Nematomi žmonės

1897-ais metais buvo išleistas garsiausias Anglų rašytojo-fantasto Herberto Velso romanas “Nematomas žmogus”. Pagal romano siužetą sukurtas ne vienas filmas įvairiose šalyse. Galima pagalvoti, kad nematomumas – Paprasčiausia fantazija, nesuderinama su realybe. Ar iš tikrųjų taip yra?

Viskas prasidėjo nuo banalios vagystės prekybos centre Mineapolyje (JAV), kurią 1998-ųjų metų rudenį suplanavo keletas paauglių. Jie norėjo išbandyti ar pavyks ką nors nugvelbti prekybos salėje. Planas nepavyko, kontrolieriai sulaikė vagišius ir iškvietė policiją. Nuo šio momento su viena iš vagystės dalyvių – Dženise – ėmė dėtis keisti dalykai.

Kai policijos automobilis su sulaikytais vagišiais atvažiavo prie policijos nuovados, paaugliai buvo palydėti į vidų, nuvesti į budėtojo kabinetą ir sustatyti prie sienos. Budintis pareigūnas paeiliui apklausė visus atvežtuosius. Visus, išskyras Dženisę – į ją niekas nekreipė dėmesio – nei budintis pareigūnas, nei kiti nuovadoje dirbę žmonės.

Aplinkiniai, tame tarpe ir merginos bendrininkai, elgėsi taip, tarsi jos nebūtų. Dženisė, šiek tiek atsigavusi nuo to, ką matė, nusprendė patikrinti savo samprotavimus. Ji išėjo iš budėtojo kabineto ir koridoriumi patraukė link išėjimo iš nuovados. Niekas merginos nesustabdė ir neuždavė jokio klausimo.

Vėliau, kai Dženisė nutikusius įvykius aptarinėjo su kitais nepasisekusios vagystės dalyviais, šie stebėjosi ne mažiau, nei ji pati. Kiti paaugliai negalėjo prisiminti, kad mergina būtų suimta kartu su jais, ir buvo įsitikinę, kad jai pavyko įsimaišyti į pirkėjų minią. Kai Dženisė tvirtino, kad ji buvo sulaikyta kartu su kitais bendrais ir įsodinta į policijos automobilį, jos draugeliai tik gūžčiojo pečiais ir susižvalgė tarpusavyje…

Šiuo atveju susidomėjo psichiatrė Dona Higbi, kuri nagrinėjo paranormalius reiš¬kinius. Ji suprato, kad Dženisė tikrai pasidarė nematoma, nors pati to nesuprato. Tai reiškia, kad tokioje būsenoje mergina buvo nuo to momento, kai į prekybos centrą atvyko policija, iki ji išėjo iš policijos nuovados.

Psichiatrė pakalbėjo su savo kolegomis ir sužinojo, kad tai nebuvo unikalus atvejis, kada žmogus pasidaro nematomas. Tiesa, nė vienu atveju žmonės nebuvo taip ilgai nematomi, kaip Dženisė.

Daktarė Higbi keliuose populiariuose žurnaluose ir internete kreipėsi į skaitytojus, prašydama papasakoti apie atvejus, kai jie patys ar jų pažįstami žmonės kuriam laikui tapdavo nematomi. Ir tokie pasakojimų atsirado.

Aplinkiniai jų nemato

Moteris iš Venturos miesto (Kalifornijos valstija) papasakojo, kad kartą ji pašto skyriuje kreipėsi į tarnautoją, tačiau šis tarsi nematė ir negirdėjo. Moteris kreipėsi į kitą darbuotoją, tačiau šio reakcija buvo lygiai tokia pat. Taip pat elgėsi ir kiti lankytojai – jiems moteris tarsi neegzistavo.
Dar viena skaitytoja parašė iš Roanoko miesto Teksaso valstijoje. Moteris rašė, kad ji ne kartą buvo pasidariusi nematoma restorane ir aerouoste.

Vyras iš kito Teksaso valstijos miesto – Fort Verto – pranešė, kad keletą kartų pasidarė nematomas aplinkiniams kino teatre ir kavinėje. Panašaus turinio pranešimai plaukė iš įvairių pasaulio šalių – Brazilijos, Australijos, Puerto Riko.

Suprantama, kad daugumoje atvejų, kuriuos nagrinėjo Dona Higbi, nebuvo nepriklausomų liudininkų. Dėl to nereikia stebėtis, atsižvelgiant į šio reiškinio specifiką – sunku tikėtis liudininkų.

Beveik visi žmonės, su kuriais bendravo psichiatrė, buvo visiškai normalūs žmonės, be jokių psichinių nukrypimų, o jų pasakojimai kėlė pasitikėjimą. Kai kuriais atvejais, kaip jau aprašytame nutikime su Dženise, žmonės pasidarydavo nematomi tokiose situacijose, kurias galėjo paliudyti kiti šių įvykių dalyviai.

Žvilgsnis į istoriją

 

Dona Higbi savo vykdomų tyrimų metu aptiko rašytinių šaltinių, kurie liudija apie seną šio paslaptingo reiškinio istoriją. Vienas iš seniausių literatūrinių šaltinių, kuriame buvo paminėtas nematomumas, yra upanišadai-VII-III amžių pr.m.e. sanskrito teologiniai traktatai. Pavyzdžiui, juose yra aprašoma, kaip pasiekti sidchos būseną. Sidcha-tai būtybė, turinti neribotas magiškas galias, tame tarpe ir sugebėjimą tapti nematoma.

Tikėjimas, kad nematomumą galima įgauti treniruojant sąmonę, praktikuojant šamanų ritualus ar juodąją magiją, yra charakteringas Australijos aborigenams, Amerikos indėnams, eskimams. Būti nematomais ar bent jau maksimaliai nepastebimais aplinkiniams nuo senų laikų mokomi japonų žvalgai ir diversantai – nindzės.
Kinijoje pirmą kartą apie nematomumo fenomeną paminėta “Vei” dinastijos valdymo laikotarpiu, t.y. apie 477-517-us metus.

Kinų metraštininkai rašė, kad tuo metu miestų gatvėse atsirado nematomų išdaigininkų, kurie praeiviams nupjaudavo kasytes. Praėjus daugiau nei tūkstančiui metų istorija vėl pasikartojo. 1876-ais metais Nankine, Šanchajuje ir kituose Kinijos miestuose buvo užfiksuoti analogiški nematomų žmonių chuliganizmo atvejai.

Yra teigiama, kad viduramžiais Europoje nematomumo paslaptį žinojo masonai ir jiems artimos organizacijos „Kryžiaus ir rožės brolijos“ nariai-rozenkreiceriai.

Dona Higbi yra įsitikinusi, kad spontaniškas žmonių pavirtimas laikinai nematomais yra realus faktas. Ji ir toliau bando surasti racionalų paaiškinimą šiam paslaptingam reiškiniui.

Iš žurnalistės dosjė

Sankt Peterburgo žurnalistė Jelena Zuravliova 2002-ųjų metų pavasarį surinko savo žemiečių pasakojimus. Šie žmonės arba patys buvo patys sau netikėtai pasidarę nematomi, arba buvo tokių atsitikimų liudininkai. Šie pasakojimai netgi buvo išspausdinti viename gana populiariame laikraštyje „Smena“. Tikrųjų šių pasakojimų vardų žurnalistė neatskleidė. Štai pora atsitikimų iš jos kolekcijos.

Studentas – „Zuikis“

Sankt Peterburgo universiteto filologijos ir meno fakulteto antrakursis Konstantinas (tai netikras vardas) papasakojo nepaprastą jam nutikusią istoriją. Pabaigęs vidurinę mokyklą, jis stojo į universitetą. Kai buvo pakabinti busimųjų studentų sąrašai, vaikinas su džiaugsmu perskaitė ir savo pavardę.

Rugsėjo 1-ąją dieną Konstantinas pradėjo studentišką gyvenimą. Tačiau džiaugsminga nuotaika truko neilgai. Jau kitą dieną vaikinui metro kišenvagis pavogė piniginę, kuriame buvo visi pinigai. Kreiptis pagalbos į tėvus Konstantinui neleido sąžinė, nes jie ir taip buvo išleidę beveik visas santaupas, ruošdami sūnų studijoms.

Iki pirmosios stipendijos buvo likęs dar visas mėnuo. Laimei, kad vaikinas buvo suspėjęs apsirūpinti maisto produktais. Jis turėjo pakankamai pirmojo būtinumo maisto produktų-kruopų, makaronų, konservų ir t.t. Išliko tik problema su kelionėmis, nes fakultetas buvo gana nearti tos vietos, kur Konstantinas buvo
išsinuomojęs kambarį, todėl reikdavo važiuoti priemiestiniu traukiniu. Naujai iškeptas studentas nusprendė išbandyti savo laimę – ėmė važinėti „zuikiu“.

 

inf. šaltinis žurnalas “Mįslės ir faktai”