Vaikai prisimena ankstesnius gyvenimus

Kerolė Boumen gyvena Midijoje, netoli Filadelfijos. Daug metų ji dirbo advokatų kontoroje, neįtardama, kad vieną gražią dieną ji parašys knygą, kuri išgarsins ją visame pasaulyje.

 

Prieš dešimt metų

Kerolė Boumen negalėjo suprasti, kodėl jos penkiametis sūnus bijo stipraus garso, jam siaubą kelia fejerverkų sprogimai, jis krūpčioja nuo kalėdinių petardų traškėjimo…

Kartą Boumanų namuose svečiavosi senas Kerolės draugas, hipnozės terapeutas Normanas Ingė, ir moteris jam papasakojo apie keistą sūnaus elgesį. Normanas pasiūlė padaryti nedidelį eksperimentą – be jokių hipnozės triukų, tiesiog jam buvo smalsu. Berniuką jis pasodino motinai ant kelių, liepė jam stipriai užsimerkti, susikaupti ir papasakoti suaugusiems, ką jis mato, kai girdi sprogimą, šaudymą, triukšmą…

Ir štai be jokių hipnozės triukų penkiametis Čeisas pradėjo pasakoti apie seniai pasibaigusį karą: “Aš stoviu ir slepiuosi už didelio akmens. Rankoje turiu didelį ginklą su panašiu į kardą antgaliu…”. Berniukas niekada nematęs kino filmų apie karą, vengiantis net žaislinių šautuvų ir kareivėlių, dvidešimt minučių detaliai pasakojo apie kareivių uniformas ir karinius pabūklus, apie 1861 metų Amerikos pilietinio karo kautynes. Ir kalbėjo jis visai ne kaip vaikas.

Ši Kerolės sūnaus išpažintis pakeitė jos tolesnį gyvenimą. Ji pradėjo tyrinėti vaikų atminties ypatumus, vėliau apie tai parašė knygą “Ankstesni vaikų gyvenimai”, kurie išgarsino moterį visame pasaulyje. Šių tyrimų rezultatas – visiškas mažojo Čeiso išgijimas – jis jau nebebijo sprogimų, šaudymo, stiprių garsų. Šiandien penkiolikmetis Čeisas muša būgnus mokyklos orkestre! Maža to, jo nebekankina egzema. Ji išnyko prieš devynerius metus po vadinamojo “Past regression” – savo ankstesnio gyvenimo prisiminimo.

Panašiai išgijo ir devynmetė Kerolės duktė Sara, paniškai bijojusi ugnies ir garsų, net degančio degtuko liepsnos. Viskas baigėsi tada, kai Sara papasakojo apie savo ankstesnį gyvenimą, kuriame ji mirė degančiame name.

Reinkarnacija kaip atpildas?

Viename interviu Kerolė žurnalistams pasakė, kad sukūrė išgijimo metodą, kuris padėjo ir jos vaikams, ir jai pačiai. Prisiminti ankstesnį egzistavimą labai naudinga. Pasak Kerolės, jos plaučiuose buvo aptikta tamsi dėmė, kuri visiškai išnyko po to, kai ji, susikoncentravusi, prisiminė dviejų savo ankstesnių gyvenimų pojūčius.

Viename iš jų, XIX amžiuje, ji mirė nuo plaučių tuberkuliozės, kitame – užduso dujų kameroje Antrojo pasaulinio karo metu. Kerolė įsitikinusi, kad mes esame ankstesnių gyvenimų mozaika. Kiekvienas iš mūsų jaučia, kuo buvo ankstesniame gyvenime, tik ne visi gali tai prisiminti. Jei vis dėlto sugebėsite nugrimzti į praeitį, tai, kas mus kankina dabar, išnyks amžiams.

Reinkarnacijos idėja (sielų persikūnijimas) labai sena. Apie daugelio religijų skelbiamą sielų persikūnijimą parašyta daug knygų. Viena iš jų – hipnoterapeutės Barbaros Lein knyga “Kovos laukų aidas”, kurioje surinkti Pilietinio karo dalyvių pasakojimai. Lein tiki, kad “persikėlimas į praeitį” hipnotizuojant – fenomenalus reiškinys. Gali būti, kad mūsų genetinėje atmintyje ir apskritai genetiniame kode yra ankstesnių gyvenimų “atspaudai”.

Šiandien prisiminimų apie ankstesnius gyvenimus idėja turi daugiau priešininkų negu šalininkų. Šios teorijos kritikai tvirtina, kad žmonės prisimena kadaise girdėtus, matytus ar skaitytus faktus, kuriuos išsaugoja mūsų pasąmonė ir paryškina laki vaizduotė. Krikščionybė kategoriškai neigia sielų persikūnijimą. Jos svarbiausia dogma skamba taip: “Kūnas miršta, o siela yra nemirtinga, todėl ji negali persikelti į kitą kūną”.

 

Kūdikio lūpomis…

Bet Kerolės Boumen surinkti faktai įtikina skaitytojus. Vaikai nežino istorijos, neturi patirties, ir – tokios lakios vaizduotės kaip suaugusieji. Vaikai prisimena, kad priklauso kitai rasei, pradeda kalbėti svetimomis kalbomis, kurių niekada nesimokė. Kaip tai paaiškinti? Kerolės eksperimentuose dalyvavo vaikai, kurie dar nemokėjo skaityti ir negalėjo suprasti per televizorių rodomų dokumentinių programų esmės. Vadinasi, neturėjo jokios fantazijų “bazės”.

Daugelis vaikų turėjo apgamus arba įgimtus fizinius defektus, ir jie visiškai atitikdavo sužeidimus, gautus, jų žodžiais, ankstesniuose gyvenimuose. Oficialiai Kerolė užregistravo 210 tokių atvejų. “Žinoma, – paaiškina Kerolė, – dvejų ar penkerių metų vaikų prisiminimai prasiveržia patys, be jokių ypatingų pasirengimų ir prašymų, ir beveik visada jų tėvai, dažnai netikintys reinkarnacija, mano, kad tai tik nekalti vaikiški tauškalai.

Po anksčiau aprašyto Normano Ingės eksperimento su Čeisu, praėjo keli mėnesiai. Kartą pusryčiaudamas berniukas staiga kreipėsi į motiną: “Mam, aš dar prisimenu, kad buvau juodaodis kareivis. Baltaodžiai ir juodaodžiai kareiviai kovojo kartu.

Aš turėjau žmoną ir vaikų…, o paskui tame mūšyje mane užmušė… Stoviu su baltaodžiu kareiviu prie pabūklo ir staiga kažkas trenkė į mane, ir aš numiriau. Bet, žinai, tai buvo malonu: aš kažkur aukštai, o kautynės ir dūmai apačioje”. Būtent šie prisiminimai padėjo Čeisui išsigydyti – baimė išnyko.

Knygoje “Return from Heaven” (“Sugrįžimas iš dangaus”) Kerolė pasakojo dar vieną istoriją apie dvejų metų mergaitę iš Springfyldo, kuri savo tėvams pasakodavo apie savo žūtį autokatastrofoje. Visa šeima kartu važiavo namo mašina. Pamačiusi tiltą per Delavero upę, mergaitė žiūrėdama pro automobilio langą pradėjo pasakoti: “Mamyte, ši vieta labai panaši į tą, kur aš numiriau… Aš tada buvau savo mašinoje. Ji nukrito nuo tilto ir aš užsimušiau”.

Be skepticizmo

“Tai, ką vaikai nuoširdžiai ir paprastai pasakoja apie savo mirtį ir ankstesnius gyvenimus, – rašo Kerolė savo knygoje, – įrodo, kad mūsų siela yra nemirtinga ir grįžta į Žemę… Aš rašau knygas ne tam, kad įrodyčiau, jog būta ankstesnių gyvenimų, bet kad padėčiau psichologams ir tėvams. Jie laiku išgirsta vaiko “išpažintis” galbūt padės jam išsivaduoti iš kančių. Atsiminkite, kad labai svarbu vaiką išklausyti be šaipymosi ir pasistengti suprasti, nes jūsų rankose vaiko ateitis.”