Rizikos faktoriai: karštis ir troškulys

Sąvoka "karštis", kalbant apie avarinę situaciją - tai suma iš kelių dėmenų - oro temperatūra, saulės spinduliavimo intensyvumas, žemės paviršiaus temperatūra, vėjo buvimas arba nebuvimas. Kitaip sakant, viskas priklauso nuo tos vietos, kurioje įvyko nelaimė, klimatinių sąlygų.

Be to, esama daug variantų, kai žmogus dėl vienokių ar kitokių priežasčių gali pajausti karštį. Ir tam visai nebūtina keliauti į dykumą. Kęsti karštį galima ir Arktikoje, pavyzdžiui, kai žmogaus vilkimų drabužių kiekis ir kokybė neatitinka to darbo, kuriuo jis tuo momentu užsiima. Tipiška situacija, žmogus, bijodamas sušalti, apsivelka visus turimus drabužius ir pradeda šauniai mojuoti kirviu, skaldydamas būsimam laužui malkas. Toks nereikalingas šiuo konkrečiu momentu įkarštis perkaitina organizmą, verčia stipriai prakaituoti, dėl ko peršlampa prie kūno prigludę drabužiai. Pabaigęs darbą, toks žmogus labai greitai peršals. Panašiais atvejais karštis tampa šalčio sąjungininku, kadangi drabužiai praranda apsaugojimo nuo šalčio funkcijas.

Žygis per gilų sniegą, kilimas į statų šlaitą, sniego slėptuvių statymas, bėgimas baigiasi lygiai tuo pačiu, nes visi išvardinti ir daugybė kitų veiksmų išlaisvina didžiulius kiekius energijos. Būtent dėl to patyrę turistai, alpinistai, medžiotojai, dirbdami sunkius fizinius darbus, nusiima atliekamus šiltus drabužius, o nutarę pailsėti - užsideda juos.

Kaip nebūtų keista, tačiau praktika rodo, kad pasitaiko, jog keliaudamas per šaltį ar kalnuose, spiginant minusinei temperatūrai, žmonės gali įsigudrinti gauti šiluminį smūgį. Dažniausiai toks kazusas nutinka sunkiose, reikalaujančiose maksimalių pastangų maršruto atkarpose, nešant sunkius krovinius (40-50 kilogramų kuprinės) ir piktnaudžiaujant šiltais drabužiais, ypač kai viršutinė striukė pagaminta iš vėjo neperpučiamos medžiagos, kuri apsunkina ventiliaciją.

Tokiais atvejais labai svarbu nuolat kontroliuoti savo savijautą, laiku persirengti, periodiškai ilsėtis, kartas nuo karto "prasivėdinti", išleidžiant šilumos perteklių per atsegtą apykaklę ar per rankogalius.

Žinoma, kova su persikaitinimu aprašytose situacijose ypatingų sunkumų nesukelia. Ir jeigu šiek tiek sutrinka vidinis šilumos balansas, tai visų pirma dėl to kaltas pats nukentėjusysis. Šiaurė ar kalnai - ne ta vieta, kur leistina mirti nuo persikaitinimo.

Kur kas daugiau rūpesčių gali sukelti žygis karštą pusiaudienį per mišką ar stepę. Bet ir čia, esant norui, visada galima susirasti šešėlį, upokšnį ar ežerą, kad išsimaudytum ar susišlapintum kepurę ir veidą vėsiu vandeniu. O per patį karščio apogėjų galima sustoti poilsio ilgesniam laikui, kad veltui nesikankinti su kuprine nuo karščio ir troškulio.

Gerokai sudėtingiau patekti į nelaimę dykumoje ar pusdykumėje. Ir paaiškinama s šis dalykas ne tuo, kad yra labai karštą, o dėl to, kad karštis tampa grėsmingu kitos bėdos - troškulio - sąjungininku. O tai jau labai rimta. Kad suprastume problemos esmę, būtina leistis į nedidelę fiziologinę ekskursiją.

Beveik du trečdalius žmogaus organizmo sudaro vanduo, t.y. žmogaus, kuris sveria 70 kilogramų kūne yra apie 50 kilogramų vandens. Kaulų sudėtyje yra 25% vandens, raumenyse - 75%, o smegenis sudaryti net iš 80% vandens. Būtent smegenys pirmiausiai ir nukenčia nuo vandens trūkumo.

Vanduo yra pagrindinė aplinka, o daugeliu atvejų ir svarbiausiu dalyviu nesuskaičiuojamose cheminėse reakcijose, kurių dėka gyvas mūsų organizmas. Dėl to nepakankamas, lygiai kaip ir pernelyg didelis vandens kiekis, patekęs į organizmą, rimtai atsiliepia bendrai fizinei būklei.

Vandens perteklius perkrauna inkstus, širdį, išplauna iš organizmo jam būtinas druskas.

Karštose patalpose dirbantys žmonės, kurių vandens suvartojimas yra didesnis nei vidutinis, kartais kenčia nuo apsinuodijimo vandeniu: prarandamas jautrumas, jaučiamas pykinimas, prasideda traukuliai, žarnyno sutrikimai.

Vandens trūkumas sumažina kūno masę, pradedamas jausti silpnumas, sutirštėja kraujas, ir, kaip rezultatas - persitempia širdis, kuriai tenka dėti papildomas pastangas sutirštėjusio kraujo stūmimui per kraujagysles. Tuo pat metu kraujyje padidėja druskų koncentracija - tai grėsmingas signalas apie prasidėjusią dehidraciją. Itin jautrios vandens trūkumui smegenų ląstelės reaguoja į dehidraciją "išsiurbdamos" laisvą skystį iš kitų organizmo ląstelių. Iki 5% skysčio paimama be kokių nors pasekmių ląstelėms, vadinasi ir žmogui. Tačiau dehidracija, viršijanti 15% gali sukelti nebeatitaisomas pasekmes ir žūtį. Jeigu likęs be maisto žmogus gali išeikvoti vos ne visas savo organizmo riebalų atsargas, beveik pusę baltymų ir tik tada prisiartina prie pavojingos ribos, tai 15% skysčių praradimas yra mirtinas. Badavimas gali tęstis kelias savaites, o be vandens žmogus išgyvena vos kelias dienas, o esant karštam klimatui - kelias valandas.

Žmogaus organizmui palankiomis klimato sąlygomis reikia 2,5-3 litrų vandens per parą. Į šitą kiekį įeina ne tik skysčiai, kuriuos suvartojame kaip sultis, arbatą ir kitus gėrimus, bet ir skysčiai, esantys maisto produktuose, nekalbant jau apie sriubas, padažus. Be to, vanduo gaminasi pačiame organizme, jame vykstančių cheminių reakcijų metu. Štai kaip tai atrodo skaičiais: patsai vanduo - 0,8-1 litras; skysti patiekalai - 0,5-0,6 litro; sausi produktai (duona, mėsa, sūris, dešra ir panašiai) - iki 0,7 litro; vanduo, pagaminamas pačiame organizme - 0,3-0,4 litro.

Svarbu, ypač patekus į bėdą, atskirti tikrą vandens badą nuo to, kuris tik rodosi. Labai dažnai troškulio jausmas atsiranda ne dėl objektyvaus vandens trūkumo, o dėl neteisingai organizuoto vandens vartojimo. Vienas iš troškulio signalų - sumažėjęs seilių išsiskyrimas burnoje. Sumažėjus seilių išsiskyrimui 15% atsiranda pirmas troškulio jausmas, prie 20% troškulys sustiprėja, o kai seilių išsiskyrimas sumažėja 50% - žmogus pajunta nepakeliamą troškulį.

Pirminio sausumo burnoje pojūtis neretai palaikomas stipriu troškuliu, nors dehidracijos kaipo tokios nėra. Žmogus pradeda gerti daug vandens, nors realaus poreikio nėra. Vandens perteklius tuo metu, kai žmogus patiria didelius fizinius krūvius sukelia padidintą prakaitavimą. Drauge su gausiu skysčių išsiskyrimu sutrinka ląstelių sugebėjimas išlaikyti vandenį. Susidaro savotiškas užburtas ratas - kuo daugiau žmogus geria, tuo daugiau prakaituoja ir tuo stipresnį troškulį jaučia.

Yra žinomas atvejis, kai žmonės, nemokantys normaliai malšinti troškulio, išgerdavo per aštuonias valandas po penkis-šešis litrus vandens, kai tuo pat metu kiti tomis pačiomis sąlygomis išsiversdavo su puslitriu.

Pamokanti šia prasme yra istorija apie du kariuomenės pulkus, kurie atliko ilgalaikį forsuotą žygį per stepę. Po sunkios dienos, praleistos po spiginančia saule, pilkai pasiekė vandens šaltinį. Vienas vadas leido gerti kareiviams be apribojimų, kiek tik lenda, o kitas smarkiai apribojo vandens vartojimą, tuo, žinoma, sukeldamas didelį kareivių nepasitenkinimą. Rezultate pirmasis pulkas visiškai išėjo iš rikiuotės. Kareiviai ištino, negalėjo pajudėti, skundėsi neįveikiamu silpnumu. Realiose kovinėse sąlygose, kaip įvertino karininkas, atlikęs tose pratybose teisėjo vaidmenį, būtų pakakę vienos kovingos priešo kuopos, kad tasai pulkas būtų sunaikintas ar paimtas į nelaisvę.

Visais atvejais nerekomenduojama išgerti daug vandens iš karto. Toks gėrimas troškulio nenumalšina, bet gali sukelti silpnumą, sutinimą. Reikia prisiminti, kad išgertas vanduo malšina troškulį ne iš karto, o šiek tiek vėliau, kai pasiekia skrandį, susigeria į kraują, t.y. po 10-15 minučių. Geriausia gerti nedidelėmis porcijomis, darant nedideles pertraukas, kol galutinai dings troškulio jausmas.

Kartais, kad nereiktų veltui eikvoti vandens iš gertuvės ar avarinės atsargos, pakanka paskalauti burną vėsiu vandeniu ar pačiulpti rūgštų ledinuką, karamelę. Ledinuko skonis sukels refleksinį seilių išsiskyrimą ir troškulio jausmas sumažės. Jei nėra ledinuko, jį galima pakeisti vaisiaus kauliuku ar netgi nedideliu švariu akmenuku.

Intensyviai prakaituojant, kai iš organizmo išplaunamos druskos, tikslinga gerti šiek tiek pasūdytą vandenį. Tirpalas iš 0,5-1 gramo druskos litre vandens beveik neatsilieps skoniui, tačiau šio druskos kiekio paprastai pakanka, kad organizme atsistatytų druskų balansas