Kuo skiriasi velnias nuo šėtono?

Turbūt kiekvienas lietuvis daug kartų girdėjo frazę „velnio apsėstasis” arba „dvasios ligonis”. Tačiau ar dažnas žino tikrąją šių žodžių reikšmę ir… nelogiškumą? Kuo skiriasi velnias nuo šėtono, o dvasia nuo sielos? Filosofas, tarologas ir numerologas Leopoldas Malinauskas piktinasi kalbininkų ir mitologų aplaidumu. Anot pašnekovo, būtina įvesti tvarką. Tik tada žmonės nustos painioti sąvokas ir kalbėti kaip pakliūva.

Teigiate, kad lietuviai neskiria velnio nuo šėtono. Tai kas yra velnias?

Velnias – mitinė būtybė, turinti labai gilias šaknis indoeuropiečių mitologijoje. Bėgant laikui šios mitinės būtybės pavadinimas kito. Senovės slavai sakė: vėlos -volos, o senovės baltai: vėlė – vėlinąs -velnias. Iš žodžio „vėlinąs” iškrito raidė „i”, o „I” suminkštėjo. Tačiau netgi tariant žodį „velnias”, raidė „i” girdisi, tiesa? Iš tikrųjų man keista, kad Perkūnas rašomas didžiąja raide, o velnias – ne. Kuo tokią rašybą motyvuoja kalbininkai ir mitologai? Juk velnias yra lygiavertis dievui Perkūnui. Pusė metų priklauso Perkūnui, o kita pusė – požemio dievui velniui. Perkūno laikas prasideda nugriaudėjus pirmajai perkūnijai ir tęsiasi iki spalio mėnesio. Spalį ir lapkritį būna Vėlinės – vėlu – vėlių laikas. Tada prasideda velnio laikas, kuris tęsiasi iki kitos perkūnijos. Kuo velnias nusidėjo, kad jį reikia rašyti mažąja raide? Kitų kraštų mitologijų požemio dievai rašomi didžiąja raide, pavyzdžiui, Ozyris, Hadas, Uranas, Odinas. Tai yra nesusipratimas, nežinojimas arba ignoravimas.

Kas yra šėtonas?

Kalbant apie šėtoną, reikia atsigręžti į senovės Egiptą – kraštą, kuriame gimė viena pirmųjų mitologijų. Senovės Egipto mitologijoje minimas blogiukas Setas, kuris siekė iš brolio Ozyrio paveržti žmoną Izidę. Setas įviliojo Ozyrį į spąstus, nužudė, jo kūną sukapojo į 14 dalių ir išmėtė po Egipto žemes. Kenčianti ir raudanti Izidė surinko visas vyro dalis, nerado tik svarbiausios – lytinio organo. Rastus palaikus našlė apšlakstė gyvybės vandeniu, tada pastojo nuo Šventosios Dvasios ir pagimdė sūnų Horą. Ar tai neprimena krikščionių mitologijos? Marija iš Nazareto po 3000 metų irgi pastojo nuo Šventosios Dvasios. Taigi mitologijos elementus žydai pasiskolino iš egiptiečių, o ne atvirkščiai. Juk ne egiptiečiai dirbo žydams, o žydai jiems. Kitaip sakant, Senasis Testamentas yra Egipto mitologijos vedinys. Setas jame minimas kaip Kainas, kuris nužudė nekaltą brolį Abelį. Vėliau Setas iš Egipto mitologijos patenka į hebrajų mitologiją, o jo vardas keičiasi: Setas – satan -satana – šaitan – šėtonas.

Taigi velnio ir šėtono kilmė skiriasi?

Taip. Mūsų velnias niekaip nesusijęs su blogiuku Setu. Hebrajų mitologijos kūrėjas Mozė augo Egipto dvare ir jį auklėjo faraono sesuo. Vėliau Mozę mokė Egipto žyniai, nes jis turėjo tapti vyriausiuoju žyniu. Kartą Mozei kažkas šovė į galvą ir jis nusprendė išeiti. Išeidamas išsinešė ir blogiuko sampratą, kurią vėliau perkėlė į hebrajų mitologiją. Kitaip tariant, šėtonas yra negatyvi senovės Egipto mitologinė būtybė. Velnias pradėtas tapatinti su šėtonu tik įsigalėjus krikščionybei. Ši religija šėtonui prilygino daugelį mitinių būtybių, kurios turėjo ragus. Gal dabar mitinių būtybių darkytojai galėtų viešai atsiprašyti?

Sakote, kad nagus prikišo krikščionybė…

Galbūt pradėkime nuo to, kad kunigų išsilavinimas visada buvo abejotinas. Neseniai varčiau žurnalą „Kur stoti” ir aukštojo išsilavinimo įstaigų sąraše pamačiau Vilniaus kunigų seminariją. Šalia universitetų! Kunigų seminarija tikrai nesuteikia universitetinio išsilavinimo, viso labo – profesinį. Pripažinkime, kad kunigų išprusimas ribotas. Jeigu jie gautų pakankamai astronomijos, fizikos, filosofijos ir kitų dalykų žinių, ko gero, mestų kunigų seminariją. Tačiau nereikia kaltinti vien kunigų. Pažiūrėkime, kas Lietuvoje vyko per pastaruosius 600 metų, kai ledai pagaliau pajudėjo. Algirdas Julius Greimas, Marija Gimbutienė, Norbertas Vėlius pradėjo kalbėti apie baltų ir indoeuropiečių lyginamąją mitologiją. Kartu su kitais mitologais jie pradėjo lyginti romanams, germanams, slavams ir baltams žinomas mitines būtybes.

Kuo velnias ir šėtonas yra panašūs?

Labai norint tarp šėtono Seto ir velnio galima rasti panašumų. Velnias – tamsos, požemio ir šalčio, o Perkūnas – šviesos, šilumos ir klestėjimo dievas. Šviesai užgesus, įsivyrauja velnio laikas. Taigi yra du ciklai – velnio ir Perkūno. Egipto mitologijoje taip pat minimi du ciklai: metas nuo saulėtekio iki saulėlydžio vadinamas Ozyrio sūnaus Horo laiku, o saulei nusileidus prasideda blogiuko Seto laikas. Štai čia mitinės būtybės supanašėja, tačiau velnias šalčio ir tamsos laiką prižiūri pusmetį, o Setas – tik pusę paros. Be to, kaip jau minėjau, šių mitinių būtybių kilmė skiriasi.

Lengva pasiklysti ir tarp kasdien girdimų žodžių: siela, dvasia, dūšia, vėlė…

Skirstant pagal subtilumą, pirmoje vietoje yra dvasia, toliau – dūšia, galiausiai -materialus kūnas. Kalbant apie dvasią, galima pažiūrėti į žodžių vedinius: dvasia – dvasingumas – dvasininkas. Dvasininkas yra tam tikro tikėjimo šventikas. Taigi dvasingumas turi būti siejamas tik su dvasininkais, tikėjimu, religija ir pan. Siela yra šiek tiek žemesniame lygmenyje. Lietuvoje ilgą laiką vartotas tik slaviškos kilmės žodis dūšia. Tačiau kalbininkas Kazimieras Būga nusprendė, kad jį reikia pakeisti germanišku žodžiu „siela”. Pastarojo žodžio daug kas nepriėmė, todėl dabar turime du vienodos prasmės žodžius. Sumaišius juos tarpusavyje, iškraipoma mintis ir nukenčia prasmė. Pavyzdžiui, jeigu slavai sako duševno bolnoj, tai lietuviai – dvasios ligonis. Akivaizdu, kad neskiriame dūšingumo nuo dvasingumo. Žmogus gali būti dūšios ligoniu, t. y. kai serga siela, o ne kūnas. Dvasiniu ligoniu galima pavadinti tokį žmogų, kuris ilgus metus išpažįsta krikščionybę ir staiga tampa krišnaitu… Taigi dvasingumas susijęs su pasaulėžiūra, o dūšingumas – su siela ir psichine savijauta.

Kas yra vėlė?

Pagal senovės slavų, baltų ir indoeuropiečių sampratą, vėlė yra tai, kas vyksta su žmogumi po jo mirties, t. y. miręs žmogus palieka kūną ir tampa vėle. Tačiau pagal krikščionybės sampratą, miręs žmogus palieka kūną ir tampa siela. Kaip atskirti, kada apie ką kalbama? K. Būga siūlė atsisakyti „vėlės” sampratos ir palikti tik žodį „siela”, tačiau nieko neišėjo. Labai sunku atsisakyti visų žodžių: vėlė – vėlei – vėlu – susivelti – pavėluoti – velnias -Vėlinės. Šių žodžių etimologinė daryba rodo Lietuvos mitologijos, pasaulėžiūros ir dvasingumo ištakas. Velnias keldavo mirusių vyrų vėles per Mirusiųjų upę anapilin, o Veliuona – mirusių moterų vėles. Nustojus žmogui kvėpuoti, iš jo atsiskiria vėlė, kurią prižiūri vėlių globėjas Vėlinąs. Tada mirusysis vadinamas velioniu.

Kokias dar sąvokas lietuviai painioja?

Lietuviai neskiria Dievo nuo deivės. Žemaičiai sako -veins, peins, šeins, Deivs. Jie vartoja dvibalsį „ei”, todėl natūralu, kad sakydami Deivs, keisdami giminę sako deivė. Tačiau aukštaičiai vartoja dvibalsį „ie”. Tuomet kodėl sako deivė! Jeigu vyriška giminė yra Dievas, tai moteriška giminė bus Dievė. Žodžio šaknis nesikeičia. Tai ir sakykime Dievė, po velnių! Nei vienoje kitoje indoeuropiečių mitologijoje nėra tokios betvarkės. Be to, dvasingumas ir dvasios yra du skirtingi dalykai. Atsiradus mitui, juo lieka tik įtikėti. Tada jis virsta tikėjimu. Pastarasis stabarėja ir galų gale virsta religija, t. y. dvasingumu. Dvasios su tuo nesusijusios. Jos yra mitinės būtybės, kurios niekada neturėjo kūno.

Ar sąvokų maišymas daro įtaką žmogaus gyvenimui?

Man rūpi ne atskiro žmogaus, o visos tautos situacija. Neskiriame Dievo nuo deivės, velnio nuo šėtono, sielos nuo dvasios. Blogai… Esame pasmerkti vegetuoti. Kaip buvome paskutiniai pagonys, taip ir likome. Niekas mumis nesirūpina, niekas neįveda aiškumo, kaip ir kokiais terminais turime kalbėti, siekiant išreikšti subtilias sąvokas.

Žurnalas Būrėja. Parengė Irmina Žukauskaitė