Menengajaus kraterio paslaptis

Menengajus -pats didžiausias vulkaninis krateris Kenijoje ir vienas iš didžiausių mūsų planetoje. Šis vulkanas yra snaudžiantis – paskutini kartą iš jo lava tekėjo 1991-ais metais. Kraterio skersmuo yra 12 km, gylis – apie 0,5 km, o plotas -90 kvadratinių kilometrų.

Pavadinimo kilmė

Ugnikalnio viršūnėje, kurią galima pasiekti automobiliu, įkastas stulpas su rodyklėmis ir parašytais atstumais iki didžiausių Žemės miestų. Turistai mėgsta fotografuotis šioje vietoje. Juos traukia ne tik egzotiškas landšaftas, bet ir daugybė nepaprastų istorijų apie šias vietas, kurias pasakoja vietiniai gyventojai.

Viena tokia istorija susijusi su pavadinimu – Menengajus. Manoma, kad šis žodis, išverstas iš: masajų (negroidų rasės tauta, gyvenanti Kenijoje ir Tanzanijoje) kalbos reiškia „vieta lavonams”. XIX amžiuje masajai, iki tol buvę vieninga tauta, susiskaidę į daugybę genčių, kurios ėmė tarp savęs kovoti dėl galvijų ir ganyklų. Vienas toks mūšis įvyko visai šalia kraterio, į kurį buvo sumesti užmušti ar gyvi moronai – vienos genties kariai.

Velnio išdaigos

Kita Menengajaus pavadinimo reikšmė yra „demonų buveinė”. Ji susijusi su mistinėmis būtybėmis, kurios kažkada gyveno krateryje. Kartais iš kraterio būdavo girdimi garsai, primenantys varpelių, užkabintų karvėms ant kaklo, skambėjimą. Masajai nusprendė, jog tai reiškia, kad krateryje kažkas gyvena. Jeigu tai ne žmonės, tai kas kitas dar gali kurstyti ugnį? Niekas kitas, tik piktosios dvasios! Taip atsirado ši legenda.

Dabartiniai Kenijos gyventojai mano, kad piktosios dvasios krateryje gyvena ir šiandien. Tai labai žadina vaizduotę, skatina vietinius berniukus ir jaunuolius leistis į medžioklę būtent ten, kur pavojinga, kur daugiau rizikos – į Menengajaus kraterį. Visiems yra žinoma, kad piktosios dvasios gali užvaldyti žmogaus sielą ir išmušti iš vėžių, kad šis niekaip neras kelio atgal. Štai kodėl vieni žmonės žūsta, kiti dingsta be pėdsakų.

Keistenybės su laiku

Nežiūrint į šiurpius pasakojimus, Menengajaus krateris ir toliau traukia daugybę smalsuolių, kurie trokšta ne paprasčiausiai pamatyti, bet ištirti šias vietas.

Vietiniai gidai, kurie užsidirba pragyvenimui iš ekskursijų prie kraterio, turistams būtinai papasakoja legendas ir kraują stingdančias istorijas – tiek senas, tiek neseniai nutikusias. Yra buvęs ne vienas atvejis, kai žmonės išklysdavo iš kelio, dingdavo, o po kelių valandų ar dienų vėl atsirasdavo. „Paklydėliai” visiškai negalėjo paaiškinti kaip ir kodėl nuklydo. Jie kartais net nepatikėdavo, kad jų taip ilgai ieškojo – tarsi būtų ištrinta jų atmintis apie tą laiką, kai jie buvo paklydę. Dėl to vietiniai gyventojai gana dažnai kraterį vadina „kirima kia ngoma” – velnio vieta. Kas dar, išskyrus velnią, gali krėsti tokias išdaigas?

Nukritusi į kraterį

Tai atsitiko nelabai seniai. Krateryje dingo 12-metis berniukas, jo mama Magdalena Vaitera leidosi ieškoti sūnaus. Kaip pasakoja liudininkas Džonatanas Kamau, moteris vaikščiojo ties skardžio kraštu, žvalgėsi žemyn ir vis šaukė savo vaiką. Vienu metu jai pasigirdo, kad vaikas atsiliepė. Norėdama išgelbėti savo sūnų, ji leidosi žemyn, tačiau paslydo ir nukrito žemyn. Moteris žuvo, o berniuką netrukus surado policija. Jis buvo gyvas ir sveikas, tačiau neturėjo jokio supratimo, kiek laiko jo nebuvo. Berniukas nuriedėjo į kraterį, kai su bendraamžiais žaidė šalia jo. Jam net į galvą neatėjo, kad kas nors jo ieško. Ir jokio šauksmo jis negirdėjo…

Klastingas grožis

12-metis Džonas Kirutu buvo išgelbėtas po dviejų dienų. Pasirodė, kad berniukas be jokio tikslo klaidžiojo po kraterio dugną. Vietinis gyventojas Danelas Kanindži pasakoja, kad kitas berniukas buvo aptiktas tik po savaitės – berniukas buvo visiškai sveikas ir susidomėjęs stebėjo virš jo skraidančius paukščiukus. Kanindži žodžiais, tai tipiška pasiklydusiems krateryje – kažkodėl iš jo išeiti negali, tačiau kai juos atranda, jiems nėra jokio nuovargio ar bado požymių. Berniukas ieškotojams papasakojo, kad krateryje matė įvairius gražius reginius ir neturėjo jokio supratimo, kiek laiko praėjo. Štai kodėl krikščionys iš viso pasaulio čionai atvyksta pasninkauti ir melstis – jie tikriausiai irgi mato nežemiškas grožybes.

Yra žinoma, kad kai kurie piligrimai būtent čia nusižudė. Tikriausiai, ne visiems šie regėjimai būna malonūs. Taip yra nusižudę du katalikų šventikai, kurie įšoko į plyšį, kuriame kunkuliavo lava. Ir tai jie padarė skirtingu metu.

2005-ųjų m. lapkričio mėnesį kitas šventikas atvyko prie kraterio automobiliu, tačiau ne sustojo aikštelėje, o visu greičiu jį nukreipė link skardžio bei nukrito į kraterio dugną.

Pasakojimai apie vaiduoklius

Apie vaiduoklius kalba visi vietiniai gyventojai. Šventikai kategoriškai neigia šiuos pasakojimus. Polis Valingo iš Kakamegio kaimelio pasakoja, kad dvi savaites praleido kraterio dugne pasninkaudamas ir melsdamasis, tai yra puiki vieta atsikratyti neigiamų emocijų ir pažvelgti sau į sielą. Tą patį tvirtina ir Dūkas Thuo: „Aš jaučiu Dievo artumą, kai ateinu tenai melstis. Tai puiki vieta pamąstyti apie dvasinius dalykus”. Jis visiškai atmeta pasakojimus apie vaiduoklius, teigdamas, kad paprastai meldžiasi iki gilios nakties, tačiau nė karto jam neteko matyti vaiduoklių, apie kuriuos pasakoja vietiniai gyventojai.

O štai 69-metis Simonas Kamendžu yra įsitikinęs, kad krateryje iš tiesų gyvena vaiduokliai. Būtent jie sėjos metu darbuojasi pietiniame kraterio krašte – sėja kviečius ir kukurūzus. Derlių nuima irgi jie, vaiduokliai. Simonas pasakoja: „Viskas vyksta labai greitai. Jūs matote ūžsėta lauką, po to žmones, nuimančius derlių. Labai greitai visa ši veikla baigiasi, žmonės išnyksta, o toje vietoje, kur neseniai vyko pjūtis, vėl auga įprasta šiam krateriui žolė”.

Tas pats gyventojas pasakoja, kad 7-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vaiduokliai žymiai aktyviau vykdė žemės ūkio darbus kraterio dugne. Tai, kas matoma dabar, negali būti net palyginama su tuo, kas vyko beveik prieš 50 metų…

Skraidantis skėtis

Simonas mano, kad būtent vaiduokliai grobia žmones krateryje ir juos nusineša į požeminį pasaulį. Grobiami tik tie žmonės, kurie bando ką nors paimti iš kraterio. Pavyzdžiui, eina žmogus ir renka sausuolius. Žmogus net pats nepajunta, kaip nuklysta nuo tako. Tačiau pakanka jam numesti malkas ant žemės, iš karto grįžta minties aiškumas, jis labai greitai surandą kelią atgal.

Nors ugnikalnis miega, jame yra atskiri karšti taškai, iš kurių kartais išsiveržia garas, užpildantis vos ne visą kraterio tūrį. Su tuo yra susijusi viena iš paslaptingiausių istorijų. Kiekvieną kartą, kai lyja, virš kraterio pasirodo kažkas panašaus į didžiulį skraidantį skėtį. Niekas nežino iš kur jis atsiranda ir kur išnyksta po lietaus. Tačiau lietaus metu jis pridengia kraterį.