Dingusių pasaulių žemėlapiai

Ši istorija apie senovinius žemėlapius tapo žinoma visiems po to, kai 1929-uju metų lapkričio 9 d. Stambulo nacionalinio muziejaus direktorius Halilas Edhemas tvarkė archyvus ir vienoje lentynoje aptiko du geografinio žemėlapio fragmentus.

Šis žemėlapis buvo nupieštas ant gazelės odos. Tai buvo per stebuklą išlikę žemėlapio, kuris buvo laikomas dingusiu visiems laikams, fragmentai. Šis žemėlapis kažkada priklausė garsiajam turkų admirolui ir mokslininkui-geografui Piriui Reisui. Tikrasis jo vardas buvo Hadžis Ahmedas Muhidinas Piris. Šio nepaprasto žmogaus likimas susiklostė gana tragiškai, kaip ir daugumos kitų aukštas pareigas užėmusiu to meto Osmanų imperijos valdininkų. Jis buvo apšmeižtas, suimtas ir 1555-ais metais jam buvo įvykdytas mirties nuosprendis. Taip pat buvo konfiskuotas jam priklausęs turtas.

Žemėlapis, kurios fragmentus aptiko Halilas Edemas, buvo 1513-ais metais paties admirolo padaryta kopija iš dar senesnių žemėlapių. Kaip teigė Reisas, šių žemėlapių originalus jūrų mūšyje gavo turkų laivyno karininkas Kamalis. Jam pavyko paimti į nelaisvę ispanų laivo kapitoną, kuris dalyvavo Kristupo Kolumbo ekspedicijoje. Ispanas papasakojo, kad šiuos žemėlapius naudojo didysis komandoras, juose netgi buvo išlikusios Kolumbo ranka rašytos pastabos.

Savo kopijoje Piris Reisas parašė, kad jis negarantuoja dėl pirminių žemėlapio šaltinių, nes ir Kolumbo žemėlapiai buvo nupiešti dar kažkokių kitų labai senų žemėlapių pagrindu. Pirio žemėlapyje buvo nupiešti Šiaurės ir Pietų Amerikos kontūrai, Grenlandija, Vakarų Afrikos pakrantė, šiaurinė Antarktidos pakrantės dalis. Pietinis žemynas buvo padengtas ledais, tačiau jie dar nebuvo pasiekę pakrantės. Tai buvo tikra sensacija. Visame pasaulyje buvo manoma, kad Antarktidą 1821-ais metais atrado F.Belingshauzenas ir M.Lazarevas. Svarbiausia buvo tai, jog mokslininkai manė, kad šis žemynas jau milijonus metų buvo padengtas ištisiniu ledo sluoksniu.

Žemėlapyje Pietų Amerika pavaizduota su daugybe upių, ežerų, kalnų masyvais. Maždaug už 1200 km į rytus nuo Brazilijos Atlanto vandenyne buvo pavaizduota didelė sala. Dabartiniu metu šioje vietoje yra tik dvi mažytės salos – Šventojo Petro ir Šventojo Povilo.

1960-ais metais amerikietis istorijos profesorius Čarlzas Hepgudas kreipėsi į JAV KOP vadovybę, prašydamas įvertinti Pirio žemėlapio patikimumą. Štai kokio buvo specialistų išvada: „Manoma, kad apatinėje žemėlapio dalyje pavaizduotas Princesės Martos krantas, priklausantis Karalienės Mod žemei Antarktidoje. Tai labiausiai logiškas ir, tikriausiai, teisingiausias šio žemėlapio traktavimas. Geografiniai duomenys puikiai atitinka seisminės žvalgybos, kurią 1949-ais metais atliko švedų ir britų ekspedicija, duomenis. Tai reiškia, kad žemėlapyje pavaizduota kranto linija buvo dar iki apledėjimo. Nežinoma, kokiu būdu 1513-ais metais buvo žinomi šie duomenys”.

Finėjaus pasaulis

Pirio Reiso žemėlapis – tai ne vienintelė XX amžiaus sensacija. Tapo žinoma, kad 1531-ais metais pasaulio žemėlapį sudarė prancūzų geografas Oroncijus Finėjus. Jis irgi rėmėsi kažkokiais labai senais originalais. Šiame žemėlapyje pietuose esantis žemynas buvo pavaizduotas be ledų, išskyrus tik centrinę dalį. Žemėlapyje pavaizduoti kalnagūbriai, upės ir slėniai, nupiešta kranto linija. Mokslininkų dėmesį atkreipė didelė upė, įtekanti į Roso jūrą.

Tik antroje XX amžiaus pusėje buvo sukurti originalūs metodai, kurių pagalba Oroncijaus Finėjaus ir Pirio Reiso žemėlapių fragmentai buvo perkelti ant dabartinių žemėlapių. Rezultatai specialistus nustebino. Finėjaus žemėlapyje buvo lengvai atpažįstamos Merės Berd žemė, Viktorijos žemė, Enderbio žemė, Vilkso žemė – visos jos nebuvo padengtos ledu. Nedidelis kranto linijos nesutapimas lengvai gali būti paaiškinamas tuo, kad dėl milžiniško susidariusio ledyno svorio Antarktida nuolat grimzta į vandenyną. Įvairių šalių mokslinių ekspedicijų dalyviai atliko seisminę žvalgybą. Galima teigti, kad senuosiuose žemėlapiuose gana tiksliai buvo pavaizduoti kalnų masyvai, iškyšuliai, upės ir įlankos, kurios dabar padengtos ledu.

JAV ekspedicija Roso jūroje atliko giluminį gręžimą ir aptiko nuosėdų, kurios susidaro, kai į vandenyną įteka didelės jūros, sluoksnius. Tai reiškia, kad Finėjaus žemėlapyje pavaizduota į Roso jūrą įtekanti upė kažkada iš tiesų egzistavo.

Ir tai dar ne viskas. Kai kuriais atvejais senoviniai žemėlapiai buvo tikslesni už dabartinius. Dar neseniai XX amžiaus žemėlapiuose Karalienės Mod žemė buvo vaizduojama be aiškių ribų ir padengta storu ledo sluoksniu, žemėlapyje buvo pavaizduotos tik virš ledyno iškilusios kalnų viršūnės, o pati teritorija buvo vaizduojama kaip dalis žemyno. Pirio Reiso žemėlapiuose kalnų viršūnės vaizduojamos tose pačiose vietose, tačiau ne žemyne, o šalia jo esančiose salose. Atlikti giluminiai gręžiniai ir seisminiai tyrimai vėliau patvirtino faktą, kad Karalienės Mod kalnų pagrindai iš tiesų apsupti vandens ir yra salos.

Merkatoriaus portulanai

1569-ais metais buvo išleisti anksčiau nežinomi ir nepaprasti Gerardo Kremerio portulanai (jūrų žemėlapiai su detaliai pavaizduota jūrų pakrante), kurie labiau žinomi, kaip Merkatoriaus atlasas. Šis nepailstantis „tikrųjų žinių” kolekcininkas apkeliavo visą Senąjį Pasaulį ir netgi apsilankė Egipte, ieškodamas egzotiškų senovinių žemėlapių. Panašu, kad jis žinojo kur ir ko ieškoti. Jo atlase surinkti senoviniai žemėlapiai buvo tikslesni ir smulkesni, nei Oroncijaus Finėjaus žemėlapiai. Pavyzdžiui, Arkties žemėlapyje Šiaurės ašigalis pavaizduotas kaip uola jūroje, kurioje yra keturios didelės ir devyniolika mažų salų. Merkatorius remiasi prancūzų vienuolio iš Oksfordo (manoma, kad jis vadinosi Nikolas iš Lino) kūriniu „Laimingas atradimas” ir viduramžių veikalu „Karaliaus Artūro žygiai”. Kai kurie autoriai pastarąjį veikalą tapatina su vyskupo Galfrido Montmuniečio „Britų istorija”. Visa tai yra tik versijos. Tikrasis , viduramžiais atsiradusių žemėlapių šaltinis tiksliai nėra nustatytas.

Merkatoriaus žemėlapiuose, vaizduojančiuose Antarktidą, aiškiai matoma Amundseno jūra, Aleksandro Pirmojo salos, Herlaherio iškyšulys ir Darto iškyšulys Merės Bred žemėje, Terstono sala, Norvegijos iškyšulys, Vedelo jūra, Regulo kalnagūbris, Pado sala. Ledynai dengia tik nedidelę teritoriją prie Pietų ašigalio, o likusioje teritorijoje tiksliai nupiešti kalnagūbriai, upės ir slėniai. Dabartinio Šireizo ledyno vietoje pavaizduota upės vaga.

1737-ais metais buvo atspausdintas prancūzų kartografo Filipo Buašė sudarytas Antarktidos žemėlapis. Jame žemynas pavaizduotas visiškai be ledo. Įdomiausia tai, kad žemyną vandens juosta padalinta į dvi skirtingo dydžio dalis. Mokslininkai apie tai sužinojo tik 1958-ais metais, kai buvo atlikti plataus masto tyrinėjimai. Tai reiškia, kad pietų žemyno žemėlapis buvo sudarytas žymiai anksčiau, nei prasidėjo apledėjimas. Mokslininkai mano, kad Antarktida pasidengė ledu dėl to, kad pasikeitė Žemės ašies pasvirimo kampas. Tai įvyko per 9612-ųjų metų pr.m.e. potvynį, apie kurį rašė Platonas savo veikaluose.

Dabartiniai mokslininkai kažkodėl mano, kad ledinis Antarktidos apdangalas susidarė prieš milijonus metų. Tačiau yra išlikę dar keletas senovinių įvairių Žemės regionų žemėlapių, sudarytų pagal dar senesnius šaltinius. Šie žemėlapiai parodo radikalų mūsų planetos paviršiaus pasikeitimą. Pavyzdžiui, 1559-ųjų metų turkų kartografo Hadži Achmedo žemėlapyje amerikiečių Aliaska ir rusų Tolimieji Rytai sudaro vieną darinį. Dabartiniai paleogeologai jau ne vieną dešimtmetį tvirtina, kad senovėje dabartinio Beringo sąsiaurio vietoje buvo tūkstančio mylių ilgio sausumos ruožas, kuris jungė Aliaską ir Tolimuosius Rytus. Šis „tiltas” sugriuvo gana neseniai – apie 10 tūkstančių metų pr.m.e.

Yra dar vienas įdomus žemėlapis, kurį 1487-ais metai sudarė Jehudas ibn Ben Zara. Šiame žemėlapyje pavaizduotos išnykusios salos Viduržemio, Egėjo ir Adrijos jūrose. 1595-ais metais Rudolfo Kremerio, Merkatoriaus sūnaus, sudarytame žemėlapyje dabartiniai mokslininkai pastebi labai tikslų priepoliarinės Arkties povandeninį landšaftą. Kai kurie specialistai laikosi nuomonės, kad šis regionas taip pat buvo užtvindytas, ir tai įvyko ne taip jau seniai.

Šaltinis: Mįslės ir Faktai