Nukryžiuoto Kristaus rankos ir kojos buvo prikaltos vinimis, galvą
spaudė erškėčių vainikas. Romos kareivis ietimi pervėrė Jam krūtinę.
Nugara buvo nusėta vytinio kirčių juostomis, pečiai sutino nuo sunkaus
kryžiaus nešimo… Panašios žaizdos stebuklingu būdu kartais pasirodo
tvirtai tikintiems žmonėms. Jos vadinamos stigmomis.
„Šio švento žmogaus rankos ir kojos atrodė, lyg būtų perkaltos
vinimis. Žaizdos matėsi iš abiejų pusių plaštakų ir pėdų“. Taip 1230
metais Foma de Čelano aprašė Pranciškaus Asyžiečio, pranciškonų ordino
įkūrėjo, žaizdas. Rašoma, jog šiam žmogui Šv. Kryžiaus dieną apsireiškė
angelas ir penkiais šviesos spinduliais atvėrė stigmas ant jo rankų ir
kojų.
Po mirties šv. Pranciškaus kūnas nesuiro ir skleidė šviesą, o
maldininkai jo žaizdose regėjo vinis, kurios buvo ne geležinės, o
susiformavusios iš jo kūno ir turėjo metalo spalvą.
VIII amžiuje bažnytinis menas tapo ypatingai ekspresyvus. Katalikų
Bažnyčia skyrė didelį dėmesį Kristaus kančiom akcentuoti, buvo įvesta
Kristaus Kūno šventė. Tapo madinga natūraliai vaizduoti Išganytojo
kančias su kruvinomis scenomis (pasaulyje tai ir šiandien – ne
naujiena). Būtent nuo tų laikų, kaip liudija dokumentai, ir pradėjo
žmonėms atsirasti stigmos.
Specialistai yra suskaičiavę net 406 tikrų stigmų atsiradimo atvejus.
Dažniausiai tą patiria katalikai (68 proc.). Jei anksčiau tokie faktai
dažniausiai būdavo fiksuojami prie Viduržemio jūros, tai šiandien
stigmas turinčiųjų žaizdų jau yra ir Amerikoje, Japonijoje, Korėjoje,
Argentinoje, Kanadoje. Keista, bet jos nepasirodo stačiatikių tikėjimo
žmonėms…
1920 metais dvidešimtmetė Teresė Noiman, paprasta Austrijos
Konnersroito kaimelio mergina, sunkiai susirgo: ji apako ir buvo
paralyžiuota. Kaimynai, gerai pažinoję pamaldžią Terezą, kalbėjo, jog
šitaip Dievas išmėginąs jos tikėjimo tvirtumą. O po šešerių kančios metų
jai apsireiškė šv. Teresė, ir merginos sveikata pasitaisė. Tačiau nuo
to laiko kiekvieną penktadienį ant jos kūno pradėjo rodytis stigmos.
Visą parą būdama transo būsenos Teresė kentėdavo Kristaus kančią: ant
jos rankų, kojų ir galvos atsiverdavo kraujuojančios žaizdos.
T.Noiman nuodugniai tyrinėjo įvairių sričių specialistai – gydytojai,
psichiatrai, ekstrasensai. Buvo įsitikinta, jog ji pati pasidaryti
tokių žaizdų tikrai negalėjo, jos – aukštesniųjų jėgų siųstas reiškinys.
Tas atvejis mokslininkų taip ir liko neišaiškintas, kaip ir
palaimintojo italų kapucinų kunigo tėvo Pijaus, kurio stigmos atsivėrė
Šv. Pranciškaus šventės metu ir neišnyko, kraujavo 50 metų (!), tačiau į
jas niekada nepapuldavo infekcija, nebuvo kraujo užkrėtimo atvejų. Jį
prižiūrėjęs gydytojas kalbėjo, jog nieko panašaus savo darbo praktikoje
nebuvo matęs.
Gerai buvo ištirtos italų mergaitės Dominikos Lazzari atvejis. Po
traumos šoko ji tapo jautri skausmui. Jis mergaitę kankino nuolat: akino
dienos šviesa, kurtino garsai. Ji net negalėjo vaikščioti. 1837 metais
gydytojas Dei Koloke aprašė jos ligą medicinos žurnale. Paskui mergaitei
atsivėrė stigmos su „vinimis“ ant rankų riešų ir pėdų, ant kaktos –
eilė erškėčių vainiko dyglių žaizdų. Jos stigmos taip pat atsiverdavo
penktadieniais ir sukeldavo dideles kančias.
1848 metais D.Lazzari apžiūrėjęs gydytojas lordas Šusberi rašė, kad
jos žaizdos – nepaviršutinės, o pereinančios kiaurai kūno dalis. Ji
negalėjo iškęsti nei vandens, nei rankšluosčio prisilietimo, o kraujas
išnykdavo pats savaime.
Tą patvirtino ir kitas gydytojas – D.Vinn. Jis pažymėjo neįtikėtiną
detalę: kad ir kokioje padėtyje mergina rankas laikydavo, kraujas visada
tekėdavo didžiojo piršto link, lyg ji tikrai būtų kabojusi prikalta
prie kryžiaus! Analogiškai jai kraujas tekėdavo ir per veidą – lyg
palenktos ant kryžiaus galvos.
Katrynai Emmerich (1744- 1824 ) stigmos atsivėrė ant rankų ir kojų.
Viena – lyg pakrypęs kryžius – atsirado ir ant krūtinės kartu su
užrašytais žodžiais: „ O Crux Ave“ („Šlovė Kryžiui“).
Džemės Galganos (1878-1903) stigmos būdavo visiškai analogiškos kaip
Kristaus kančios paveiksle, prieš kurį ji melsdavosi. Jos stigmos iš
pradžių pasirodydavo lyg poodinės raudonos dėmės. Artėjant
penktadieniui, jos vis ryškėdavo, o tądien atsiverdavo kraujo
prisipildžiusios žaizdos, kurios išgydavo iki sekmadieno.
Knygoje „Fiziniai misticizmo fenomenai“ yra užrašytas jos autoriaus –
maldininko, 1872 metais aplankiusio Italijoje stigmas turinčią Palmą
Matarelli, pasakojimas: „Jai atnešė baltą skudurėlį kraujui
nusišluostyti. Kai tuo audinio gabalėliu Palma palietė savo kaktą, ant
jo atsirado aiškūs liepsnojančios širdies, vinių ir ieties vaizdai. Aš
tai mačiau savo akimis“.
Ugninė ietis, pervėrusi širdį
Dokumentaliai patvirtintos stigmos turi įvairiausias formas: jos būna
apvalios, ovalinės, ilgėjančios. Kartais stigmos pasirodo tik kaip
raudonos poodinės dėmės, bet dažniau – kraujuojančiomis žaizdomis,
įpjovomis. Rečiau pasirodo kiaurai per plaštakas ir pėdas einančios
stigmos. Kartais jos būna lyg vinių galvučių atspaudai ant rankų riešų
ir pėdų. Skirtingai atrodo ir „ieties žaizda“ krūtinėje. Ne visuomet
stigmos matosi paviršiuje, jos būna ir po oda.
Šv. Teresės širdyje, saugomoje Alba-de – Tormes bažnyčioje, yra
„ugninės auksinės ieties“ įpjova, apie kurios pervėrimą ji kalbėjo
būdama gyva.
Šventuoju pripažįstama negreitai
Bažnyčia visuomet kruopščiai tiria stigmizmo reiškinius. Iki to, kad
stigmas turintieji būtų pripažinti šventaisiais, turėdavo praeiti ne
mažiau nei šimtas metų po jų mirties, apie Dievo išrinktuosius
reikalaujama papildomų įrodymų. Mat yra nustatyta, kad stigmos gali
atsirasti ir ne stebuklingu, o visai gamtišku pagrindu. Jos gali
pasirodyti isteriškiems, mėgstantiems save kankinti žmonėms. Tai jau
psichikos reiškiniai.
Transo būsena, kurioje paprastai atsiduria stigmikai, racionaliosios
mąstysenos šalininkams sudarė progą pateikti psichostomatinės stigmos
prigimties teoriją. Todėl Bažnyčia yra labai atsargi. Kiekvieną atvejį
kruopščiai tiria komisija, į kurią įeina medikai ir dvasininkai. Tačiau
tarp paprastų žmonių vyrauja nuomonė, jog stigmikai yra Dievo
išrinktieji.
Stigmos – mįslingas reiškinys
Nors per paskutiniuosius du šimtus metų taip ir netyla ginčai dėl
stigmizmo kilmės, nors juose dalyvauja įvairiausių sričių specialistai,
tačiau nė viena teorija neapima, nepaaiškina visų reiškinių. Aiškinimų
spektras labai platus: nuo stigmizmo pripažinimo kaip tikro stebuklo iki
visiško tokios nuomonės neigimo.
Pavyzdžiui, knygos „Okultizmo psichologija“ (1952) autorius
D.Rokliffas reiškia įsitikinimą, jog kraujuojančios stigmikų žaizdos –
tai apgaulė ir žmonių patiklumo bei jų klaidinimo „mišinys“ arba
specialaus kūno žalojimo isterijos bei epilepsijos ir po jų sekančios
amnezijos metu rezultatas. Mokslininkai sutinka, kad dalį tokių
reiškinių galima aiškinti ir taip.
Tačiau apskritai stigmizmo reiškiniai yra kur kas sudėtingesni. Juk
stigmų neįmanoma išgydyti! Tą parodė, pavyzdžiui, eksperimentai su
stigmike itale Lo Bjanko: apgydytos stigmos atsiverdavo naujai, kai ji
būdavo transo būsenos ir kiekvieną kartą aiškiai regėdavo kryžių.
Amerikietei Etel Čapmen vinių žaizdos delnuose pasirodė po to, kai ji
nesąmoningoje būsenoje išvydo… pačios savęs nukryžiavimo sceną.
Taip pat yra tikrų įrodymų, jog daugelis stigmikų nesirgo epilepsija,
jų nekamavo isterijos priepuoliai ir jie negalėjo tų žaizdų pasidaryti
patys. XIX amžiaus viduryje Bulgarijoje speciali komisija stebėjo
stigmikę Luizą Lato, kuriai žaizdos atsiverdavo penktadienį. Viena jos
ranka buvo kruopščiai užtvarstyta ir užantspauduota, tačiau kai
sekmadienį tvarsčiai buvo nuimti, pasirodė beesanti tokia pat
kraujuojanti žaizda, kaip ir neužtvarstytosios.
Ar stigmos – labai religingų žmonių psichikos padarinys? Ištirta, jog
nei Dominika Lazzari, nei Palma Matarelli nepasižymėjo ypatingu
religingumu, juolab – isteriškumu. Bet mokslininkai daro ir tokią
prielaidą, jog tikinčiųjų kentėjimai, tokių kaip Tėvas Pio, gali
atsirasti ir stiprios saviįtaigos būdu. Tačiau tai įmanoma tik labai
pasiaukojusiems žmonėms.
Ar gali stigmas sukelti kitas žmogus?
1933 metais A.Lelcheleris atliko nemažai tyrimų, mėgindamas
paaiškinti Teresės Noiman fenomeną. Hipnozės būdu jam pavyko vienai
Austrijos mergaitei sukelti stigmas. Tačiau nei šių, nei kitų
eksperimentų rezultatai negali prilygti normaliai žmogui
atsirandantiems, sistemingai besikartojantiems stigmizmo reiškiniams.
Dirbtinai sukeltos stigmos neprilygsta natūralioms nei savo ryškumu, nei
intensyvumu. Juolab kad, pavyzdžiui, jokia hipnozė nepajėgi sukelti
tokį antigravitacinį reiškinį – priversti kraują tekėti į viršų,
ignoruojant Žemės traukos jėgą.
Taigi mokslininkai stigmizmo reiškinio įtikinamai paaiškinti negali, o krikščionys jį laiko stebuklu.
Parengė: Vetusta Prišmantienė, „XXI amžius“ – xxiamzius.lt