Paslaptingieji nykštukai

Vienas iš pačių įstabiausių istorinių liudijimų, susijęs su padavimais apie nykštukų čiudų tautą, kuri kažkada gyveno šiaurinėje europinės Rusijos dalyje ir prie Uralo, istorijomis apie sirčių žmones, kurie gyveno tundroje iki ateinant nencams, yra pateikiamas garsiajame Gerardo Merkatoro Arkties žemėiapyje. Kaip manoma, šiame žemėlapyje pavaizduotas legendinis hiperborėjos žemynas.

Šiaurės ašigalis, kuris Merkatoro žemėlapyje apsuptas didelio žemyno, didelių upių padalintas į keturias dalis. Pats ašigalis pavaizduotas kaip uola, esanti žemyno viduje esančios jūros centre. Iš užrašo, skirto didelei salai į šiaurę nuo Naujosios Žemės ir Špicbergeno, žinoma, kad „čia gyvena pigmėjai, kurių ūgis apie 4 pėdos, o Grenlandijos gyventojai juos vadina skrelingeriais”. Remiantis Merkatoro ar jo nežinomų informatorių liudijimais galima teigti, kad sirčiai, kurie pagal kai kuriuos požymius sutampa su čiudais ir gyveno Arkties pakrantėje prieš samojedų gentis, buvo legendinės Hiperborėjos civilizacijos atšaka arba kažkokia atskira tauta, kuri anksčiau įėjo į šios civilizacijos sudėtį.

„Nykštukų tautos” arealas galėjo aprėpti žymiai daugiau, nei Arkties vandenyno pakrantė. Svarus argumentas šiam teiginiui – keltų padavimai apie deivės Danu gentis. Šios iš paslaptingų šiaurinių salų atkeliavusios gentys sudarė priešpaskutinę Airijos užkariautojų bangą. Atėjūnai iš šiaurės Airijoje įsitvirtino, kai nugalėjo savo priešus fomorus. Vėliau deivės Danu gentys turėjo nusileisti Milio sūnums, kurie buvo laikomi istoriniais airių protėviais.

Po lemtingojo mūšio poetas ir aiškiaregys Amargenas šalį padalijo į dvi dalis – požeminę, kuri atiteko deivės Danu gentims, ir antžeminę, kurioje
viešpatavo žmonės. Dešimt didžiausių kalvų (sidų) buvo paskirti deivės gentims. Padavimai apie šias gentis sudaro pagrindą apie sidus – požeminio pasaulio gyventojus, pavadintus pagal kalvų, kuriose jie gyveno, pavadinimus. Šioje vietoje verta prisiminti apie nencų sopkų (kaip jie patys vadina – „sede”) gyventojus. Šie pasakojimai labai panašūs į airių pasakojimus apie „ši” žmones, kurie gėlų kalba (viena iš keltų kalbų) reiškia „tauta, gyvenanti kalvose”. Anglijoje jie irgi vadinami „kalvų tauta”.

Grandinę užbaigia feiriai – mistiška žemaūgių (fėjų, elfų) tauta, kuri irgi gyvena kalvose ir neretai grobia žmonių vaikus. Šie pasakojimai dera su nencų pasakojimais apie sirtus – laukinius „mažus žmogeliukus”, kurie irgi grobia vaikus, bei padavimais apie čiudus, kurie „sukeičia” vaikus, t.y. paprasčiausiai juos „perkelia” iš šio pasaulio j kitą.

Keisti radiniai

Tai, kad išdėstyta aukščiau informacija gali būti teisinga, patvirtina neolito laikų Skara Brėjaus (Skara Brae) gyvenvietės Orknėjaus salose (Šiaurės Škotija) atradimas. Skara Brėjaus gyvenvietė buvo aptikta 1850-ais metais, kai stiprus uraganas nuplovė dalį netoli pakrantės stovinčios kalvos. Kasinėjimas Skara Brėjuje prasidėjo tik 3-iame XX amžiaus dešimtmetyje. Jiems vadovavo archeologijos profesorius Gordonas Caildas. Gyvenvietė buvo įkurta apie 3100 metų pr.m.e. ir, kaip manoma, klestėjo iki 2500 metų pr.m.e.

Įdomiausia tai, kad šioje gyvenvietėje viskas – pradedant nuo akmeninių lovų iki baigiant lubomis bei durų angomis – buvo skirta žmonėms, kurių ūgis neviršijo 1 m! Ant kai kurių akmeninių įrankių buvo aptikti užrašai nežinoma kalba. Senųjų kalbų specialistai darė prielaidą, kad šie užrašai padaryti pačiu seniausiu runų alfabetu, kuris žinomas kaip futarkas. Tačiau pastarieji tyrimai parodė, kad užrašai ant Skara Brėjuje rastų įrankių neturi nieko bendro nei su futarku, nei su pačiomis runomis.

Analogiškas atradimas buvo padarytas, kasinėjant kalvą prie Vlasovkos kaimo Voronežo srityje (Rusija). Šie kasinėjimai pradėti 1985-ais metais. Kalvoje buvo aptikta „nykštukų šventykla”, kurią sudarė labirintai (atsišakojančių požeminių praėjimų su lygiu pagrindu ir tiesiomis sienomis sistema) ir pats kulto pastatas. Tai, kad labirintas yra dirbtinės kilmės, patvirtina vertikalūs šuliniai. Matavimai parodė, kad tokio dydžio požeminius praėjimus galėjo iškasti žmogeliukai, kurių ūgis neviršijo 80 cm, o svoris siekė iki 25 kg.

Mažųjų žmonių liekanos

Raktas šioms mįslėms įminti gali būti atradimas, kuris keičia visą sampratą apie žmogaus evoliuciją. 2003-iais metais kasinėjimų Indonezijai priklausančioje Floreso saloje profesorius Maikas Morvudas (Naujosios Anglijos universitetas Armideile, Australija) ir jo kolegos aptiko anksčiau nežinomų hominidų liekanas. Šie padarai buvo pavadinti Homo floresiensis.

Kalkiniame Liang Bua urve aptikti skeleto fragmentai priklausė žemaūgiui dviem kojomis judančiam hominidui. Kaukolės analizė parodė, kad tai buvo normaliai išsivystęs suaugęs individas, o ne sergantis ar mutavęs egzempliorius. Nors ir neturėjo daug smegenų, šie hominidai turėjo išvystytą intelektą – jie gamino darbo įrankius iš akmens ir kūreno ugnį. Šie nykštukai nepriklauso Homo sapiens, tačiau yra sumažinta šiuolaikinių pigmėjų, kurių smegenų dydis yra toks pat, kaip ir normalaus ūgio žmonių, atšakai.

Surastų palaikų amžius yra nuo 95 iki 12 tūkstančių metų. Tai reiškia, kad šios būtybės gyveno kartu su žmogumi! Kai kurie mokslininkai teigia, kad tokios rūšies atstovai galėjo išgyventi ir iki mūsų dienų. Tai įrodo vietiniai padavimai apie kraugeriškus mažuosius žmogeliukus, kurie čia vadinami Ebu Gogo („bobutė, kuri valgo viską”). Homo floresiensis atradimas leidžia naujai pažvelgti į daugelį folklorinių duomenų, susijusių su nykštukų pasaulio atstovais, apie kuriuos iki šiol buvo manoma, kad tai yra tik liaudies fantazijos vaisius.

Jie buvo visur

Tikėjimas nykštukais, kurie grobia mažus vaikus ar net suaugusiuosius (ypač nėščias moteris ar jaunas mamas), neapsiriboja vienu rajonu. Pasakojimai apie juos žinomi ne vien tik Rusijos šiaurėje, bet ir Kinijoje bei Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantėje. Padavimuose pasakojama, kad vaikai ir moterys grobiami tam, kad būtų pagerinta ši nykštukų rasė.

Meksikoje tokie nykštukai vadinami ikaldais. Šis pavadinimas, išvertus iš indėnų celtalių genties kalbos, reiškia „juodi sutvėrimai”. Pagal duomenis, kuriuos surinko amerikiečių antropologas Brajanas Strosas, ikaldai atrodo kaip žemaūgiai (mažiau nei 1 m) plaukuoti juodi žmogeliukai. Jie gyvena urvuose, kuriuos vietiniai gyventojai stengiasi aplenkti. Ikaldai moka skristi oru, užpuldinėja indėnus ir juos grobia: „Kartais jie matomi su kažkokiais į raketas panašiais daiktais, pririštais prie nugaros. Šių raketų pagalba jie kartais grobia žmones”. Indėnai yra įsitikinę, kad pagrobtosios moterys tampa „tokios vaisingos, kad gali gimdyti kiekvieną mėnesį ar net dieną. Vaikai gimsta juodi, o tėvai urvuose juos mokina skraidyti”.

Daugybę pasakojimų apie gana neseniai Europoje vykusius susitikimus su nykštukų tautų atstovais surinko amerikiečių tyrinėtojas Volteris Evansas-Vencas, kuris 1909-ais metais išleido knygą „Pasakojimai apie feirius keltų šalyse”. Sofija Morison knygos „Meno stebuklingos pasakos” pratarmėje lakoniškai rašo: „Tai labai maža tautelė, kurios atstovai yra 2-3 pėdų aukščio, o viskuo kitu jis panašūs į žmones. Apsirengę raudomis kepuraitėmis ir žaliomis striukėmis bei mėgsta medžioti”. Škotų padavimuose apie dar vienus nykštukų tautos atstovus – lapanus -pasakojama apie nepaprastą šių žmogeliukų karingumą. Jie apibūdinami kaip žemaūgiai žmogeliukai, apdovanoti nepaprasta jėga. Jie dar vadinami naham-guisganais, tamgaisgais arba amguišais.

Yra duomenų, kad dar apie 1850-uosius metus juodi plaukuoti žmogeliukai buvo sutinkami Puatu rajone (Prancūzija). Ten jie buvo vadinami liutenais arba gnomais. Jų gyvenamoji vieta netoliese esančiuose urvuose buvo gerai žinoma. XIX amžiaus 6-ame dešimtmetyje keletas moterų netoli vidurnakčio grįžo namo į savo kaimą prie Egrės upės. Jos perėjo tiltą ir išgirdo didelį triukšmą bei kažką, nuo ko, kaip teigė moterys „kraujas sustingo”. Kažkoks objektas – dėl atitinkamo analogo nebuvimo moterys jį pavadino „vežimu su girgždančiais ratais” – važiavo į kalvą stulbinančiu greičiu. Jį tempė gnomai. Keistasis vežimas peršoko per vynuogyną ir išnyko nakties tamsoje.

Daug metų iki Homo floresiensis atradimo antropologas Makas Ričis iškėlė hipotezę, kad padavimai apie elfus yra ne kas kita, kaip atsiminimai apie realią tautą, kuri persikėlė gyventi į urvus. Pateikti pavyzdžiai leidžia teigti, kad ši teorija, greičiausiai, atitinka faktinę tiesą. Apie nykštukų tautą galima kalbėti kaip apie visiškai objektyvią antropologinę realiją, kuri paliko pėdsakus ne tik kaimynystėje gyvenusių žmonių tautų atmintyje.