Nekviestas svečias, arba Haliucinacijas sukeliančios jėgos

Velniava prasidėjo vakare. Apie septintą valandą vakaro Vikas Tendis, Koventrio universiteto mokslinis bendradarbis, ramiausiai maigė kompiuterio klavišus, kai staiga pajuto keistą sumaištį.

Kažkas kybojo šalia jo ore – nejudėdamas, tylus ir atkaklus: keista pelenų spalvos figūra įžūliai apžiūrinėjo jį nuo galvos iki kojų.

Paskui tas „kažkas“ suraibuliavo, iš jo ėmė augti kojos ir rankos, besitiesiančios tiesiai į jį, Viką. Mokslininkas atšlijo ir tą akimirksnį vos pradėjęs ryškėti kontūras ištirpo. Laboratorija ištuštėjo.

„Velniai rautų, kam geriu tiek stiprios kavos? Paskui visokios nesąmonės į galvą lenda!“ – nusikeikė V.Tendis. Mažumėlę aprimęs, jis nusprendė viską išsiaiškinti iki pašaknų. Ir jam pavyko. Dabar mokslininkas įsitikinęs, jog žino, iš kur atsiranda vaiduokliai.

Eksperimentas laboratorijoje

Šmėklų pėdsakus jis užklupo atsitiktinai, per įprotį iki vėlumos kiurksoti laboratorijoje ir nuolatos nešiotis… špagą. Taip taip, tikrų tikriausią špagą. V.Tendis domėjosi fechtavimu, tad neretai ir tam skirtą įrankį turėdavo po ranka.

Kitą dieną po keisto susitikimo jis atsinešė į darbą špagą – ne todėl, kad tikėjosi nuleisti kraują bekūnei dvasiai, bet norėdamas ją pagaląsti prieš artėjančias varžybas. Vos tik Vikas suspaudė geležtę spaustuvais, išsitraukė galąstuvą, staiga špaga suskambo, tarsi virpinama kažkieno rankos. Laimė, V.Tendis buvo fizikas akustikas ir iškart pastebėjo, kad garsas labai panašus į rezonansinius svyravimus, kuriuos sukelia garso bangos.

Be V.Tendžio, laboratorijoje nieko nebuvo. Suprantama, išskyrus tą keistą atklydėlį, žaidžiantį su špaga. Laboratorijoje tvyrojo kapų tyla, Tačiau smalsus inžinierius vis dėlto nusprendė atlikti reikiamus matavimus, o pamatęs rezultatus pajuto, kaip piestu stojasi plaukai – prietaisai nenumaldomai rodė, kad laboratorijos sienos dreba nuo griausmo. Bet V.Tendžiui ir vėl pasisekė – garsų dažnis buvo toks, kokio žmogaus ausis nepagauna – antraip jau seniai būtų raičiojęsis ant grindų ir lipęs ant sienų nuo tokios kakofonijos.

Kambarį drebino infragarsas. Bet kurgi jo šaltinis? Neilgai ieškojęs mokslininkas suprato, jog tai ventiliatorius – jį išjungus špaga bemat liovėsi skambėjusi.

Fizikui dingtelėjo mintis: ar šis baisus negirdimas triukšmas nesusijęs su nematomu vakarykščiu svečiu? Ką rodo prietaisas? Garso dažnis – 18,98 Hz. Bet juk tai rezonansinis akies obuolio svyravimų dažnis! „Greičiausiai, – padarė išvadą mokslininkas, – dėl tų garso bangų mano vyzdžiai ėmė daryti virpamuosius judesius, ir regėjimas man pačiam nepastebint susidrumstė. Prieš akis iškilo kažkokia chimera, migla, kurios nė nebuvo. Vadinasi, mes pirmiausia ne pamatome šmėklas, bet jas „išgirstame“!

Šie žemi, ausimi nepagaunami tonai atsiranda neretai: pavyzdžiui, staigiam vėjo gūsiui įsisukus į namo kaminą. Šiurpūs bosai gali perskrosti pačias storiausias sienas. Ypač stiprūs negirdimi garso efektai kyla ilguose siauruose koridoriuose, gal todėl ten dažniausiai ir vyksta susitikimai su „vaiduokliais“.

Teorija ir praktika

Jau daugiau kaip 100 metų Didžiosios Britanijos parapsichologų draugija mėgina paaiškinti paranormalių reiškinių esmę. Tiesa, kol kas nesėkmingai. Vaiduokliai sėkmingai išslysta iš fizikos dėsnių žabangų kaip vanduo iš rėčio.

Gal kaip tik todėl „šmėklų medžiotojai taip noriai įsikibo į V.Tendžio hipotezę, kuri daug ką paaiškina. Pavyzdžiui, darosi aišku, kodėl anglai su vaiduokliais susitinka dažniau nei kitų tautų atstovai – juk virš jų salų nuolatos ūbauja vėjai, sukeldami akustines bangas, kurios ir privilioja visokius nelabuosius.

Viskas, be abejo, labai įdomu, tik gaila, kad kol kas teorija nuo praktikos skiriasi…