaudojimo pėdsakus. Ypač tose vietose, kur būta kokių nors nereikšmingų meistrų paliktų klaidų. Ir tokių įrankių pėdsakų Egipte esama. Be to, kaip darosi aišku, pakankamai daug.

Pirmą kartą į juos buvo atkreiptas dėmesys prieš šimtą metų, tai padarė žinomas piramidžių tyrinėtojas Viljamas Flindersas Petris, kuris labai kruopščiai išmatavo ir aprašė įrankių pėdsakus, kurie išliko ant "sarkofagų" paviršiaus Didžiojoje piramidėje.

Jo nuomone, taip vadinamas "sarkofagas" buvo išpjautas iš granitinio luito ne trumpesniais kaip trijų metrų ilgio pjūklais.

Petris rašo: "Jie ne idealiai apdoroti, ir šia prasme negali konkuruoti su Antrosios piramidės sarkofagu. Išorinėse pusėse aiškiai pastebimos pjovimo linijos: horizontali šiaurinėje pusėje, nedidelis horizontalus gabalėlis rytinėje, vertikalus šiaurinėje ir beveik horizontalus vakarinėje pusėje. Tai rodo, kad akmentašiai nesvyravo, pjaudami 90 colių ilgio granito gabalą, ir kad bronzinis pjūklas, skirtas akmenims apdoroti, tikriausiai siekė 9 pėdų ilgį".

Žinoma, kalba vargu ar ėjo apie būtent bronzinį pjūklą. Bronza granito paprasčiausiai "nepaims". Tačiau Petriui teko operuoti stereotipais, būdingais to laikmečio egiptologijai (nors IV dinastijos laikais, kuriems istorikai priskiria Didžiąją piramidę, egiptiečiai nežinojo netgi bronzos). Tačiau mus šiuo atveju domina faktai, o ne Petrio prielaidos. O faktai gana įdomūs.

"Šiaurinėje sarkofago pusėje yra vieta palei vakarinę pusę, kur pjūklas įsmigo į granitą pernelyg giliai ir buvo atitrauktas atgal. Tačiau toji nauja pradžia, kurią padarė akmentašiai, buvo vis dar pernelyg gili, ir jie atitraukė pjūklą dar kartą per du colius atgal, sumažinę maždaug per 0,1 colio pirminį įgilinimą..."

Pjaustant granitą rankomis, procesas gaunasi labai lėtas. Tai parodė, beje, ir eksperimentai, kuriuos minėjome anksčiau. Netgi pačiais optimistiškiausiais vertinimais - apie 25 kubiniai centimetrai per valandą. O tai Stokso naudojamų blokų ir pjūklo išmatavimų atveju duoda maždaug pusę centimetro, per kurį pjūklas įsigilina į akmenį per tą pačią valandą. Prie tokio greičio meistras visuomet gali pastebėti pjūklo nukrypimą nuo reikalingos krypties ir pakoreguoti įrankį dar prieš tai, kol jis nukryps padoriu atstumu. Bet jeigu pjūklo prasiskverbimo į uolieną greitis yra žymiai didesnis, tai kol meistras sureaguos, įrankis smarkiai įsigilins ir klaida taps pakankamai žymi. Klaidų, kurios buvo padarytos Didžiosios piramidės sarkofage, parametrai, išmatuoti Petrio, privertė jį padaryti išvadą, kad pjovimo greitis buvo labai didelis, o tam reikia mašininių technologijų (arba tiesiog staklių, kalbant normalia kalba).

Dar daugiau - tie, kurie darė "sarkofagą", pasirinko toli gražu ne patį lengviausią klaidos ištaisymo būdą. Vietoje to, kad paprasčiausiai palenktų pjūklą, jie trūktelėjo atgal. O tam, kad pradėtum pjovimą jau esamoje įpjovoje iš naujos vietos, reikalingos labai didelės pastangos ir apkrovimas ant jau veikiančio ir pjaunančio pjūklo. Ir turint galvoje, kad kalbama apie granitą, mes vėlgi turime prisiminti apie mašinines technologijas.

Analogiškus pėdsakus Petris aptiko ant "sarkofago" Antrojoje piramidėje.

Visokeriopai pabrėždami Petrio nuopelnus piramidžių tyrimuose, egiptologai tiesiog "palaidojo" jo nepatogias jiems išvadas. Ir rimtai ši problema pradėta tyrinėti tiktai mūsų laikais, tai padarė Kristoferis Danas, mechaninio apdirbimo specialistas, turintis darbo su amerikiečių kosmine pramone, patirties. Jis patikrino Petrio atliktus matavimus ir patvirtino jo išvadas, pareiškęs, kad kalba eiti gali tiktai apie aukšto lygio mašinines technologijas.

***

Išeikime iš Didžiosios piramidės į lauką ir pasižiūrėkime į taip vadinamos jos "šventyklos" liekanas - grindis iš juodojo bazalto į rytus nuo piramidės. Čia galima pamatyti daugybę pjovimo pėdsakų. O juk bazaltas irgi viena iš tvirčiausių uolienų. Ir jo apdirbimui reikalingi įrankiai ne blogesni nei skirti granitui apdoroti. Tuo tarpu visas kažkokio pjūklo paliktų pėdsakų pobūdis byloja apie tai, kad pjūklas pjaustė bazaltą tarsi sviestą. Ar kaip plastiliną.

Pjaustymo pėdsakai Didžiosios piramidės "šventykloje"

Kai kuriose vietose galima pamatyti netgi pėdsakus, pagal kuriuos pastebimas pjūklo žingsnis (atstumas tarp dviejų nuoseklių įrankio judesių). Toks įspūdis, kad meistrams visiškai nerūpėjo, kad jie dirba su viena tvirčiausių uolienų. Jokių sunkumų jiems tai nesukėlė.

Kai kuriose vietose iš įpjovų galima nustatyti tiek pjūklo storį, tiek jo pjaunančio paviršiaus storumą. Pats pjūklas buvo ne storesnis kaip 2-3 milimetrai, o pjaunančio paviršiaus storis (plotis) siekė vos vieną milimetrą, maksimum - pusantro. Apie jokius varinius pjūklus čia negali būti nė kalbos. Varinis pjūklas su tokiais parametrais, pjaunant uolieną elgsis beveik taip pat kaip popieriaus lapas - glamžysis ir plyšinės. Akivaizdu, kad čia buvo naudojamos tvirtesnės medžiagos. O jeigu atsižvelgsime į tai, kad šiais laikais tokiam pjovimui naudojami specialūs metalų lydiniai, tai akivaizdu, kad turime reikalą su pakankamai aukštomis technologijomis.

Atvirai kalbant, mane sutrikdė toji daugybė įpjovų pėdsakų. Jų ne šiaip daugybė, o didelė daugybė pakankamai ribotoje erdvėje. Žinoma, pjovimo žymės matosi tik ant akmenų šonų, t.y. ten, kur pagal idėją juos turėjo uždengti kaimyniniai blokai. Ir vis tiek jų kažkaip daugoka.

Vienas iš gidų paaiškino, kad šie pėdsakai liko po "šventyklos" grindų restauravimo, kurį atliko vokiečių misija 1905 metais. Tačiau tai labai abejotina. Pirmas dalykas - tam reikėjo jau 1905 metais turėti panašius įrankius ir atsivežti čionai atitinkamus mobilius įrengimus, kad jau savaime kelia abejones. O antra - restauruojant visiškai nereikėjo pjaustyti bazalto. Pakako surinkti grindis iš atskirų gabalėlių kaip mozaiką. Ir matosi, kad būtent taip ir darė vokiečiai - blokai sudėlioti naudojant paprastą skiedinį su ganėtinai dideliais tarpais tarp jų. Kokio nors glaudesnio sujungimo niekas nė nemanė siekti. Kitas reikalas, kad restauratoriai galėjo specialiai sustatyti blokus taip, kad išorėje liktų senovinio pjaustymo pėdsakai (pavyzdžiui, kad juos galima būtų ištirti vėliau). Kitaip sakant, blokai nors dabar ir stovi savo ankstesnėse vietose, tačiau įpjovos juose padarytos anksčiau.

Mes, deja, neturėjome jokios galimybės prieiti prie vokiečių misijos darbinės medžiagos. Tačiau "Senovės Egipto architektūros enciklopedijoje" šių įpjovų nuotrauka panaudota iliustruoti IV dinastijos laikų akmens apdirbimo metodus. Tiesa, suprantama, apie jokias mašinines technologijas enciklopedija nekalba.

Pietinėje šventyklos pusėje mums pasipainiojo pakankamai įdomus blokas. Jo šoniniame paviršiuje išliko eilė lygiagrečių vertikalių įpjovų. Toks įspūdis, kad blokas buvo naudojamas kaip pagrindas, ant kurio buvo pjaustomi kiti blokai. Ten, kur pjūklas išsikišdavo toliau pjaunamo akmens, jis užgriebdavo pagrindą. Šis faktas savaime byloja apie tai, kad pjovimas buvo atliekamas pakankamai dideliu greičiu ir pjūklas tebejudėjo netgi po to, kai ant pagrindo gulintis akmuo jau būdavo perpjautas. Ir vėlgi nieko bendro su rankiniu pjovimu.

Yra šiame bloke ir kita įdomi detalė. Jis guli šventyklos pakraštyje. Ten, kur anksčiau, iš visko sprendžiant, būta kažkokio iš kalkakmenio padaryto grindų "aprėminimo" (o gal ir sienos, kuri dabar nebeegzistuoja). Šio "aprėminimo" likučiai matosi šalimais. Tai štai: bazalto pjovimo vietose išliko kalkakmenio žymių. Įpjovimai buvo padaryti taip seniai, kad per tą laiką, kai bazalto blogas gulėjo šalia kalkakmenio bloko, pastarasis gerokai "susidėvėjo". O gal į įpjovas prasiskverbė kalkakmenio dulkės. Montavimo metu ar vėliau - ne esminis klausimas - svarbu, kad akivaizdžiai bazalto blokas čia guli nuo šventyklos pastatymo laikų.

***

Sakaroje, greta Userkafo piramidės, išliko analogiškos "šventyklos" grindys iš to paties juodojo bazalto. Skirtingai nei Didžiosios piramidės atveju, šios grindys nebuvo restauruojamos. Ir čia įrankių panaudojimo pėdsakų teko gerokai paieškoti (aptikome tik per antrą ekspediciją). Bet užtat išliko kiti ypatumai, kurių Gizoje po restauracijų jau nebesimato.

Šventyklos palei Userkafą grindys

Pavyzdžiui, skirtingai nei vokiečių restauratoriais "šventykloje" palei Didžiąją piramidę, palei Userkafo piramidę grindis sukloję meistrai nenaudojo skiedinio tarp blokų. Jie klojo juos paprasčiausiai priglausdami. Ir maža to, kad galiausiai gavosi poligonalinis mūras (t.y. ne stačiakampiai blokai, turintys ne keturias, bet daugiau susilietimo plokštumų, neretai labai įmantrios formos). Dauguma blokų sujungti ne vertikaliomis, bet nuožulniomis plokštumomis. Statytojai tarsi specialiai komplikavo savo darbą, bet užtat užtikrino didesnį grindų tvirtumą.

Ant vieno bloko matosi įdomi detalė: dviejų įpjovų išsikišanti briauna vienoje plokštumoje. Visiškai logiška būtų nupjauti apatinę dalį smailesniu kampu, kad ji nesimaišytų dedant bloką šalia bloko. Bet jeigu tai būtų daroma primityviais metodais, nebūtų jokios prasmės apatinę dalį nupjauti, pakaktų paprasčiausiai ją nukapoti, nuskelti. Tačiau ji nenuskelta, o būtent nupjauta. Ir nupjauta kažkuo panašiu į lazerį, bent jau tokios mintys kyla, į visa tai žvelgiant.

Tiems, kas šitokiu būdu dirbo su blokais, iš visko sprendžiant, apskritai nekėlė jokių sunkumų nupjauti bazalto gabalėlius. Arba brūkštelėjo mechaniniu pjūklu ant staklių, arba mostelėjo kažkuo, kas nupjovė bazalto bloko gabalą, tarsi jis būtų iš putplasčio. O rankiniu būdu jiems būtų tekę šlifuoti tą paviršių, ir toks darbas atrodo visiškai beprasmiškas.

Blokas su dviem šoninėmis plokštumomis

Sprendžiant pagal galiausiai aptiktus įrankių pėdsakus, kalba visgi turėtų eiti ne apie lazerį, bet apie mechanišką apdorojimą. Tačiau anaiptol ne primityviu įrankiu, bet didesne freza. Be to, tam, kad galima būtų pjaustyti tokia freza tvirtą bazaltą, ji turi suktis tokiu greičiu, kad kalbėti galima tiktai apie mašininę technologiją.

Yra ir dar vienas "šventyklos" grindų ypatumas. Blokai nepaprastai skirtingi savo gabaritais ir storiu. Vieni blokai storesni už kitus pusantro-du kartus, daugelyje vietų matosi, kad po plonesniais blokais buvo "pakišami" akmenys ir skiedinys, kompensuojantys blokų storio skirtumus. Tačiau viršutinė plokštuma yra itin lygi. Grindinio mūsų miestuose kokybė yra žymiai prastesnė.

Toks įspūdis, kad viršutinę grindų plokštumą po to, kai ji buvo sudėta, specialiai papildomai kažkuo išlygino. Vėlgi kažkuo panašiu į lazerį ar frezą. Kaip kad mes paprastai lyginame parketines grindis... Ir padaryta tai labai kokybiškai, kas byloja anaiptol ne apie rankų, bet apie mašinų darbą.

***

Jeigu Userkafo šventykloje mes galėjome daryti tiktai prielaidas apie "parketo lyginimą", tai šventykloje palei Džedkaro piramidę Pietų Sakaroje aptikome akivaizdų patvirtinimą ne tik to, kad ši prielaida nėra beprotiška, bet ir to, kad būtent ji atitinka realybę, kad ir kokia ji atrodytų fantastiška. Džedkaro šventyklos grindyse išliko būtent "parketo lyginimo", atlikto jau sudėjus grindis, pėdsakai.

Kai kuriems blokams grindyse nupjautas ir nušlifuotas atitinkamas paviršius, o ta grindų dalis, kuri atsidūrė po sienų mūru, liko nepaliesta ir nenušlifuota. Be to, nušlifuota ir išlyginta dalis idealiai sutampa su kaimyninių grindų blokų išlygintu paviršiumi. Tai padaryti galima tiktai vieninteliu būdu: lyginant grindis jau po to, kai blokai buvo sudėti.

Tačiau tai reiškia, kad dešimčių kvadratinių metrų plote nuo bazalto blokų nupjautas kelių centimetrų sluoksnis. Ir nupjautas taip, kad visiškai įmanoma kalbėti apie moderniausias technologijas.

Ir nors Džedkaro šventykloje buvo naudojamas ne juodasis bazaltas, o "viso labo" kalkakmenis, vis tiek šis puikiai išspręstas uždavinys tiesiog šokiruoja. Esmė ta, kad norint mūsų dienomis atlikti tokį darbą, reikia atsivežti į dykumą pačias šiuolaikiškiausias stakles su skaitmeniniu programiniu valdymu. Tik, štai, atitinkamo dydžio staklės mūsų laikais neegzistuoja. Pačios tobuliausios šiuolaikinės šlifavimo staklės pačios savo dydžiu panašios į nušlifuotus Džedkaro šventyklos grindų plotus ir kur kas mažesnės už Userkafo šventyklos grindis. O šlifuoja jos akmenis, kurių dydis gerokai mažesnis, negu pačių staklių dydis. Paprasčiausias faktų sugretinimas rodo, kad galimybės ir technologijos, kurias naudojo senovės statytojai, gerokai pranoko šiuolaikinės pramonės galimybes ir technologijas.

Džedkaro grindys visos neišliko, dalis jų sunaikinta. Tačiau to dėka galima pastebėti dar vieną įdomią detalę. Nušlifuotos dalies pusėje kalkakmenio blokai yra maždaug vieno-pusantro centimetro gylyje yra skirtingos spalvos negu pagrindinė kalkakmenio masė. Kalkakmenio apdorojimo metu, kai buvo lyginamos grindys, akmuo patyrė kažkokį poveikį - arba cheminį, arba temperatūrinį.

Greičiausiai visgi labiau tikėtinas antrasis variantas. Pavyzdžiui, kalkakmenis pakito nuo šilumos, kuri atsirado dėl įrankio trinties į apdorojamą paviršių. Tačiau tada gauname papildomą netiesioginį liudijimą apie labai didelį šio įrankio judėjimo (tiksliau, sukimosi) greitį.

Gaila, bet vietinis prižiūrėtojas nors ir nelydėjo mūsų vaikštinėjant po šventyklą, bet vis dėl to akivaizdžiai kontroliavo mūsų veiksmus. Dėl to nerizikavome atskelti gabalėlį nušlifuoto bloko, kad galima būtų atlikti analizę tam tinkamoje vietoje. O gaila...

***

Džedkaro ir Userkafo šventyklos nėra unikalios tuo, kad blokai čia buvo išlyginti jau po to, kai juos suklojo. Analogiškų lygių paviršių galima aptikti pačiose įvairiausiose Egipto vietose, kad ir tame pačiame Abusyre, ir netgi greta tų piramidžių, kurios išoriškai atrodo kaip tiesiog paprastos akmenų krūvos.

***

Apie tai, kad senovės Egipto dievų civilizacijos statytojai naudojo ne tik diskinius pjūklus, bet ir įvairaus tipo frezas, liudija paviršių apdirbimo pobūdis. Kalbama ne vien apie "šventyklų" grindų, bet ir "sarkofagų" paviršius. Mes jau minėjome apie diskinio pjūklo pėdsakus ant "sarkofago", padaryto iš juodojo bazalto Tečio piramidėje Sakaroje.

Tačiau netgi ten, kur nėra akivaizdžių pėdsakų, tenka pripažinti frezavimo faktą. Pavyzdžiui, apdorojant vidinius paviršius tuose pačiuose "sarkofaguose". Kokybė tiesiog stulbina. Štai kaip Kristoferis Danas aprašo savo matavimus Didžiojoje piramidėje:

"Aš įsigavau į sarkofago vidų su žibintuvėliu ir liniuote ir buvau apstulbintas, kai atradau, kad vidiniai sarkofago paviršiai yra absoliučiai lygūs. Padėjęs liniuotę ant paviršiaus, pašviečiau žibintuvėliu iš už jos ir nė vienas šviesos spindulys neprasiskverbė per jos apačią. Nepriklausomai nuo to, kaip aš padėdavau liniuotę - vertikaliai ar horizontaliai, negalėjau aptikti jokių nukrypimų nuo absoliučiai lygaus paviršiaus".

Padaryti kažką panašaus rankomis netgi dirbant su minkštomis medžiagomis nėra paprasta. O apdirbant tvirtas uolienas - granitą ar bazaltą - apskritai neįmanoma. Ir diskinis pjūklas apdorojant vidinius paviršius jau nebetinka. Reikalinga freza su šoniniu pjaunamuoju paviršiumi. Kad išlygintum Granitinės šventyklos Gizoje sienų paviršių taip, kad liktų užapvalinti (ir labai lygūs) vidiniai kampai, būtina freza, kuri pati turi atitinkamą užapvalinimą. Analogiškas įrankis reikalingas statytojams ir lyginant Trečiosios piramidės apdailą.

Kai žvelgi į išlygintus paviršius, susidaro įspūdis, kad pasidarbavo kažkoks gigantas, o jeigu atmesime fantastinę "giganto" versiją, tai į galvą šauna asociacija su didele deimantine freza...

Išliko akivaizdūs panašaus įrankio pėdsakai - išlyginto ploto pakraštys irgi turi užapvalintą vidinį kampą (šiuo atveju tai kampas tarp išlyginto paviršiaus ir likusių neišlygintų bloko dalių). Ir matosi, kaip buvo braukiama freza vertikalia kryptimi - būtent taip ir eina neišlyginto paviršiaus riba - ne pagal blokų sandūras, bet tiesiai per pačius blokus (kai kur netgi per bloko vidurį). Be to, galima pastebėti, kad lyginama buvo po kelis kartus - ant vieno iš blokų nugremžta tik dalis nereikalingo sluoksnio.

***

Įdomus artefaktas mums pasitaikė Abu Roaše. Rytinėje piramidės pusėje ant atsparų stovi blokas su akivaizdžiais apdorojimo frezomis pėdsakais. Būta, tiesa, įtarimų, kad blokas gali būti šiuolaikinis, kadangi vertinant iš akies granitas šiek tiek skiriasi nuo to, kuris čionai sutinkamas tarp apdailos blokų. Tačiau kam reikėjo restauratoriams užsiimti mašininiu apdirbimu vietoje (tampyti gremėzdiškus įrengimus ir panašiai) dėl vieno vienintelio ar vos kelių blokų? Arba kam reikėjo tą bloką kažkur pagaminti, o paskui atitempti čionai? Visgi labiau tikėtina, kad jis buvo čionai paprasčiausiai atrastas.

Granitinis blokas su frezavimo pėdsakais Abu Roaše.

Blokas labai panašus į truputį nelygią ir išsilenkusią plokštę. Jei nekreipsime dėmesio į tai, kad jos paviršius praktiškai yra nupoliruotas, tai iš principo galima būtų tai padaryti tuo pačiu diskiniu pjūklu, kuris tiesiog palaipsniui nukrypo į šalį. Tačiau taip būtų tik tuo atveju, jei nebūtų dar vienos detalės: pjūklo judėjimas, kurio tikslas buvo išgauti plokštės išlinkimą, turėjo būti statmenas tiems įrankio pėdsakams, kuriuos matome ant viršutinės bloko plokštumos. Taip kad arba pjūklas buvo nuolat laikomas pasviręs (kas mažai tikėtina, nes taip nesigautų išgauti taip lygiai įgaubtą paviršių), arba buvo naudojamas kažkoks kitas įrankis - kažkas panašaus į frezą su šoniniu pjaunamuoju paviršiumi.

Vyriausiasis pamaskvės miesto Dolgoprudnyj akmens apdirbimo fabriko technologas, apžiūrinėdamas artefakto iš Abu Roašo nuotrauką, užtikrintai konstatavo, kad tokį pėdsaką palikti galėjo diskinis pjūklas, kurio diametras turėjo siekti 2-2,5 metro. Be to, tai buvo pjūklas, padengtas deimantu ar kažkokia panašia medžiaga, nes būtent deimantiniai ašmenys iškart nušlifuoja granitą jo pjovimo proceso metu.

(Noriu pabrėžti, kad mes neatsitiktinai kreipėmės būtent į šią įmonę. Ji yra stambiausia Rusijoje tvirtų uolienų apdirbimo gamykla. Įmonė ką tik praktiškai visiškai atnaujino savo įrengimus ir dabar disponuoja pačiais naujausiais rusiškais ir užsienietiškais įrengimais. Geresnių pasaulyje paprasčiausiai nėra).

***

Apie pakankamai didelius senovės statytojų naudotų pjūklų išmatavimus byloja ir rožinio porfyro blokas, atliekantis perdangos funkciją viename iš Oziriono įėjimų. Ant jo šoninio paviršiaus išliko atsikišimas - nuo bloko buvo nupjauta pagrindinė dalis, o nedidelio likučio nepjovė, o tiesiog atskėlė, štai ir gavosi tasai išsikišimas.

Turint galvoje paties bloko matmenis, galima įvertinti pjūklo, būtino, norint atlikti tokį darbą, parametrus. Plokščias pjūklas turėjo būti 8-10 metrų ilgio, o diskinis - apie 2,5-3 metrų skersmenį. Tokie pjūklų dydžiai vos įkandami šiuolaikinėms technologijoms.

Ozirione, kaip ir artefakte iš Abu Roašo, matosi, kad įrankis pjovimo metu šlifavo bloko paviršių.

***

Dar vieną puikų objektą mes aptikome vienoje iš Pepio II piramidės palydovių Pietų Sakaroje. Čionai guli blokas iš juodojo bazalto, kuris, žvelgiant į greta esantį primityvų mūrą iš praktiškai neapdorotų smulkių akmenų, sudaro absoliutaus svetimkūnio įspūdį. Viršutinė šio bloko dalis, kaip ir Ozirione, turi pėdsakų, bylojančių, kad jis buvo perpjautas beveik iki galo, o kai beliko dešimt centimetrų, toliau jo nebepjovė, o abi atpjautas dalis paprasčiausiai atlaužė vieną nuo kitos. Skirtingai nei Ozirione, čia bloką pjovė ne išilgai, bet skersai.

Tačiau kur kas įdomesnė ne viršutinė, bet šoninė pusė. Čia išliko iškart dviejų apdirbimo būdų pėdsakai - mašininio (su automatiniu, tuo pat metu atliekamu paviršiaus šlifavimu) ir rankinio. Be to, rankinis apdirbimas buvo atliekamas akivaizdžiai jau po mašininio. Dar daugiau - ant nušlifuotos dalies išliko nedidelis diskinio pjūklo pėdsakas. Pjūklas truputį nukrypo į šoną ir dėl to įsiamžino tūkstančiams metų.

Šitas juodojo bazalto blokas yra tikriausiai pats pražūtingiausias egiptologams liudijimas, kad visas jų Egipto praeities piešiamas vaizdas yra niekam tikęs. Juk netgi plika akimi galima pastebėti ne tik milžinišką prarają tarp dviejų apdirbimo metodų rezultatų, bet ir tai, kad mašininis apdirbimas buvo atliekamas akivaizdžiai anksčiau nei rankinis.

***

Ir, pagaliau, dar vienas įdomus įrankio pėdsakas, kurį mums pavyko aptikti. Tai žymė ant alebastro bloko, kuris randasi šventykloje iš rytinės Tečio piramidės pusės Sakaroje (nors į piramidę įėjimas leidžiamas, į šventyklą turistams įriti negalima). Iš vienos pusės, tokį pėdsaką galėjo palikti plokščias pjūklas, jeigu būtų pakankamai lankstus ir tvirtas (alebastras - tegu ir inkšta medžiaga, bet visgi ne putplastis). Iš kitos pusės, čia galėjo būti panaudotas diskinis pjūklas, kurį kažkodėl pravedė lanku. Bet ir šiuo atveju diskas turėjo būti pakankamai lankstus, o tai mažai tikėtina.

Trečias variantas - riboto veikimo atstumo lazerio spindulys. Bet nors lazerio panaudojimo visiškai atmesti ir negalima, visgi didžioji dauguma Egipto artefaktų byloja, kad buvo naudojamas visų pirma mechaninis apdirbimas. Dėl to lieka ketvirtasis variantas, kuriam labiausiai tinka įpjovos forma - cilindrinio grąžto panaudojimas. Tiesa, kyla abejonių, nes "grąžto" matmenys čia turėtų būti tiesiog kolosalūs...

Pagal: Скляров А.Ю. - Цивилизация древних богов Египта