Faraonų nemirtingumas

Deivido Seiloro
NEKANTRUMAS

1963-iais metais Britų muziejaus Egipto-Asirijos skyriaus asistentas Deividas Seiloras arabų krautuvėlėje labai pigiai įsigijo neaišku kaip tenai patekusį maždaug Tutmoso I epochos papirusą. Mokslininkas padarė prielaidą, kad papirusas buvo parašytas slaptu žynių raštu. Teksto iššifravimas tapo Seiloro gyvenimo tikslu. Jam pavyko pasiekti šiokių tokių rezultatų ir perskaityti atskirus žodžius. Tačiau tekstas papiruse buvo per trumpas. Būtų labai gerai rasti daugiau įrašų, parašytų tokiu raštu. Seilorui nusišypsojo sėkmė.
Jo draugas archeologas-mėgėjas ir kolekcionierius Ričardas Harvis atsiuntė 1925-ais metais atspausdinto Vilerio straipsnio kopiją. Seiloras, vos užmetęs akį į fotografiją, suprato - tai tie patys ženklai! Dabar jis galėjo tyrinėti pakankamai ilgą tekstą. Gana greitai jis išvertė tekstus. Tačiau tai, ką perskaitė, atrodė visiškai neįtikėtina.


Specialistų ABEJINGUMAS

Dideliam Seiloro nusivylimui jo pranešimas mokslininkų tarpe buvo sutiktas ypač skeptiškai. Buvo abejojama viskuo ir tyrimo metodika, ir iš vadomis, ir šaltinio patikimumu, netgi mokslininko sąžiningumu. Moksliniais leidiniai atsisakė spausdinti Seiloro pranešimą. Tuomet jis nusprendė kreiptis į didžiąją spaudą, norėdamas atkreipti: visuomenės dėmesį į savo atradimą. Anglijoje neatsirado nė vieno solidaus leidinio, kurio redaktorius būtų sutikęs bent jau išklausyti mokslininką. Pagaliau Seilorui pavyko sudominti tuometinėje Vakarų Vokietijoje leidžiamo žurnalo „Stern“ redaktorių Giunterį Mercą. Pateikiame į diktofoną įrašyto pokalbio, įvykusio tarp Seiloro ir Mereo 1965-ųjų m. liepos 23 d., fragmentus.

Interviu

Seiloras: Tekstas buvo užrašytas anksčiau nežinomu slaptu raštu. Dirbdamas su tekstu supratau, kad buvo panaudotas akromantinis šifras.
Mercas: Kas tai yra?
Seiloras: Senovėje naudota sistema, informacijai užšifruoti. Yra žinoma gana nemažai akromantinių tekstų, daugumą iš jų pavyko iššifruoti. Mano įsigytame papiruse buvo kažkas visiškai nauja. Man pavyko surasti šifro raktą... Papirusas mūsų labai neturi dominti, jame rašoma apie įkalintų nubiečių ir libių gabenimą į Egiptą, kur jie tapo vergais.
O štai tekstas iš kapavietės... Jame buvo technologinio proceso aprašymas.
Mercas: Koks tai procesas?
Seiloras: Faraono atgaivinimas.
Mereas (po gana ilgos pauzės): Mūsų žurnalas neužsiima faraonų atgaivinimu.
Seiloras: Tai teisingiau būtų pavadinti genetiniu atgaivinimu.
Merėas: Ar jūs turite galvoje genetinį gyvų organizmų kopijavimą?
Seiloras: Galima sakyti, taip;
Mercas: Jūs norite pasakyti, kad senovės Egipte buvo vykdomas genetinis žmonių kopijavimas?
Seiloras: Visiškai teisingai.
Mercas: Labai įdomu... Istorikams turėtų būti įdomu.
Seiloras: Visa esmė yra metode. Aš daug skaičiau apie klonavimą ir žinau, kad šie tyrimai nėra nauji. Tačiau yra tam tikrų, sunkumų. Pirma, turi būti surogatinė motina, į kurią implantuojamas embrionas. Tačiau sėkmingai vystosi tik vienas iš 250 embrionų. Antra, užauginti suaugusį kloną trunka beveik tiek pat laiko, kiek trunka pradinio organizmo suaugimas. Trečia, tapataus genotipo sukūrimas - jei kalbama apie žmones - visiškai negarantuoja tapačių intelektualinių ir psichinių klono savybių.
Mercas: Jūsų, nuomone, egiptiečiai mokėjo įveikti šiuos sunkumus?
Seiloras: Jeigu tikėti tuo, kas užrašyta tekste, taip. Ir ne tik egiptiečiai. Panašu, kad kažkas panašaus buvo praktikuojama ir dar senesnėje šumerų civilizacijoje. Tačiau tai nebuvo klonai. Patogumo dėlei juo geriau pavadinti antrininkais.
Mereas: Ir kaip visa tai vyko?
Seiloras: Sprendžiant iš visko, procesas buvo labai paprastas. Jis vyko, vaizdžiai tariant, mėgintuvėliuose primityviai įrengtose laboratorijose. Suprantama, tai buvo didžiausia žynių paslaptis... Antrininkai vystydavosi nepaprastai greitai ir per 10-12 metų pasiekdavo suaugusių žmonių fizinį ir protinį lygį. Po to greitas augimas sustodavo, antrininkas galėjo gyventi paprastą gyvenimą.
Mercas: Ar tai perskaitėte kapavietėje aptiktame tekste?
Seiloras: Taip. Štai pilnas teksto vertimas, nurodant iššifravimo raktus.
Mercas: Tačiau tekstas galėjo turėti religinę prasmę.
Seiloras: Tiesioginių savo samprotavimų teisingumo įrodymų neturiu. O štai šalutinių yra... Pradėsiu nuo Vilerio straipsnio. Įėjimas į kapavietę buvo įrengtas ne šiaurinėje pusėje, kaip įprasta, o vakarinėje. Tai įrodo, kad statybai vadovavę žyniai bandė apsaugoti kapavietę nuo plėšikų. Taip pat nuo sarkofago nutrintas mirusio faraono vardas. Pagal egiptiečių tikėjimą, mirusiojo vardo sunaikinimas pasmerkia jo sielą amžinoms kančioms. Kyla klausimas, kodėl žyniai taip rūpinosi, kad būtų nepaliesta jų taip nekenčiamo faraono kapavietė? Tačiau viskas logiška. Nutrinti mirusiojo vardą - reiškia jį prakeikti, tačiau lygiai taip pat piktadariška ant sarkofago užrašyti gyvo žmogaus vardą. Faraonas, kuris turėjo atgimti antrininko pavidalu, buvo laikomas tik laikinai mirusiu. Todėl ir palaidojimas buvo savotiškas. Iš pradžių vardas buvo užrašytas ant sarkofago, nes be vardo negalima vykdyti religinių apeigų, o paskui vardas buvo nutrintas - simbolinis veiksmas, reiškiantis, kad faraonas grįžta į kasdieninį gyvenimą.
Mercas: Tokiu atveju galima teigti, kad bevardis faraonas nebuvo atgaivin­tas. Jis buvo palaidotas kartu su infor­macija apie tai, ką daryti ateityje?
Seiloras: Panašu, kad taip.
Mercas: Reiškia, jūs neturite net netiesioginių įrodymų, kad antrininkų kūrimas buvo praktiškai vykdomas.
Seiloras: Sarkofaguose, kuriuos 1881-ais metais atrado Emilis Brugšas, aptiktos gerai išsilaikiusios mumijos, galima matyti net veido bruožus. Negalima abejoti faraonų Ramzio II ir Sečio I panašumu. Mokslininkai mano, kad Ramzis yra Sečio sūnus, tačiau jie nežino to, ką žinau aš. Aš išstudijavau mumijų fotografijas ir įsitikinau ne jų panašumu, o visišku tapatumu, kurį ga­lima nesunkiai įrodyti antropometrinių matavimų pagalba.
Mercas: Tačiau šie faraonai valdė skirtingais vardais...
Seiloras: Nespėliosiu, kodėl reikėjo Ramzį paskelbti Sečio sūnumi. Beje, pats Ramzis pragyveno 90 metų — tiems laikams tai ypač ilga gyvenimo trukmė!

Gali būti, kad šiuo vardu valdė keletas nuosekliai atkurtų Ramzių. Tai buvo Egipte. O štai dviejų šumerų dinastijų sąrašai. Pirmąjį sudarė patys šumerai, o antrąjį graikų kalba sudarė Babilono žynys Berosas III amžiuje prieš mūsų era. Istorikai niekada į šiuos sąrašus rimtai nežiūrėjo, tam buvo priežasčių. Pagal pirmąjį sąrašą, aštuoni karaliai valdė 241300 metų, o pagal Berosą 10 karalių valdė 456 tūkstančius metų.
Tai įmanoma tik tuo atveju, jei būtų daromos valdovų genetinės kopijos... Sprendžiant iš to, ką mes žinome apie šumerus, jų civilizacija pasiekė nepaprastų aukštumų astronomijoje, medicinoje, architektūroje, matematikoje... Europoje tik XIX amžiaus pradžioje, paplito sąvoka „milijonas“. Vienoje šumerų lentelėje su dantiraščiu aptiktas skaičiavimas, kurio rezultatas yra skaičius su 14 nulių...

Mercas: Kodėl neaptikta jokių artefaktų ar bent jau laboratorijų pėdsakų?
Seiloras: Gal visa tai aptikta. Tiesa gali likti nepastebėta tik dėl to, kad nėra tokio rakto, kokį turiu aš. Netiesioginiai įrodymai pasklidę visur, reikia tik žinoti kuria kryptimi žiūrėti. Paimkime šumerų religiją. Jų dievas Tamuzas mirdavo kiekvieną rudenį ir atgydavo kiekvieną pavasarį, kaip ir egiptiečių Ozyris! Argi Jėzus Kristus nepadarė to paties?
Mercas: Su tokiais abejotinais šaltiniais mes nieko nepasieksime, nors tai ir gana įdomu.

Atradimo likimas

Giunteris Mercas taip ir nesiryžo atspausdinti interviu su Seiloru, rūpindamasis žurnalo reputacija. Juosta su pokalbio įrašu buvo aptikta tik po redaktoriaus mirties jo asmeniniame archyve. Neužilgo mirė ir Seiloras. Jo mokslinių užrašų nebuvo aptikta, liko tik dienoraščiai be konkrečių detalių. Kur dingo Seiloro popieriai? Ar jis pats juos sunaikino, apimtas bejėgiškumo ir apmaudo? Ar kažkam buvo naudingas jų dingimas? Juk „antrininkų' kūrinio paslaptis galėjo sudominti tam tikras struktūras ir mūsų laikais.
...Berlyno muziejuje saugomus papirusas, kuriame teigiama, kad XXI amžiuje bus atskleistos didžiojo Toto ritinėlių paslaptys, o žmonija įžengs į didžiųjų pasikeitimų epochą. Šis amžius jau atėjo. Gal laukti liko visai nedaug?

<>Андрей БЫСТРОВ