Ar vilko mėsa valgoma?

Teko girdėti, kad negalima valgyti baltojo lokio kepenų, o štai ar galima valgyti vilkieną, medžiagos ne taip jau ir daug. Panaršęs internete, apskritai nieko doro neradau. Kažkas forumuose vadino šią mėsą pasibjaurėtina, o kai jo paklausė, kodėl, dingo iš temos.

Kiti atkakliai pasakojo, kad toji mėsa pilna kenksmingų bakterijų. O kai kurie, ypač turtingą fantaziją turintys žmonės apskritai pasakojo ne šį, nei tą. Jų nuomone, vilko mėsoje gyvena ypatingai atspari kirmėlė, kurios nesunaikina joks apdorojimas aukšta temperatūra. Toks savotiškas kirminas iš „skysto metalo“. Su mėsa jis patenka į žmogaus skrandį, ten jam, pasirodo, įsijungia intelektas ir jis pradeda iš visų jėgų brautis kiaurai skrandį link kraujotakos organų. Patekęs į kraują, jis padeda kiaušinius. Šie iškart įgyja super sugebėjimų, sukasi po visą kraujotakos sistemą, kol nepatenka į smegenis. Kai supranta, jog atsidūrė centriniame žmogaus organizmo procesoriuje, ti tada išsirita iš kiaušinių ir pavirsta kažkokiais kirminais-zombiais, ryjančiais žmogaus smegenis.

Papasakojau šitą širdį draskančią istoriją tiktai tam, kad suprastumėte, kiek įvairiausių kliedesių teko perskaityti, kol prisikapsčiau prie teisybės.

Susiradau zoologijos katedros telefono numerį, atsiliepė pavaduotojas. Galite įsivaizduoti, kaip jis nustebo, kai išgirdo, kokia problema mane jaudina. Gaila, neįrašiau pokalbio, bet apytikriai jis skambėjo taip:

Vilko mėsą galima laikyti sąlyginai valgoma. Tačiau ją reikia kruopščiai apdoroti aukšta temperatūra. Virti ją reikia ne mažiau kaip dvi valandas, kadangi joje yra didelis kiekis bakterijų. Vilkas juk ėda ne tik šviežią grobį, jis dar ir maitėdis. Ir tai atsiliepia jo mėsai.

Kažkodėl iškart prisiminiau vėžius, jie juk irgi maitėdos, bet mūsų tai kažkodėl nelabai jaudina. Po skambučio zoologui vis tiek likau nepatenkintas. Jis iš esmės pakartojo forumų „akademikų“ nuomonę.

Man išties pakilo azartas prisikasti prie patvirtintos informacijos šia tema. Tarkime, mane užpuolė vilkas gūdžiame miške ir aš jį nudėjau. Jeigu jis nesuvalgė manęs, tai ar galiu aš suvalgyti jį? Ir nestaugti naktimis į mėnulį po to, kai suvalgiau?

Kažkodėl tik dabar prisiminiau apie žvejų ir medžiotojų draugijas. Paskambinęs ten, uždaviau klausimą žmogui, kuris užsiima medžiokle. Ir čia man atsivėrė tiesa. Vilko mėsą ne šiaip valgo, o egzistuoja netgi ištisas ritualas, kai medžiotojas, pirmą kartą sumedžiojęs vilką, turi paruošti jo mėsą ir suvalgyti. Tai, medžiotojų įsitikinimu, padės išvengti nelaimingų atsitikimų per medžioklę. Kai kurie medžiotojai ne tik nesibjauri vilkiena, o netgi laiko ją nepaprastu skanėstu. Kai paklausiu, ar neatsiduoda mėsa šunimi, jie atsakė klausimu į klausimą: „O kiauliena kuo atsiduoda – kiaule?“

Vilko mėsa anaiptol ne kieta, kaip mano daugelis „žinovų“ iš interneto. Ji švelni ir sultinga. Šiek tiek riebesnė už avieną, bet minkštesnė. Medžiotojai mano, kad „miško sanitaro“ mėsa nė kiek nekenkia organizmui, o netgi atvirkščiai. Aš galbūt ir nesiryžčiau taip iškart priskirti vilkienai gydomųjų savybių, bet ir nepasibjaurėčiau ja, jei tektų nudobti miške vilką, pasigaminti iš jo patiekalą ir suvalgyti.

Be šitos informacijos medžiotojas pasidalino su manimi ir mėsos paruošimo receptu.

Receptas:

Mėsa supjaustoma 5-8 centimetrų dydžio gabalėliais. Tada paruošiami prieskoniai: dvi dalys druskos, viena dalis cukraus, pipirai, lauro lapai, 3 skiltelės sutrinto česnako, 2-4 žiedais supjaustytos svogūnų galvutės. Pridedama krapų ir petražolių. Visa tai sumaišoma su mėsa ir paliekama 7 valandoms vėsioje vietoje.

Tada viską išverčiate drauge su marinatu į katiliuką ir troškinate pusantros valandos ant nedidelės ugnies. Troškinimo metu galima papildomai įpilti paruošto marinato arba vyno. Galiausiai dedate mėsą ant grotelių ir kepate ant stiprios ugnies. Tačiau kepti reikia neilgai – tiesiog vos vos apkepti.