Nemirtingumo eliksyro paieškos

Šiuolaikiniai istorikai antruoju po Nostradamo pačiu garsiausiu pranašautoju laiko anglą Viljamą Lilį. Kalbant apie Lilį, kaip apie aiškiaregį, užmirštama kita jo veikia. Jis dirbo medicinos srityje, stengėsi prailginti gyvenimo trukmę ar net suteikti nemirtingumą tiems, kurie panorės laikytis nurodymų, garantuojančių efektyvų rezultatą.

Reikia pažymėti, kad pats išminčius ir gydytojas savo gyvenamajam laikotarpiui nugyveno tikrai netrumpą gyvenimą. Jis gimė 1601-ųjų m. balandžio 30 d., o mirė 1681-ųjų m. gegužės 30 d. po antrojo kraujo išsiliejimo į smegenis. Liliui pavyko sukurti universalią sveikatos ir žvalumo formulę, kuri, kaip jis rašė, „būtina ir tinkama visiems, kas nori įveikti tingumą ir neišprusimą”. Tariant kitais žodžiais, gydytojas kvietė taip elgtis, kaip iki pat savo paskutinės gyvenimo minutės kvietė daryti žinomas rusų kardiochirurgas Nikolajus Amosovas.

Iš tiesų, jei palyginti Lilio knygą „Gyventi tyrai ir nemirtingai” su Amosovo knyga „Eksperimentas kaip įveikti senatvę”, į akis krenta absoliučiai vienodas požiūris į tikslo pasiekimą. Pirma, niekada nevalgyti riebiai, maitintis saikingai, nerūkyti ir nevartoti alkoholio. Antra, kuo daugiau judėti pėsčiomis, geriau ristele, kiekvieną dieną įveikti ne mažiau 2-3 km. Trečia, mąstyti aukštomis materijomis – matematinėmis, loginėmis, filosofinėmis. Savaime suprantama, skaityti tokio paties pobūdžio literatūrą. Lilis kvietė „išlaikyti šaltakraujiškumą, nežiūrint į tai, kokie nemalonūs ar baisūs įvykiai nutiktų”. Amosovas mokė išmokti save valdyti, stiprinti psichinę sveikatą.

Amosovas amžinos jaunystės eliksyro neieškojo, nes dabartiniame mokslo lygyje yra aišku, kad individualus nemirtingumas yra nepasiekiamas. Lilis neabejojo, jog jam pavyko surasti tokį eliksyrą, nurodydamas pagrindinę jo sudedamąją dalį – bičių produktai kartu su vaistinių žolelių ir daigintų grūdų ekstraktais. Kai gydytojui buvo 78-eri metai, jis pasididžiuodamas kalbėjo, kad veidu, stotu ir jėgomis prilygsta trisdešimtmečiui. Amosovas, atvirkščiai, būdamas keturiasdešimtmetis pergyveno, kad jo organizmas susidėvėjo ir primena 70-mečio žmogaus organizmą. Profesorius ėmė laikyti trijų postulatų, kuriuos vadino auksiniais, ir nugyveno dar ilgą gyvenimą. Jis paskutinę operaciją atliko, kai buvo 80-ies metų amžiaus. Tačiau paskutinis Amosovo interviu labai nustebino: „Aš klydau. Kad ir kaip besistengtum, kad ir ką išrastų žmogus, jis gyvens lygiai tiek, kiek jam skirta”. Ar iš tiesų taip? Sprendžiant pagal Viljamo Lilio gautus rezultatus, viltys gyventi žymiai ilgiau ar net tapti nemirtingais nėra be pagrindo.

Apiterapija ir pelynas

Istorija išsaugojo mums duomenis apie tai, kokius komponentus ir kaip juos derino Viljamas Lilis, kurdamas šimtus eliksyrų. Jo nuomone, juos reguliariai vartojant, griežtai laikantis proporcijų ir dozių, tai šie eliksyrai suteiks idealią sveikatą, gyvenimo trukmę prailgins iki 150 ar net 350 metų, o vėliau – netgi iki begalybės.

Gydytojas ir pranašas Lilis savo knygoje „Ateities veidrodis” rašė, kad 2086-ais metais įsigalios luominė ir turtinė lygybė, bus neigiama visuotinė aukso veršio valdžia. Jis teigė: „Ugninis Vyras, kuris man pasirodė ne sapne, bet tikrovėje, – perdavė informaciją, kad medus, bičių vaškas, žiedadulkės ir bičių pikis, sumaišyti su augalų šaknų ir lapų sultimis, gali padaryti stebuklus. Pagrindinis augalas, su kuriuo reikia maišyti bičių produktus – tai pelynas. Reikia tik viską teisingai surinkti ir paruošti”.

Lilis teigia, kad ugninis Vyras jį vedžiojo po įvairiausius kitų pasaulių užkampius. Šių kelionių metu daktaras buvo savo įprastiniame kūne. Ar tik šis Vyras nėra ateivis iš kitos planetos? Lilis, remdamasis iš Vyro gautomis žiniomis, buvo įsitikinęs, kad Vyras – ne Žemės gyventojas, jo egzistavimas globalus, viską apimantis, visur esantis, viską žinantis. Tai esybė, panaši į Dievą, tačiau ne Dievas. Greičiausiai, tai buvo pasiuntinys.

Nenorėdamas būti apkaltintas erezija, šarlatanizmu, burtais, Lilis plačiai atvėrė savo namo – tvirtovės duris, nekreipdamas dėmesio į tuo metu siautėjančias baisias epidemijas, pražudančias daugybę viduramžių miestų žmonių. Jis ėmė nesavanaudiškai teikti pranašavimo ir gydymo paslaugas. Pirmiausia, jos buvo teikiamos aukštiesiems bažnyčios hierarchams, dvariškiams, Europos šalių monarchams. Nors tai ir atrodo neįtikėtina, tačiau liko patikimų duomenų, kad Lilis „pirmu bandymu” sėkmingai gydė marą, cholerą, daugumą vėžinių susirgimų, nevaisingumą, impotenciją.

Virš jo namo vartų kabojo užrašas: „Šaknys, aliejai, medus, žiedadulkės”. Nereikia stebėtis tuo, kad pagydyti nuo, atrodo, nepagydomų ligų buvę pacientai gabeno statinėmis bitininkystės produktus, vežimais – vaistinius augalus ir šaknis, ąsočiais – įvairių rūšių augalinį aliejų. Lilio namo rūsyje įrengtuose metaliniuose induose, stikliniuose vamzdeliuose nuolat kažkas virė ir burbuliavo.

Jis ypač džiaugėsi nepasiturinčiais paprastais žmonėmis, kurie į „gydymo patalpas” dažniausiai būdavo atgabenami beveik prie mirties, o į savo trobeles grįždavo sveiki, savo kojomis. Dar prieš šimtmečius Lilis pasiekė tokių rezultatų, kurie netgi dabartinei medicinai sunkiai pasiekiami. Atsakymas, kaip tai pavyko – žolelės ir medus! Neatsitiktinai Lilis vadinamos apiterapijos – mokslo apie gydymą bičių produktais – tėvu.

Mirtingasis su dievo akimis

Būtent taip Lilį pavadino jo draugas, Bendruomenių palatos narys, turtuolis ir mecenatas seras Vaitelokas, kurį gydytojas 1633-iais metais išgelbėjo nuo neišvengiamos mirties. Tuo metu valdžioje esančių žmonių tarpe buvo labai populiarūs pranašo parengti horoskopai. Vaitelokas, pasiremdamas faktais, tikina, kad buvo periodų, kai Europos šalių monarchai bijodavo priimti svarbesnius valstybinius nutarimus, kol kurjeriai neatgabendavo iš Anglijos paaiškinimų, kaip tai gali paliesti konkretų asmenį bei visuomenę.

Toks pasitikėjimas galėjo būti labai pavojingas. Jeigu Lilis nebūtų nepriekaištingai sąžiningas ir doras, kokiu iš tiesų ir buvo, jis galėjo tapti Europos ar net viso pasaulio valdovu. Tačiau jis prisiekė padėjęs ranką ant Biblijos ir patikimai savyje saugojo visas jam žinomas paslaptis. Kaip teigė Vaitelokas, pranašui buvo patikimos tokios žinios, kad jam geriau būtų buvę negyventi. Pasaulio galingieji juo pasitikėjo, nebijodami, kad priešininkams gali būti atskleisti patys slapčiausi sumanymai. Iš kur šis pasitikėjimas? Atsakymas labai paprastas. Lilis, kaip teigia seras Vaitelokas, savo klientams eliksyrų pagalba pratęsdavo gyvenimo metus, žadėdamas priartinti juos prie nemirtingumo, jeigu laikysis jo nurodymų.

Gal tai buvo apmąstytas žingsnis, siekiant save apsaugoti? Gali būti, kad tai irgi tiesa. Be abejonės, Lilis pats tikėjo, kad „amžinybės produktai, kuriuos suneša bitės ant savo sparnų ir kurie atiteka nuo žolių šaknų”, suteikia galimybę nutolinti mirties akimirką. Jis taip pat tikėjo ir tuo, kad šie ilgaamžiškumo eliksyrai gali atverti vartus į tolimą ateitį bei kitus pasaulius. Pats Lilis be jokios baimės sėmėsi žinių iš šios ateities ir kitų pasaulių, net neįtardamas, kai suglumins žmones, ypač gyvenusius XIX ir XX amžiuose.

Lilis išpranašavo įvairius mūsų laikų įvykius. Šias pranašystes seras Vaitelokas aprašė „Chronologijose”. Pirmoji paranašystė susijusi su Lilio tiksliai numatyta diena – 1945-ųjų metų rugpjūčio 6 d., kai „ant geltonveidžių miesto baltaveidžiai nuleis dirbtinę saulę, kuri degina viską, kas gyva”. Nesunku suvokti, kad pranašas kalbėjo apie Hirosimą ar Nagasakį, kuriems teko patirti atominių bombų smūgį.

Sero Vaiteloko knygoje apie atominę bombą galima perskaityti dar labiau stebinančių dalykų: „Masinio žudymo ginklai, kurių deginanti energija, žymiai stipresnė už Saulės energiją, išgaunama iš šviečiančių rūdų, prieš pasaulio pabaigą apdegins didesnę Žemės dalį. Kas nežus, tie atgims ir išsigims. Gyvenimo nebus tris tūkstančius amžių. Išlikę žmonės susilygins su purvu, bus ne protingesni nei beždžionės”. Lilis turi mintyje genetines mutacijas, susijusias su radioaktyviuoju užteršimu.

Taikiems ar karo tikslams naudojamam atomui skirta didžioji pranašysčių dalis. Nuo kitų aiškiaregių Lilis skiriasi tuo, kad jis tiksliai nusakė tragedijų ir katastrofų datas.

Pavyzdžiui, jis apgailestauja dėl tragiškos didžiulių povandeninių laivų jūreivių lemties. Šie laivai, galintys be galo ilgai nardyti gelmėse, paskęs dėl to, kad negalės suvaldyti „saulės anglių savo mašinose, kurios bus sukaustytos geležimi, tačiau sprogs, nužudydamos žmones ir vandenį”. Lilio biografiją tyrinėjęs amerikietis Džeimsas Lasteris, remdamasis Vaiteloko knygoje nurodytomis datomis, tragedijų koordinatėmis, teigia, kad šios pranašystės buvo susijusios su amerikiečių povandeniniu laivu „Trešeris” bei sovietų povandeniniu laivu „Komjaunuolis”, taip pat su kitais laivais, apie kurių žūtį nebuvo pranešta.

Teisybės dėlei reikia atkreipti dėmesį į vieną tamsiąją pranašysčių pusę. Nežinia dėl kokių priežasčių, tačiau Lilis teigė, kad ateities žmonės neįgis nemirtingumo: „Taip, jie gyvens labai ilgai, be ligų, tačiau neamžinai”. Lilio pasekėjai įsitikinę, kad tie, kurie žino paslaptį, kaip pagaminti jo nemirtingumo eliksyrą, niekada nemirs, mokins žmones išminties, amžiais keliaudami po savo nelaimingąją planetą.

Visas gėrybes dovanoja kosmosas

Seras Vaitelokas keletą „Chronologijos” skyrių apgaubė kabalistikos apvalkalu, kuris, kaip jis tikėjosi, išmintingu užšifravimu patikimai apsaugos darbą, skirtą skaityti išrinktiesiems, „nuo piktybiško nevėkšlų iškraipymo”. Nėra jokių abejonių, kad Lilis atliko labai kruopštų darbą. Taip pat nėra abejonių ir tuo, kad antroje XX amžiaus pusėje kelioms britų, amerikiečių, prancūzų ir vokiečių mokslininkų grupėms pavyko sėkmingai pritaikyti raktą šiems šiframs.

Perfrazuojant Lomonosovo žodžius, „prieš akis atsivėrė bedugnė, pilna žvaigždžių, žvaigždes suskaičiuoti ir pamatyti bedugnės dugną – neįmanoma”. Praleiskime intriguojančias smulkmenas apie Lilio keliones su ugniniu Vyru už Žemės ribų, tačiau trumpam prisiminkime dovanas, kurias jam įteikė kosminių valstybių valdovai, šios dovanos, kaip teigiama, buvo saugomos pranašo ir gydytojo name Londone.

Viena šių dovanų – laikrodis. Jis veikė be mechanizmo užvedimo, niekada nesustodavo ir turėjo slaptavietę – dvigubą dugną. Šioje slaptavietėje buvo saugomas nemirtingumo eliksyras ir sąrašas žmonių, kuriems „leista vartoti šį eliksyrą”. Lilis šias dovanas vadino žaislais suaugusiems. Seru Vaiteloku, kuris buvo geriausias Lilio draugas, negalima netikėti, kai jis detaliai aprašo plokščią, į lentą panašią platformą ant kurios atsistojęs žmogus gali pakilti virš stogų ir oru įveikti nedidelius atstumus. Arba staltiesės, paklodės, marškiniai, kelnės, kurios buvo iš elastingos medžiagos, ryškių spalvų, tačiau nedegdavo ir nesušlapdavo. Labiausiai stebina putpelės kiaušinio dydžio kristalas. Tai buvo tiksli Žemės rutulio kopija. Prisilietus prie pasirinktos kristalo vietos, „nedideliu atstumu nuo jo akimirksniu pasirodydavo šalys, miestai, jų gyventojai arba tuo metu esančio žvaigždėto dangaus projekcija”.

Seras Vaitelokas, neslėpdamas savo emocijų, pasakoja ir apie kitus panašius daiktus. Jo šifruotėse aptinkamos trys didžiausios intrigos. Vienareikšmiškai atsakoma į klausimus, kodėl didis gydytojas, nemirtingumo eliksyro turėtojas, negalėjo nugalėti negalios, kuri jį nuvarė į kapus? Kodėl, net ir žinant iš kokių sudedamųjų dalių ir kokiomis proporcijomis pagamintas šis gyvybės eliksyras, iki šiol nepavyksta jo vėl sukurti ir taip pradžiuginti žmoniją, suteikiant jai jeigu ne nemirtingumą, tai ilgaamžiškumą?

Idealo paieškos

Atsakyti į šiuos klausimus labai paprasta. Seras Vaitelokas tvirtina, kad po antkapiu vienose iš seniausių Londono kapinėse, ant kurio iškalti žodžiai „Niekas nėra fatališka”, niekas neguli, nes Lilis, „tapęs nemirtingu, nusprendė klajoti jūrų ir sausumų keliais, ieškodamas savo moralinio idealo”. Būtent taip senovėje elgdavosi kai kurie garsieji mirtingieji, leisdamiesi ieškoti universalios kiekvienam ir visiems laimės, surengdami savo palaidojimo imitaciją, kuriose patys dažnai dalyvaudavo inkognito.

Kalbant apie tai, kodėl negalima pagaminti nemirtingumo eliksyro, nors ir žinomi jo ingredientai bei proporcijos, seras Vaitelokas, remdamasis Liliu, teigia, kad vaistai ima veikti, jeigu juos „duoda tik labai švarios sielos geradaris”. Gal šis teiginys ir nėra be pagrindo.

Knygoje „Šambalos beieškant”, kurią parašė buvęs Rusijos kultūros ministras Valentinas Sidorovas, pateikiami faktai, kurie patvirtina, kad Tibeto medicinos preparatai sugrąžina sveikatą netgi, atrodytų, nepagydomiems ligoniams tik tada, kai juos paruošia nesavanaudžiai, išmintingi, aukštos moralės liaudies gydytojai. Toks žmogus, pagal amžininkų prisiminimus, ir buvo Viljamas Lilis. Gal ne buvo, o yra – kaip ir paslaptis, be kurio gyvenimas būtų nuobodus ir bespalvis.