Dinozaurai ir žmonės gyveno kartu

Nelabai seniai paleontologai, tyrinėdami tiranozauro kaulus, juose esančiose mikrokraujagyslėse aptiko raudonųjų kraujo kūnelių – eritrocitų – liekanas. Vargu ar eritrocitai gali išsilaikyti dešimtis milijonų metų. Tokie atradimai priverčia suabejoti daugiamilijoniniu iškasamų roplių amžiumi ir netgi iškelti hipoteze, jog dar nelabai seniai žmonės ir dinozaurai mūsų planetoje gyveno kartu.

Tiranozauras iš sagos

Tikriausiai ne vienas skaitytojas matė 2005-ais metais sukurtą filmą „Beovulfas ir Grendelis”. Šiame filme trolis Grendelis parodomas kaip didžiulio ūgio ir gąsdinančios išvaizdos laukinis. Tačiau ne visi anglosaksų epų tyrinėtojai įsivaizduoją trolį būtent taip. Jie atkreipia dėmesį, kad, anot aprašymo, Grendelis be garso judėjo ant savo dviejų galingų užpakalinių kojų, o priekinės galūnės buvo mažos, silpnos ir bejėgiškai karojo ore.

Šios būtybės odos nebuvo galima nei kalaviju perkirsti, nei ietimi perdurti. Grendelis galėjo gyventi daugiau nei 300 metų, gyvenimo pabaigoje šis sutvėrimas buvo kelis kartus aukštesnis už žmogų, kurį galėjo be jokio vargo praryti. Be to, pats trolio vardas – Grendelis – verčiamas kaip „kuliamoji”. Jis galėjo tiesiog traiškyti aukų kaulus. Argi nepanašu į tiranozaurą?

Beovulfas artimoje kovoje nukirto Grendeliui silpną ir nejudrią priekinę leteną, dėl to pabaisa neteko daug kraujo ir nusibaigė. Nėra nieko keisto – tiranozauro kraujospūdis buvo labai aukštas, kad galėtų normaliai aprūpinti deguonimi aukštai virš žemės iškeltą masyvią galvą. Galima teigti, kad drakonų medžioklė buvo vos ne pagrindinis narsiojo Beovulfo užsiėmimas. Herojus ir jo komanda, kaip ir pridera tikriems profesionalams, daug dėmesio skyrė šių monstrų sandaros, pomėgių ir gyvenimo būdo tyrimams. Epe pateikti aprašymai leidžia identifikuoti praktiškai visus jame paminėtus drakonus ir juos susieti su iškastiniais ropliais.

Riteriai prieš dinozaurus

Skamba lyg nesąmonė? Bet pažvelkime į išlikusius pasakojimus iš tolimųjų amžių. Vakarų Europos riteriams ir jų protėviams kova su drakonu buvo narsumo įrodymas. Rusų padavimuose minimas slibinas Gorynyčius. Gana dažnai drakonai minimi ir skandinavų epuose. Pavyzdžiui, sagoje „Volsungas” šlovinamas kario Sigurdo žygdarbis, kuriam pavyko nugalėti pabaisą Fafnyrą. Drakonas judėjo ant keturių kojų, žeme tempdamas sunkų kūną. Sigurdas, žinodamas, kad Fafnyro nugaros oda nepažeidžiama kalaviju ar ietimi, iškasė duobę takelyje, kuriuo monstras eidavo į upę atsigerti vandens, pasislėpė šioje duobėje ir suvarė kalaviją į pilvą pro šalį einančiai pabaisai.

Beje, karžygiai ir riteriai būdavo nugalėtojais toli gražu ne visuose mūšiuose su drakonais. Kaip teigiama senosiose keltų kronikose, 336-ais metais iki Kristaus gimimo karalių Moridą nužudė ir prarijo pabaisa Belua. Ji „prarijo Morido kūną, kaip didelė žuvis praryja mažą”. Anksčiau britų karaliui Peredarui pasisekė labiau – jam pavyko nugalėti monstrą prie Llain-Llaion vietovės (Velsas).

Britų kronikose pasakojama apie vietoves dabartiniame Velse, kuriose kažkada gyveno pabaisos – afankai ir karogai – ir kurios savo pavadinimus gavo būtent dėl šių pabaisų. Vieną iš paskutiniųjų afankų 1693 m. nukovė Edvardas Loidas prie Llain-ar-Afanko vietovės prie Konvėjaus upės.

Kenterberio šventyklos kronikoje rašoma, kad 1449 m. rugsėjo 16 d. netoliese Liti Konrado kaimo, esančio prie Safolko ir Esekso grafysčių sienos, vietiniai gyventojai galėjo matyti dviejų didžiulių roplių susirėmimą.

Dar viena britų viduramžių kronika praneša, kad 1405-ais metais „šalia Bureso miesto, esančio netoliese Sadberio, didžiam visų vietinių gyventojų liūdesiui, pasirodė drakonas, turintis didžiulį kūną, su skiautere ant galvos, aštriais dantimis ir neapsakomo ilgio uodega. Jis nužudė piemenį ir suėdė daugybę avių”.

Rytu šalių drakonai

Didvyrių susirėmimai su drakonais vyko ir Artimuosiuose Rytuose. Kartą Šventasis Jurgis irgi nugalėjo tokį roplį. Vienos savo kelionės metu jis atsidūrė Beirute. Netoli miesto esančiuose Libano kalnuose tyvuliavo ežeras, kuriame gyveno visai apylinkei siaubą keliantis plėšrus drakonas. Pagonių žynių įsakymu vietiniai gyventojai kiekvieną dieną prie ežero atvesdavo jaunuolį arba merginą, kuriuos drakonas suėsdavo.

Šventasis Jurgis, sužinojęs apie tai, stojo į kovą su drakonu ir persmeigė jam gerklę ietimi, prikaldamas pabaisą prie žemės. Po to surišo sužeistą monstrą ir nutempė į miestą, kur nukirto jam galvą, stebint didžiulei miniai. Dabar Šventojo Jurgio, perduriančio drakoną, atvaizdas puošia herbus, rūmus ir šventyklas ne tik Europoje, bet ir už jos ribų. Tyrinėtojas-entuziastas Aleksandras Bogdanovas pažymi, kad įprastai drakonas primena mėsėdį dinozaurą barioniksą.

Biblijoje minimas senovės Babilonijoje gyvenęs ugnimi besispjaudantis drakonas Sirušas. Šis padaras, kurį Mesopotamijoje dar vadino Mušusu ir Mušchušu, buvo laikomas visų drakonų motinos, dieviškosios Tiamat, palikuonimi. Sirušo atvaizdą aptiko britų archeologas Robertas Koldevėjus XIX amžiaus pabaigoje ant jo paties atrastų Babilonijos karalienės Ištar vartų. Šie vartai buvo labai senos kilmės. Karalius Nabuchodonosoras atnaujino šiuos vartus ir papuošė užrašu, skirtu palikuonims: „Sirušais papuošiau sienas, kad visi žmonės žiūrėtų į juos ir stebėtųsi”.

Tas pats Koldevėjus 1913-ais metais pirmą kartą iškėlė mintį, kad Babilonijos drakonas panašus į iškastinius roplius. 1918-ais metais jis žengė dar žingsnį pirmyn ir savo eilinėje knygoje pareiškė, kad gyvūnas, jeigu toks iš tiesų egzistavo, turi būti klasifikuojamas kaip paukščiakojis dinozauras. Koldevėjus rašė: „Belgijoje kreidos periodo nuosėdose rastas iguanodonas – artimiausias Babilonijos slibino giminaitis”.

Dinozaurų atvaizdų, kurie yra ne tokie seni, aptinkama ir kitose vietose. Vienoje Kambodžoje esančioje šventykloje aptiktas maždaug 1200-siais metais sukurtas bareljefas, kuriame pavaizduotas stegozauras – istorinis roplys su trikampio formos plokštelėmis ant nugaros. Didžiojoje Britanijoje ant 1496-ais metais mirusio vyskupo Ričardo Belo antkapio Karlailo miesto bažnyčioje yra išgraviruoti gyvūnai, kuriuos kitaip, nei diplodokais, pavadinti negalima. Graviūroje šie gyvūnai pavaizduoti greta šuns, kiaulės, žuvies ir paukščio. Ko gero net neverta kalbėti apie daugybę drakonų atvaizdų, išsiuvinėtų kinų rūbuose ir pavaizduotų ant indų bei apie šių atvaizdų paplitimą viduramžių Europos heraldikoje.

Alsuojantis ugnimi

Mitinis drakonas, skirtingai nuo realiai egzistavusių dinozaurų, buvo ugnimi alsuojantis sutvėrimas. Atrodo – visa tai yra gryna fantazija. Tačiau ne viskas taip paprasta. Kai kurie paleontologai mano, kad dinozaurų galvose esančiuose maišeliuose-rezervuaruose, su nosiarykle sujungtais specialiais kanalais, buvo kažkoks chemiškai aktyvus skystis – nesotusis angliavandenilis. Staigiai susitraukus rezervuarui, įvykdavo angliavandenilio išmetimas į aplinką. Ore užsiliepsnojanti čiurkšlė „drakonui” tarnavo kaip ginklas tiek puolant, tiek ginantis.

Dar ne taip seniai žmonės aprašė atvejus, kai buvo sutikti ugnimi alsuojantys milžiniški padarai. Didysis antikos laikų istorikas Nikostratas Samofrakietis savo dienoraštyje rašė: „Aukšta gyvatė savo ugnimi uždegė finikiečių laivus”. Ir mūsų laikais yra panašių ugnimi alsuojančių sutvėrimų, tik miniatiūrinių. Pavyzdžiui, vabalas-bombonešis. Vabzdys, kurio ilgis neviršija 2 cm, turi nepaprastą apsauginį mechanizmą.

Specialiuose raumeniniuose maišeliuose vabalas saugo mišinį, sudarytą iš hidrochinono ir 25% koncentracijos vandenilio peroksido. Šios medžiagos įprastinėse sąlygose tarpusavyje nereaguoja. Pavojaus metu mišinys patenka į „reaktoriaus kamerą”, esančią galinėje vabalo kūno dalyje, kurioje laikomas ypatingas fermentas, atliekantis katalizatoriaus funkciją. Akimirksniu įvyksta sprogstamoji oksidacijos reakciją, į užpuoliką iššaunama reaktyvinė įkaitusių dujų srovė. Panašu, kad ugnimi alsuojančių drakonų-dinozaurų fenomenas gali būti paaiškinamas visiškai racionaliai.