Kelionė į Majų civilizaciją (I dalis)

Į šį patį paslaptingiausią ir gražiausią senovės Majų miestą, esantį tarp nedidelių, miškais apaugusių kalvų Čiapso valstijoje meksikoje, reikia atvykti tiktai ryte. Dieną pasidaro nepakeliamai karšta, o įkaitusi drėgmė tarsi spaudžia prie žemės viską, ką mato akys.

Virš selvos tyvuliuoja oranžinis rūkas, apšviestas kylančios saulės spindulių. Ilgi rūko čiuptuvai, tarsi miško gaisro dūmai, driekiasi iš selvos, užpildytos melsvos spalvos šešėliais. Lengvas vėjelis siūbuoja rūką, kuris užpildo visas laisvas selvos vietas, apglėbia žmogaus rankomis neapglėbiamus medžių kamienus, pakimba ant nukarusių lianų, prasiskverbia pro bananų eiles. Šio tarsi gyvo rūko gelmėje nuskendo visas miestas, matomi tik neryškūs piramidžių kontūrai, virš kurių pastabi akis gali matyti šventyklas, iškaltas akmens monolituose.

Mane pasitiko gidas – pražilęs indėnas, ant galvos užsimaukšlinęs gerokai aptrintą sombrero, tamsiai raudonos spalvos veidu, išvagotu daugybe raukšlių. Jis mosteli ranka ir pradeda ekskursiją. Ties kiekvienu eksponatu gidas tiesiog išbubena išmoktą tekstą, kurį pasakojo dešimtis ar net šimtus kartų. Šis pasakojimas skirtas amerikiečių turistams. Gringai (taip amerikiečius vadina meksikiečiai) praktiškai nieko nežino apie senovę, todėl tiki kiekvienu gido tariamu žodžiu. Daugelis amerikiečių tik Meksikoje sužino, kad Šiaurės Amerikos istorija prasidėjo kur kas anksčiau, nei į dabartinių JAV žemę iškėlė amerikiečių protėviai, atplaukę škuna „Mayflower”. Pasakoti apie gilesnę senovę tokiems ekskursantams vienas malonumas.

Donas Cheronimas, kaip vadina mano gidą, kartas nuo karto siaubinga anglų kalba bando paaiškinti savo požiūrį į šių vietų kilmę. Nepastebimai pats sau senasis indėnas kartais pereina į ispanų kalbą, po to vėl sugrįžta į anglų ir bando toliau kažką pasakoti patikliems turistams. Dono Cheronimo klausytis nebūtina, tačiau jį samdyti – būtina. Pirmiausia, miestelyje tokiu pačiu pavadinimu – Palenkė – yra gidų profsąjunga, antra – tai vienintelis būdas šiems žmonėms užsidirbti duonos kąsniui. Vienu žodžiu, jei jūsų širdis ne akmeninė, o nervai ne plieniniai, jūs tikrai nusisamdysite gidą. Galų gale, jie irgi majai, tik šiuolaikiniai. Tik jie jau nebenešioja apsiaustų su šventojo paukščio ketcalio plunksnomis, rankų nebepuošia nefertito apyrankėmis, nebeturi iečių su obsidiano (vulkaninio stiklo) antgaliais… Tačiau tarpusavyje vietiniai indėnai kalba savo protėvių kalba. Kai girdi šią gerklinę, dusliais priebalsiais prisotintą kalbą piramidžių papėdėje ar tarp šventyklų, įrengtų piramidžių viršūnėse, sienų mintyse atlieki šuolį daugiau nei du tūkstančius metų atgal. Būtent tada prasidėjo šis stebuklas, kuris žinomas Palenkės vardu.

Majai miesto statybas pradėjo dar I amžiuje pr.m.e. Miestas buvo pavadintas Lakamcha, kas reiškia „Didelis vanduo”. Miestas iš tiesų stovi tarp dviejų plačių ir vandeningų upių – Grinchalvos ir Usumasintos – tarsi gyvatės vingiuojančių per šeivą. Kažkada šioje vietoje, tarpupyje, buvo įsikūrusi viena iš daugybės indėnų imperijų – Bakalis, kuris kartu su miestu, tapusiu imperijos sostine, egzistavo iki IX amžiaus. Paskui viskas išnyko. Imperija sunyko, žmonės paliko savo gyvenamąsias vietas, ištuštėjo ir Lakamchos miestas. Priežastys, kodėl taip atsitiko, nežinomos ir, tikriausiai, mes niekada to nesužinosime. Bakalis niekuo neišsiskyrė iš kitų kaimyninių imperijų – prekiavo, kariavo su kitomis imperijomis, sudarinėjo taikos sutartis, sudarinėjo santuokas su kaimyninių imperijų valdovų vaikais, šventė šventes ir sunkiai dirbo. Ko gero, mes taip ir nieko nebūtumėm sužinoję apie Bakalio imperiją, jei nebūtų buvęs pastatytas Lakamchos miestas.

Ispanų konkistadorai, skleidę krikščioniškąjį tikėjimą šiuose kraštuose, sunaikino praktiškai visus majų kultūros rašto paminklus. Iki šiol nežinoma šios tautos kilmė, lieka mįsle tūkstantmečius egzistavusios civilizacijos žlugimo priežastys. O juk ši civilizacija mokėjo statyti piramides, šventyklas, akvedukus, tačiau nežinojo rato, neturėjo prijaukintų gyvūnų. Ši civilizacija turėjo astronomijos ir matematikos žinių, tačiau tuo pačiu metu savo dievams aukojo žmones. Majų raštai buvo sudeginti Kristaus karių sukrautuose laužuose, tačiau išliko architektūriniai Lakamchos šedevrai – selva juos padengė amžiams, paversdama į nepraeinamais brūzgynais apaugusias kalvas. Yra pasakojama, kad Meksikos užkariautojas Ernanas Kortesas pražygiavo per miestą, taip jo ir nepastebėjęs. Lakamcha išliko -tikriausiai tokia buvo dievų valia – ir ateinančioms kartoms papasakojo apie Bakalio imperiją, jos valdovus ir gyventojus, gyvenimo būdą.

Pirmą kartą į keistą kalvų konfigūraciją šalia nedidelės San Diego de Palenkė gyvenvietės dėmesį atkreipė ispanų karinis patrulis XVIII amžiaus pabaigoje. Tai buvo niūrios ir sunkiai praeinamos vietos, o laikai – neramūs. Ispanijos karaliaus valdžia Meksikoje buvo labai trapi, ji galėjo bet kuriuo metu sugriūti, tarsi kortų namelis nuo vėjo gūsio. Kariai, rodydami pastangas, nusigaudavo į tokias vietas, kur anksčiau nebuvo kojos įkėlę. Tačiau pirmieji Palenkės kasinėjimai prasidėjo tik po gero šimtmečio. Visą tą laiką Meksika archeologams nerūpėjo – iš pradžių vyko sukilimai prieš ispanus, po to vyko ilgas ir kruvinas išsivadavimo karas, dažni perversmai, kova prieš prancūzų ir amerikiečių interventus… XIX amžius Meksikoje buvo labai audringas, sąlygų atlikti archeologinius tyrimus nebuvo.

Mano tvirtą nenorą klausyti dono Cheronimo pasakojimų sunkiai suprantama anglų kalba šis priėmė kaip mano kaprizą. Jo gyvenimiškoji patirtis rodė, kad tokius kaprizus rodyti gali tik labai svarbūs senjorai. O svarbūs senjorai turi teisę gyventi taip, kaip jiems norisi – svarbu, kad tik pinigus mokėtų. Supratęs, kad jo pasakojimas man neįdomus, indėnas išprašė iš manęs 5 dolerius netesybų, o po to tapo nebe gidu, o paprasčiausiu palydovu, pašnekovu ir mielaširdingu šeimininku, aprodančiu svečiui savo valdas.

Tarsi tikras šeimininkas jis plačiu rankos mostu parodė prie Užrašų šventyklos papėdės sustatytas akmens plokštes, kurių aukštis siekia pusę žmogaus ūgio. Šios plokštės papuoštos meniškais raižiniais, pasižyminčiais ryškiomis linijomis, ornamento detalėmis, sudėtingu rezginiu… Visa tai ypač meistriškai atlikta obsidiano ar granito rėžtukais – majai nežinojo tvirtų metalų. Plokštėse išraižytos figūros vaizduoja dievus, tačiau jų išvaizda toli gražu nepanaši į dieviškąją. Plokštėse iškalti įprasti žmonės, apsirengę ir pasipuošę dievų drabužiais ir papuošalais. Kai kurios figūros vaizduoja šokančius dievus, kai kurie dievai rankose laiko daiktus, panašius į fleitą ar dūdelę.

- Štai, senjore, mes šias figūras vadiname „Šokančiais majais”. Juk mes, majai, mokame ir šokti, ir linksmintis. Tas gringas, na, režisierius… kaip jis… Melas Gibsonas,- donas Cheronimas labai meistriškai suvaidina, kad sunkiai atsimena kažkokio trečiarūšio režisieriaus vardą, kuris nuolat išlekia iš galvos. – Sis gringas visam pasauliui mus parodė bukais ir kraugeriškais… Tarsi mes mokame tik rėkti, kariauti tarpusavyje bei gyviems žmonėms išplėšti širdis… O aš dar norėjau masinėse scenose filmuotis, netgi buvau nuvykęs į bandymus. Gerai, kad nepriėmė, o tai dabar turėčiau mirti iš gėdos.

Donas Cheronimas labai nuoširdžiai ir giliai pergyveno dėl Melo Gibsono juostoje „Apocalypto” rodomų klaidingų postulatų. Tai visiškai suprantama – kažkoks gringas sukūrė pasaulinį bestselerį, kuriame sugebėjo viską pastatyti nuo kojų ant galvos! Beje, taip apie Gibsono šedevrą galvoją ne vien tik donas Cheronimas, bet ir absoliuti majų dauguma. Šios tautos senoliai netgi įteikė skundą UNESCO organizacijai. Tiesa, tai nieko nepakeitė.

Laikas nublukino dažus nuo bareljefų, suapvalino kažkada buvusius ryškius kontūrus. Nėra jokių abejonių, kad šios plokštės kažkada puošė Užrašų šventyklos ar kitų Lakamchos statinių sienas – jos buvo ryškios, spalvos tiesiog žėrėjo saulės spinduliuose, džiugino žmonių akis. Šiuo metu jau iššifruota šimtai plokštėse iškaltų hieroglifų. Tai buvo įmanoma padaryti po to, kai rusų etnografui ir lingvistui Jurijui Knorozovui pavyko iššifruoti majų raštus, kuriuos ispanų vienuolis ir inkvizitorius Diego de Landa pateikė Ispanijos karaliui kartu su savo ataskaita apie kelionę į Jukataną. Būtent dėl šių radinių archeologai pačią aukščiausią miesto piramidę ir pavadino Užrašų šventykla.

Panašu, kad donas Cheronimas yra teisus – Bakalio imperijos laikais buvo žinoma mažiausiai 5000 meilės šokių ir dainų. Ir visa tai civilizacijoje, kurią mes įpratę laikyti vos ne laukine dėl žmonių aukojimų ir žiaurių papročių, žynių pranašysčių apie „pasaulio pabaigą” – joje buvo kuriamos meilės dainos! Šiame mieste, šone nuo šventyklų ir rūmų, gyvenamuose kvartaluose stovėjo namai su balkonais, papuoštais gėlėmis. O indėnų Romeo, stovėdamas šešėlyje, kimiu balsu traukė serenadą savo Džiuljetai. Tikriausiai, taip ir buvo -jei buvo kuriamos dainos, kažkas jas dainavo. Bakalio imperijoje, kaip ir visoje majų civilizacijoje, šokis buvo pagrindinis bet kurios ceremonijos – tiek visuomeninės, tiek religinės -elementas.

Majai labai mėgo ryškius drabužius. Tai rodo jų optimizmą ir mokėjimą džiaugtis gyvenimu. Moterys nešiojo iš lengvos medžiagos pasiūtus ilgus rūbus, kurie būtinai buvo išdažyti. Vyrai nešiojo strėnų raiščius, plačius ant pečių dedamus apsiaustus iš egzotinių paukščių plunksnų, išdirbtos ir dažytos odos. Vyrai taip pat dėvėjo galvos apdangalus. Suprantama, kad vienuolių dominikonų, atkeliavusių paskui ispanų kareivius, akimis žiūrint, tai buvo netinkami, barbariški ir laukiniai aprėdai. Tačiau pabandykite į ateivius pažiūrėti majų akimis – kojinės, aukšti botfortai, pūstos trumpos kelnės, liemenės, sunkūs apsiaustai, o moterys tarsi kokonai susukti į kelių metrų ilgio medžiagos gabalus… Ar gali būti kas nors kvailiau ir nepraktiška tokiame tropiniame karštyje! Kokie kvaili tie baltieji žmonės!

Majai būtinai buvo apsipuošę papuošalais. Jie ant rankų ir kojų nešiojo apyrankes, karolius, sages, žiedus. Papuošalų kiekis atspindėjo jų turėtojo socialinį statusą visuomenėje, todėl turtingieji gyventojai ant savęs užsikabindavo po keletą kilogramų aukso ir brangakmenių. Labiausiai majai mėgo papuošalus, pagamintus iš nefrito – mėlyno, tarsi dangus giedrą dieną, arba žalio -tarsi džiunglių augmenija. Galima pagrįstai teigti, kad nefritas puikiai atitiko indėnų nuotaikas ir jų požiūrį į supantį pasaulį. Nefrito plokštelė būtinai būdavo įdedama mirusiajam į burną – tai buvo užmokesti už įėjimą į šešėlių karalystę.

Labai gaila, kad šis nuostabus spalvingas pasaulis, žėrintis balto akmens šventyklų papėdėse ar šalia rūmų, išsiskiriantis nepaprastais galvos apdangalais ir nefrito papuošalais, neišliko iki mūsų dienų. Jį galima tik įsivaizduoti, stovint pagrindinėje Lakamchos aikštėje, esančioje prie piramidės papėdės. Žinoma, jei fantazija yra pakankamai laki. Liko tik per amžius išblukę pilki griuvėsiai, nefertito kaukių ir žiedų atplaišos, molinės puodynės, obsidiano peilių nuolaužos… Taip pat liko 6 milijonai majų, gyvenančių Meksikoje, Gvatemaloje ir Hondūre, užmiršusių apie protėvių žinias ir šlovę… Dar išliko stipriai pasikeitusi majų kalba…

Šaltinis: Mįslės ir Faktai