Bermudų trikampis - Geometrinės figūros paslaptys

Bermudų trikampio, esančio tarp Bermudų salų, Majamio Floridoje ir Puerto Riko, plotas yra daugiau nei milijonas kvadratinių kilometrų.

Šios akvatorijos dugno reljefas yra gerai ištirtas. Visų nurodytų vietų šelfuose buvo atlikta daugybė gręžinių, ieškant naftos ir kitų naudingųjų iškasenų. Vandens temperatūra, tėkmė įvairiais metų laikais, druskingumas ir oro masių judėjimas virš vandenyno - visi šie gamtiniai duomenys įrašyti į specialius katalogus. Sis rajonas nelabai kuo skiriasi nuo kitų panašių geografinių vietovių.

Bus kalbama apie vietovę, kuri tradiciškai (gal pelnytai, gal ne) laikoma pačia baisiausia planetos vieta. „Čia be pėdsakų dingo daugybė laivų ir lėktuvų, dauguma jų - po 1945-ųjų metų. Šiame rajone žuvo daugiau nei tūkstantis žmonių. Tačiau paieškų metu nepavyko rasti nė vieno lavono ar nuolaužos". Šiais žodžiais prasideda paslaptingojo Bermudų trikampio aprašymas, kurį pateikia amerikiečių rašytojas Č.Berlitcas. Dabartiniu metu šiuos žodžius su malonumu cituoja hipotezės, kad tarp Floridos, Kubos ir Bermudų salų egzistuoja kažkokia mįslinga vieta, kitaip tariant - anomali zona, tiek šalininkai, tiek priešininkai.

Paslaptingos šviesos ir keistos avarijos

Jūrininkai Bermudų trikampį vadina įvairiai - „mirties trikampiu", „jūra, nešančia nelaimes", „Atlanto kapinynu". Ne vieną amžių keliautojai šiame rajone netikėtai patekdavo į keistus štilius arba nuožmias audras. Dar Kristoforas Kolumbas, atsidūręs šioje vandenyno dalyje, laivo žurnale rašė, kad komanda pastebėjo ant vandens ypatingas dėmes, kurios skleidė šviesą. Šie paslaptingi šviesuliai - šviesios dėmės ant vandens, padengtos puta, - ir šiandien yra gana dažnai matomos. Kartais švytėjimas būna toks stiprus, kad jis matomas netgi iš kosmoso. Amerikiečių astronautai, startavę kosminiu laivu „Apollo-12“, valdymo centrui pranešė, kad starto metu Bermudų trikampio rajone pastebėjo keistą mirgėjimą. Keisti štiliai, vandens sūkuriais ir netikėtai kylančios audros - apie visa tai pasakoja drąsuoliai, pabuvoję pavojingoje zonoje. Taip pat pasakojama apie keistus visų prietaisų gedimus, beprotiškai besisukančias kompasų rodykles, vietinius oro sąlygų pasikeitimus, kurie suglumindavo lėktuvų pilotus. Apie mįslingus pasikeitimus supančioje aplinkoje perspėdavo paslaptingas geltonas rūkas, uždengiantis horizontą.

Bermudų trikampis kartais kelia realų fizinį pavojų neatsargiems keliautojams jūroje ir danguje, nes čia yra viena vieta iš dviejų Žemėje, kur kompaso rodyklės rodo ne į mūsų planetos magnetinį polių. Dėl šios priežasties laivai ir lėktuvai gali judėti neteisinga kryptimi, o įgula apie tai net neįtaria. Gali būti, kad netgi jūrų gyventojams nejauku šiose vietose: žvejai ne kartą matė keistą vaizdą - aukštyn pilvais plaukiojančias žuvis.

Hipotezės ir prielaidos

JAV nacionalinės vandenyno ir atmosferos bendrijos atstovai paskelbė pranešimą: „Visi JAV KOP ir KJL bei kranto apsaugos bandymai paaiškinti visus šiuos dingimus nėra panašūs į tiesą". Ričardas Vaineris, populiarios knygos „Velnio trikampis" autorius, rašė: „Ten vyksta mistiniai, keisti dalykai. Aš tikiu, kad juos ne visada galima paaiškinti žmonių ir prietaisų klaidomis, mechanizmų gedimais, oro kaprizais ir magnetinėmis anomalijomis". NSO eksperto Džono Voleso Spenserio, parašiusio ne mažesnio populiarumo sulaukusią knygą „Prieš dingimą", aiškinimai atrodo dar labiau fantastiški. Spenseris teigia, kad vandenyno dugne ateiviai iš kosmoso įkūrė savo koloniją. Jis rašo: „Savo moksliniams tyrimams šios aukšto intelekto būtybės naudoja dingusius laivus, lėktuvus ir jų ekipažus. Žinoma, mano hipotezė atrodo beprotiška, tačiau tai, ko gero, vienintelis paaiškinimas visiems šiems mįslingiems atvejams". Teorijų, mininčių ateivius, kai kalbama apie Bermudų trikampį, atsiranda vis daugiau.Daugelis teigia, jog didesnė tikimybė, kad visus šiuos laivus ir lėktuvus greičiau pagrobė NSO, nei jie patys nuskendo.

Apie NSO dažniausiai kalbama po tyrimų, kuriuos atlieka jūrų departamento komisijos. Vieno klausymo metu nuskambėjo tokie žodžiai apie dingusius amerikiečių bombonešius: „Jie dingo, tarsi išskrido į Marsą". Gana dažnai minimas vieno radijo mėgėjo pranešimas, kuris per radiją išgirdo vieno piloto iš dingusių penkių bombonešių išsigandusį balsą: „Nesek paskui mane, jie atrodo kaip ateiviai iš kosmoso". Sis pranešimas sudomino Jeilio universiteto absolventą Čarlžą Berlitcą. Jis buvo tiesiog užburtas legendų apie Atlantidą ir vieną iš šių legendų pritaikė Bermudų trikampio fenomenui paaiškinti. Berlico teorija teigia, kad kažkada Atlantidoje buvo milžiniško dydžio saulės kristalas, kuris dabar yra atsidūręs vandenyno dugne. Teorijos autorius tvirtina, kad šis kristalas siunčia klaidingus signalus laivams ir lėktuvams bei kartais juos įtraukia į vandenyno gilumą.

Vaiduokliai

Savo liūdną šlovę Bermudų trikampis įgijo dar 1840-ais metais, kai netoli Nasau uosto - Bahamų salų sostinės - buvo aptiktas dreifuojantis prancūzų burlaivis „Rozalija". Laive buvo pakeltos visos burės, jame buvo visa reikalinga įranga, tačiau pačios įgulos laive nebuvo. Po apžiūros buvo nustatyta, kad laivas yra puikios būsenos, nėra jokių pažeidimų, krovinys sveikas. Tačiau kur dingo komanda? Laivo žurnale nebuvo jokių įrašų, leidžiančių paaiškinti tai, kas nutiko.

Terminą „Bermudų trikampis" kažkada sugalvojo amerikiečių rašytojas Vincentas Gėdis, knygos apie jūrų paslaptis autorius. Jis rašė: „Nubrėžkite liniją nuo Floridos iki Bermudų salų, po to iki Puerto Riko bei atgal į Floridą per Bahamas. Šiame trikampyje dažniausiai ir skęsta laivai". Korespondentai pasistengė, kad terminas „Bermudų trikampis" taptų bendriniu, aprašant daugybę laivų dingimų ar nuskendimų. Tiesa, tai nepaaiškina daugelio paslapčių, susijusių su mįslingu ir pavojingu „trikampiu". Kaip pavyzdį galima pateikti britų fregatą „Atlanta", kuri 1880 m. sausio mėnesį iš Bermudų salų išplaukė į Angliją. Laivo ekipažą sudarė 290 žmonių, iš kurių dauguma buvo jauni stažuotojai.

Laivas dingo vandenyne be jokių pėdsakų, paieškos nedavė jokių rezultatų. Šeši Didžiosios Britanijos KJL laivai patruliavo zonoje, kur dingo „Atlanta", vienos mylios atstumu vienas nuo kito. Paieškos truko keturis mėnesius, tačiau jokių katastrofos pėdsakų nebuvo aptikta.

1881-ais metais krovininis laivas „Elena Ostin" Bermudų trikampyje susidūrė su laivu-vaiduokliu - škuna su plazdančiomis vėjyje burėmis. Šio keisto laivo triume buvo aptiktas didelis raudonmedžio krovinys, tačiau jokių komandos pėdsakų nebuvo. Krovininio laivo kapitonas negalėjo patikėti tokia sėkme. Jis nusprendė paliktą laivą prisirišti buksyru ir pasiuntė į jį keletą žmonių. Netikėtai ėmė pūsti labai stiprus vėjas. Laivai nutolo vienas nuo kito, škuna išnyko iš akių. Praėjus dviems dienoms „Elena Ostin" vėl pamatė škuną, dreifuojančią jūroje. Anksčiau į ją pasiųsti jūreiviai buvo aptikti negyvi. Tačiau istorija su paslaptingu laivu tuo nesibaigė. „Elenos Ostin" kapitonas nusprendė žūtbūt įsigyti škuną su brangiu kroviniu. Tačiau vėl, kaip ir pirmą kartą, kilo audra, paslaptingasis laivas su naujais žmonėmis, kuriuos buvo pasiuntęs kapitonas, vėl dingo iš akių. Šį kartą jau visiems laikams.

Pirmąja paslaptinga istorija XX amžiuje buvo JAV aprūpinimo laivo „Ciklonas" dingimas 1918-ais metais. Kovo 4 d. šis inžinerinės minties šedevras išplaukė iš Karibų jūroje esančio Barbadoso į Norfolką. Kai „Ciklonas", kuriuo plaukė 309 komandos nariai ir buvo gabenamas vertingas mangano

 rūdos krovinys, dingo, visi nusprendė, kad laivas nuskendo, užplaukęs ant vokiečių minos arba buvo paskandintas iš povandeninio laivo - juk vyko Pirmasis pasaulinis karas. Tačiau kai atsirado galimybė susipažinti su vokiečių kariniais archyvais, šią prielaidą teko atmesti. Detalus dokumentų tyrimas parodė, kad laivo kelyje nebuvo nei minų, nei vokiečių povandeninių laivų. Laivo dingimo dieną buvo puikus oras, bangavimas jūroje nedidelis, pūtė silpnas vėjas. Visa tai atmeta prielaidą, kad laivas galėjo nuskęsti audros metu. KJL vadovybė pranešė: „Laivo „Ciklonas" dingimas yra vienas iš keisčiausių įvykių mūsų laivyno istorijoje".

Bėgant laikui rajone, vadinamame Bermudų trikampiu, buvo užfiksuojama vis daugiau labai keistų įvykių. 1925-ais metais dingo amerikiečių krovininis laivas, plaukęs iš Čarlstono į Havaną. Kitais metais į paskirties punktą neatplaukė kitas krovininis laivas. 1931-ais metais kartu su visu ekipažu dingo norvegų krovininis laivas. Paskutinį kartą šis laivas buvo pastebėtas į pietus nuo vienos iš Bahamų salų. 1932-ais metais į pietus nuo Bermudų vandenyne buvo aptikta škuna „Džonas ir Merė“. Jos burės buvo tvarkingai susuktos, tačiau pačiame laive nebuvo nė vieno žmogaus. 1944-ais metais kubiečių krovininis laivas „Rubikonas" buvo aptiktas dreifuojantis prie Floridos krantų. Jame buvo tik šuo. Visi šie laivai buvo visiškai skirtingi - skyrėsi gabenamas krovinys, laivų dydis ir amžius. Tačiau visi šie atsitikimai turi vieną bendrą bruožą - nė vienas laivas nepasiuntė SOS signalo, nors siųstuvai buvo visuose laivuose. Be to, šių laivų dingimo metu šiuose rajonuose nebuvo jokių audrų. Jokia, net pati kruopščiausia paieška Bermudų trikampio vandenyse nepaaiškino šių laivų ir jų ekipažų dingimo priežasties. Išimtį sudaro tik japonų krovininis laivas „Raifuku Maaru“. 1924-ųjų metų žiemą iš laivo, tuo metu plaukusio tarp Bahamų ir Kubos, buvo išsiųstas kraują stingdantis pranešimas. Paskutiniai radiogramos žodžiai buvo tokie: „Pavojus nepaprastai didelis... Greičiau... Mes negalime išsigelbėti". Niekas taip ir nesužinojo, koks tai buvo pavojus. Dar keisčiau yra tai, kad laivas, nuskubėjęs gelbėti laivo „Raifuku Maaru“, tame rajone, iš kurio buvo pasiųstas pavojaus signalas, nieko neaptiko - nei laivo nuolaužų, nei žmonių kūnų. Tai buvo dar viena Bermudų trikampio auka...

Galima ir toliau tęsti pasakojimą apie paslaptingus laivų dingimus (ir žūtis?) šiame rajone, nes nuo XX amžiaus pradžios tokių įvykių buvo apie 15. tačiau netikėtai Bermudų trikampyje ėmė dingti lėktuvai. 1945-ųjų metų gruodžio pradžioje iš JAV Fort Loderdeilo karinės jūrų bazės Floridoje pakilo penki bombonešiai „Evenger". Atgal į bazę negrįžo nė vienas iš penkių lėktuvų.

O štai įvykiai, nutikę jau po Antrojo pasaulinio karo. 1953 m. vasario 2 d. kiek šiauriau nuo Bermudų trikampio skrido anglų karinis transporto lėktuvas - iš viso 39 žmonės. Netikėtai nutrūko radijo ryšys su lėktuvu, numatytu laiku lėktuvas į bazę negrįžo. J numatomos katastrofos vietą buvo pasiųstas laivas „Vudvordas“, tačiau jis nieko neaptiko -pūtė stiprus vėjas, jūroje buvo nedidelis bangavimas. Tačiau nebuvo pastebėta jokių tepalo dėmių, nuolaužų...

Šį sąrašą, kurį sudaro apie 50 laivų ir lėktuvų, užbaigia keleivinio laivo „Anita“ žūtis. 1973-ųjų metų kovo mėnesį laivas su anglių kroviniu išplaukė iš Norfolko uosto ir turėjo atplaukti į Hamburgą. Bermudų trikampio rajone laivas pateko į labai stiprią audrą, tačiau, taip ir nepadavęs SOS signalo, greičiausiai, nuskendo. Po kelių dienų jūroje buvo aptiktas vienintelis gelbėjimo ratas su užrašu „Anita“.

Dėl visko kalti burbulai?

2001-ais metais buvo paskelbtas dar vienas, jau kažkelintas Bermudų trikampio paslapties įminimas. Pagal naująją versiją, laivai Bermudų trikampyje ir kitose vietose skęsdavo dėl metano burbulų. Daugybė burbulų, kylančių į viršų, sumažina vandens tankį, todėl laivas nebegali jame išsilaikyti.

Briusas Denardas iš Monterėjaus karinės jūrų mokyklos (Kalifornija) nusprendė patikrinti šią hipotezę, nes ji, iš pirmo žvilgsnio, prieštarauja sveikam protui - juk burbulai ir jų apimti vandens srautai turi suteikti laivui impulsą, nukreiptą aukštyn. Eksperimentas buvo atliekamas su kamuoliuku, kurio tankis toks, kad jis vandens paviršiuje vos laikėsi. Iš apačios buvo paduodamas oras. Kamuoliukas iš karto skęsdavo.