Samurajų ideologija

Žmogaus gyvenimas nuolat kinta, keičiasi visuomenės valdymo ir tarpusavio santykių, bendravimo formos. Nesikeičia tik psichologija: moralinės normos, etikos principai. Ir čia ypatingu pavyzdžiu gali būti samurajai. Šio tūkstančius metų gyvavusio karinio visuomenės sluoksnio įtaka ankstyvajai Japonijai buvo tokia stipri, kad be jo suvokimo sunku suprasti ne tik Japonijos istoriją ir tradicinę kultūrą, bet iš šiandienos aktualijas.

Samurajų kodeksas bušido

Nerašytas bušido kodeksas nusakė samurajaus, "tikro" arba idealaus kario, elgesį feodalinėje visuomenėje. Pradžioje traktuotas kaip "žirgo ir lanko" kelias, vėliau ėmė reikšti "kario, samurajaus kelias". Be to, žodis "do" verčiamas ir kaip "pareiga", "moralė", kas atitinka Kinijos filosofinę tradiciją, kurioje "kelias" yra tam tikra etinė norma (dao-de).

Bušido išėjo ir pirminių gimininės visuomenės tradicijų ribų ir įtraukė budizmo bei konfucizmo dogmas. Jis tapo kario kodeksu, kartu būdamas ir įvairių religinių mokymų (budizmo, konfucizmo ir šintoizmo) dalimi. Samurajai jį laikė psichinės ir kūno higienos vystymo metodu. Karys privalėjo suvokti savo moralinę pareigą, vertinti savo poelgius ir prisiimti jų pasekmes (tame tarpe, charakiri). Samurajų etika buvo feodalinės visuomenės moralės, dakotu (kiniškai, dao-de), dalis.

Bušido principai feodalizmo laikais nebuvo apjungti į jokį rašytinį sąvadą, nebuvo jo priežiūros institucijos. Tačiau jie atsispindėjo legendose apie vasalų ištikimybę, panieką mirčiai, samurajų drąsą. Į valdžią atėjusio Takugava Ijejasu nurodymu buvo parengtas "Išdėstymas apie samurajų gimines", nusakęs samurajų elgesį tarnyboje ir asmeniniame gyvenime. Kitu kūriniu, skirtu bušido nuostatoms, buvo 20 tomų Takedo Singeno žygdarbių aprašymas, kurio autoriai Kosakas Dandze Nobumasas ir Obatas Kagenori. Vėliau pasirodė Daidodzi Judzano (1639-1730) "karo menų pradmenys, o 1716 m. pagaliau pasirodė 11 tomų knyga "Paslėpta lapijoje" (Chagakure), tapusi buši "šventraščiu". Ji priklausė vienuoliui Jamamoto Cunetomo, buvusiu Saga klano samurajumi pietų saloje Kiusiu. Mirus šeimininkui Nabesimui Naosige, kuriam tarnavo 10 m., Jamamoto "apsikirpo" ir visą likusį gyvenimą skyrė samurajų garbės normų apibendrinimui.

Samurajus eina pasivaikščioti su tarnu, Hanabusa Itčo, 1652-1724

Bušido reikalavimai tiksliai apibrėžti D. Judzano "Pagrinduose":

• Tikra drąsa yra gyventi tada, kai teisinga gyventi, ir mirti, kai teisinga mirti;
• Mirti reikia eiti aiškiai suvokiant, kas privalu samurajui ir kas žemina jį;
• Reikia pasverti kiekvieną žodį ir klausti savęs, ar tiesa tai, ką ruošiesi sakyti;
• Reikia jausti saiką maitinantis ir vengti išlaidavimo;
• Kasdieniniuose reikaluose prisiminti apie mirtį ir tai saugoti širdyje;
• Gerbti "kamieno ir šakų" taisyklę ir niekada jos nepamiršti (tėvai – kamienas; vaikai – šakos);
• Samurajus turi būti ne tik pavyzdingas sūnus, bet ir ištikimas pavaldinys. Jis niekada nepaliks šeimininko;
• Ištikimybė, teisingumas ir drąsa yra trys pagrindinės samurajaus dorybės;
• Jei samurajus, gulėdamas lovoje, išgirs pokalbį apie savo šeimininką arba norės pats ką nors pasakyti, jis turi atsistoti ir apsirengti.

Samurajų moralė formavosi kartu su siogunato sistema, tačiau jos ištakos gerokai ankstesnės. Nitobe Inadzo jos pagrindiniais šaltiniais laikė budizmą ir šinto, o taip pat Konfucijaus ir Men-czi mokymus. Mat Kinijos kultūra greit išpopuliarėjo tarp aristokratų ir paplito tarp samurajų. Ypač stipriai bušido paveikė budizmo mahajanos kelias, į Japoniją atėjęs 522 m. O populiariąja budizmo šaka tapo "dzen". Iš jos, pvz., bušido perėmė griežtos savikontrolės idėją. Savikontrolė ir savitvarda tapo samurajų dorybe. Dzen meditacija stiprino samurajų užtikrintumą ir šaltakraujiškumą mirties akivaizdoje – vyriškai išeinant į "mū" (nebūtį).

Iš konfucizmo pirmiausia perimta "ištikimybė pareigai", paklusnumas šeimininkui, o taip pat moralinio vystymosi reikalavimas. Jis skatino darbo (ypač, valstiečių) niekinimą (tai buvo Men-czi sistemos, viešpataujančios klasės vadovavimą paskelbusios visuotiniu įstatymu, pagrindas).

Pagrindiniais bušido principais buvo ištikimybė siuzerenui bei ginklo garbė, o ne lojalumas monarchui ar patriotinis nusiteikimas visos Japonijos atžvilgiu. Didelė svarba teikta ir katakiuti, kraujo kerštui, įteisintam kaip moralinio teisingumo jautimą.

Greta ištikimybės buvo pareigos principas, kuris buvo suprantamas "gyvenimo prasmė ir įstatymas", "dvasios ir veiksmų tiesmukiškumas" arba "teisingumas". Iš teisingumo buvo išvedama kilnumo samprata – tai "dvasios savybė priimti sprendimą… pagal sąžinę, nesvyruojant: 'Mirti, jei reikia, žudyti – kai reikia'". Japonų kalboje pareiga išreiškiama žodžiu "giri" (pažodžiui, teisingas principas), kilusiu iš "giši" (ištikimas vasalas, garbingas žmogus, kilnus žmogus). Renkantis tarp pareigos (giri) ir jausmų (nindzė), visada pirmenybė pareigai.

Kitas esminis reikalavimas buvo asmeninė drąsa, kurios pavyzdys – Takedo Singeno gyvenimas. Tai buvo fizinės ištvermės, psichinės savitvardos ir paniekos mirčiai vaisius. Tačiau bušido pripažino tik protingą drąsą; betikslė mirtis laikyta "šuniška mirtimi".

Kuklumo principas pasireiškė besąlygišku eilinių karių paklusnumu, galvos nepakėlimu priešais šeimininką. Jam artimas buvo "mandagumas", suprantamas kaip kantrumas, pavydo ir pykčio nebuvimas. Tobuliausia savo forma mandagumas, konfucizmo supratimu, priartėjo prie meilės. Mandagumo tobulinimui buvo skirti nuolatiniai užsiėmimai manierų lavinimui, harmoningai suderinančius visus organus.

Buvo daug ir antraeilių principų. Susivaldymas buvo išvystytas iki tobulybės. Dvasinė savitvarda laikyta bušido idealu, todėl laikyta dorybe. Puikus pavyzdys – charakiri. Panieka mirčiai buvo būdinga visai daosizmo-budizmo sistemai, nes žmogaus gyvenimas tik grandis nuolatiniame atgimimų rate. Būties laikinumas yra visos japonų kultūros pagrindas. Dzen meistro Roano eilėraštis perteikia tą visuotinę tiesą:

Su kuo palyginti tavo kūną, žmogau?
Gyvenimas šešėlis, tarsi rasa ant žolės,
tarsi akių mirktelėjimas.

Savidisciplina, pagilinta išradingais reglamentais, vertė samurajų visur elgtis garbingai, kas, anot budistinės sampratos, teigiamai veikė karmą ir užtikrino laimę būsimuose atgimimuose. Dzen samurajams skiepijo ne tiesiog abejingumą mirčiai, o netgi tam tikrą meilę jai: "Bušido, Kario kelias, reiškia mirtį. Kai pasirinkimui yra du keliai, rinkis vedantį į mirtį. Nesvarstyk! Nukreipk mintį į pasirinktą kelią, ir eik! Kasryt mąstyk, kaip reikia mirti. Kas vakarą atgaivink protą mintimis apie mirtį. Ir tegu taip būna visad".

Uesugi Kensinas, buvęs, kaip ir jo amžinas varžovas Takeda, "atverstasis" (arba pasauliečiu vienuoliu, niu-do), aistringu dzen adeptu, mokė vasalus: "Kurie įsikibę gyvenimo, miršta, o kurie nebijo mirties, gyvena. Viską nulemia dvasia. Siekite dvasios, įvaldykite ją ir suprasite, kad yra jumyse kažkas aukščiau už gyvenimą ir mirtį, - kas neskęsta vandenyje ir nedega ugnyje".

Sugebėjimas atsiriboti nuo šurmulio, gyvenimo kasdienybės, karo meto žiaurumų buvo labai vertinamas. Nuo jaunų dienų vaikinams ir merginoms buvo diegiamas menas "matyti amžinybę žiede". Mėgdžiojant kinų klasikus, toks gyvenimo būdas, kai žmogus net ties mirties ir gyvenimo briauna gali mėgautis kraštovaizdžio grožiu, Japonijoje vadintas furiu (kiniškai, fenliu), kas reiškia "vėjas ir srovė". Jo ypatingi pasireiškimu tapo paplitęs samurajų paprotys prieš mirtį sukurti "atsisveikinimo" eilėraštį, dažniausiai gamtos lyrikos žanru.

Garbės jausmas buvo ugdomas nuo vaikystės. Kariai griežtai saugojo savo "gerą vardą" – gėdos jausmas samurajui buvo sunkiausias. Tad garbė ir šlovė buvo vertinama labiau už gyvenimą. Neveltui atsirado posakis "samurajaus žodis šventas" – nes samurajai niekino melą. Tačiau tai netrukdė jiems pateisinti pagyras ir gudravimus, kurią buvo galima pavadinti "karine", o jų išvystytas estetizmas dažnai ribojosi su sadizmu. Gal būt todėl japonų kalboje nėra žodžio "melas", o "uso" naudojamas kaip tiesos (makoto) arba fakto (chonto) neigimas.

Samurajus turėjo būti gailestingas. tai nebuvo tik aklas impulsas, o pasireiškė tam tikrame santykyje su teisingumu, nes reiškė gyvybės išsaugojimą arba jos atėmimą. Karo etiketas reikalavo nepralieti silpnesnio nugalėto priešininko kraujo.

Japonų karį nuo vaikystės mokė niekinti prekeivius ir pinigus – ir jo sąžinė turėjo būti "nepaperkama". Nemokantis susigaudyti piniguose samurajus buvo laikomas gerai išauklėtu.

Nors atrodytų, kad dauguma bušido principų priimtini, tačiau jie buvo taikomi tik samurajų sluoksniui. Bendraujant su prasčiokais, samurajus buvo pasipūtęs ir "pasikėlęs". Apie jokį mandagumą negalėjo būti ir minties. Daugybėje karų, trukusių daug amžių iki pat šalies suvienijimo 17 a. (sioguno Tokugavos), samurajai, kuriems buvo svetimas žmogaus gyvenimo vertės supratimas, įvykdė begalę žiaurių poelgių, nevaržė žudynių ir ugdė bruožus, priešingus žmogiškumui.

Kiekvienas nužudymas turėjo stiprinti samurajaus drąsą. Iš čia kildinamas ir kimo- tori paprotys. Pagal šinto, drąsos šaltinis yra kepenys (kimo). Tai buvo laikoma, kad suvalgius nugalėto priešo kepenis, gausi naują drąsos porciją. Ypač aršūs samurajai perkirsdavo priešą pusiau nuo kairio peties iki dešinio šono kesa-giri (vienuolio apsiaustas) judesiu ir, išplėšę jo kepenis, rydavo juos.

Japonų tyrinėtojai linksta laikyti, kad japonų etikos pagrindu yra "on" idėja – "atpildo už dorą". Iš čia kildinama hierarchiniai ryšiai ir santykiai tarp žmonių. Visose Tolimųjų rytų kosmogonijose Visata laikoma vieningu milžinišku organizmu, gyvybinės bioenergijos produktu (ki, arba kiniškai, ci)., be galo besiskaidančiai į dalis, sudarančias įvairiausius junginius. Žmogus, vienas tokių junginių, negali būti nuošaliai nuo aukštesnio lygių junginių: šeimos, giminės, klano, valstybės – ir toliau Azijos, Pasaulio, Visatos. Šintoizmo doktrina kokutai (valstybė, kaip vientisas kūnas), kai jos vadovu yra imperatorius, puikiai pasipildė konfucizmo mokymu apie "pasaulio šeimą".

Sepuku; priešais - atsisveikinimo eilėraštis

Praktiniu samurajaus keliu įgyvendinant "dėkingumo pareigą" buvo 5 klasikinių "pastovumų" laikymasis: humaniškumo, teisingumo, geranorystės, išminties ir teisumo. Tai turėjo reglamentuoti, pagal konfucizmo kanoną, pagrindinius santykius (go rin): tarp šeimininko ir tarno, tėvo ir sūnaus, vyro ir žmonos, vyresniojo ir jaunesniojo bei tarp draugų.

Charakiri

Glaudžiai su bušido, kaip moralės dalis, susijęs charakiri ritualas, atsiradęs feodalizmo atsiradimo ir vystymosi laikmetyje. Samurajai nusižudydavo įžeidus jų garbę, padarius nepadorų dalyką, savo šeimininko mirties atveju arba, kai ritualas galutinai susiformulavo, teismo sprendimu už nusikaltimą. Charakiri buvo samurajų privilegija, parodanti, kad jie gali laisvai disponuoti savo gyvybe, pabrėždami dvasios stiprybę ir savitvardą, panieką mirčiai. Buvo aiškiai nurodyta, kad charakiri yra privilegijuotų sluoksnių garbinga mirtis, ir kad žemesnieji sluoksniai jokiu būdu negali juo naudotis.

Pažodžiui, "charakiri" reiškia "perrėžti pilvą". Tačiau terminas turi ir slaptą reikšmę – tas pats hieroglifas "chara" japonų kalboje reiškia "pilvas", "siela", "ketinimai", "slaptos mintys". Pagal dzen budizmą, svarbiausiu gyvybiniu žmogaus organu yra ne širdis, o pilvo sritis. Tad japonai pilvą laikė emocijų šaltiniu, o jo perrėžimas tarsi reiškė visų slaptų ir tikrųjų ketinimų parodymą, sumanymų ir siekių tyrumo įrodymą.

Vienok, charakiri Japonijoje atsirado ne iškart. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad kai kurios Sibiro ir Rytų Azijos tautos turėjo ritualus, kažkuo primenančius japonų sepuku - ir jie priskirtini senesniam laikotarpiui, nei.charakiri. Tad japonai galėjo tą paprotį perimti iš kitų tautų (pvz., ainų, Japonijos salų čiabuvių). Tačiau tik japonai taip iščiustijo tą ritualą.

Pradedant Chejano epocha (9-12 a.), sepuku jau tampa bušidalimi, tačiau tas reiškinys dar nebuvo masinis. Charakiri išpopuliarėjo tik 12 a. pabaigoje, kai dėl valdžios varžėsi dvi giminės: Tairo ir Minamoto (daugiau apie tai >>>>). Nuo tada charakiri atvejų gausėja, sepuku darosi samurajai, dažniausiai nenorėdami pasiduoti į nelaisvę arba mirus šeimininkui (tai įgavo cuifuku pavadinimą). Tarpusavio karų metu charakiri tampa masinis ir ši savižudybės forma ima dominuoti.

Kita dingstimi atlikti sepuku buvo grėsmė (iš feodalo ar valdžios) bausmės už koks nors samurajaus garbę sutepantį poelgį, aplaidumą ar pavedimo neatlikimą. Šiuo atveju charakiri buvo daromas savo nuožiūra arba giminaičių sprendimu. Charakiri darydavosi ir kaip pasyvaus protesto prieš akį badančią neteisybę (pvz., negalėjimą atlikti kraujo keršto), pasiaukojimo už idėją ženklą arba netekus galimybės pritaikyti savo profesionalius kario įgūdžius (pvz., praradus vasalystę). Šiaip – tai buvo išeitis iš bet kurios keblios padėties.

Charakiri ritualo samurajai imdavo mokytis nuo pat vaikystės. Tačiau samurajus galėjo nesąmoningai dėl skausmo netekti sugebėjimo valdyti savo veiksmus ir mirti negražiai: su kančios parodymu, parkritęs kniūpsčias, surikęs ir pan., - suteršdamas savo vardą. Todėl buvo įvestas kaisiakunin institutas, kurio esmė buvo padėti atliekančiam charakiri. Asistento pareigos apėmė charakiri atliekančio samurajaus kančių nutraukimą nukertant jam galvą.

Religinės samurajų pažiūros

Kartu su samurajų sluoksnio susidarymu ėmė plisti ir dzen budizmas. "Dzen" reiškia "panirimą į tylų apmąstymą", siekiant nušvitimo. Iki siogunato įsigalėjimo, kariai garbino budą Amidą. Esmė buvo nepaprastai paprasta: tereikėjo nuolat kartoti Amida vardą. Tačiau Kamakura laikotarpiu to nepakako, tad sustiprėja dzen propaguotojai, įrodinėję, kad nuolatinis savęs tobulinimas, sugebėjimas išskirti bet kurios problemos esmę ir dėmesio sutelkimas jai, tikslo siekimas bet kokiomis priemonėmis turi didelę praktinę reikšmę. Nuo to meto dzen budizmas tapo karių sluoksnio dvasiniu pagrindu. Viena priežasčių – dzen budizmo paprastumas. Visai nereikėjo studijuoti religinę literatūrą. Pagrindiniu (tiesos pasiekimo) metodu buvo meditacija – sėdomis be jokių minčių.

14-16 a. dzen budizmas, palaikomas siogunų valdžios, pasiekia savo įtakos viršūnę. Jis paveikia visas Japonijos kultūros sritis. Tačiau dzen idealistiniai teiginiai vis labiau ėmė skirtis nuo besivystančios pasaulėžiūros. Mokslo ir karo technikos, metalurgijos, kalnakasybos vystymasis parodė, kad vien valios kovoje nepakanka ir reikia žinių, perteikiamų per knygas, loginio mąstymo. Prieštaravimai dar labiau išryškėjo pasibaigus tarpusavio karams. Vis daugiau samurajų palikdavo kario dalią ir tapdavo mokytojais, menininkais, poetais.

Tačiau kai kurie sluoksnio atstovai laikėsi kitų budizmo šakų mokymų. Ypač paminėtina "nitiren", iškilusi 13 a. ir aiškinusi apie neišvengiamą visų būtybių ir daiktų virtimą Buda (nes jis yra visame kame). Nors tarp pasekėjų buvo ir samurajų, tačiau dominavo roninai, valstiečiai ir kitos išnaudojamos klasės.

Svarbią vietą užėmė senasis šinto kultas, kurio pagrindiniu bruožu buvo gamtos galių, vietinių dievybių ir protėvių garbinimas. Viena iš šventenybių buvo laikomas šventasis kardas – samurajaus simbolis ir siela. Šinto iš samurajų reikalavo gerbti protėvius, nusilenkti žuvusių karių ir vadų sieloms. Samurajai tikėjo dieviška lemtimi ir paklusdavo dievų valiai. Kaip šinto ir budizmo derinimo pasekmė, šinto dievai ėmė įgauti bodisatvų bruožų, o budizmo panteonas pasipildė šinto dievukais.