Deividas Koperfildas – stebukladarys ar apgavikas?

Paprastai žmonės nemėgsta būti apgaudinėjami. Tačiau fokusas, atliktas kortomis, ar iš iliuzionisto kepurės ištrauktas triušis gali sukelti tikrą pasigėrėjimą. Jeigu artistas turi platų užmojį, tai jį gali pamėgti milijonai žmonių visame pasaulyje. Pats ryškiausias tokios sėkmės pavyzdys yra garsusis iliuzionistas Deividas Koperfildas, kuris savo triukais ne tik sužavėjo amžininkus, bet ir uždirbo tikrai padorią sumą.

Šaknys Odesoje

Deividas Setas Kotkinas gimė nedideliame Metučeno miestelyje Naujojo Džersio valstijoje (JAV). Būsimojo iliuzionisto senelis buvo iš Odesos emigravęs žydas, kuris mėgo kortų žaidimus. Tiesa, senelis su šeima į

Metučeną atsikėlė ne iš Odesos, o iš Vokietijos, kur neprigijo vietos žydų bendruomenėje. Yra kalbama, kad viena iš priežasčių, privertusių persikelti per Adantą, buvo Deivido senelio pomėgis apgaudinėti. Jis ne tik mėgdavo aplošinėti kitus žaidėjus, tačiau jiems parodydavo vieną-kitą originalų fokusą su kortomis. Po kiek laiko pralaimėjusieji žaidėjai ėmė įtarinėti, kad Kotkinas-vyresnysis laimi rankų vikrumu, „sėkmingo lošėjo” reputacija buvo visiškai sugriauta, todėl šeima persikėlė į Ameriką. Pats Deividas, gimęs 1956-ais metais, teigia, kad jo šeimos persikėlimas į JAV susijęs su Antrojo pasaulinio karo pradžia.

Būsimasis garsusis iliuzionistas jau vaikystėje pasižymėjo nepaprastais gabumais ir darbštumu. Kai berniukui buvo ketveri metai, jis įsimindavo ištisus tekstus iš Toros. Kai senelis mažajam Dodikui (taip jis buvo vadinamas šeimoje) parodė kortų fokusą, berniukas nesunkiai jį pakartojo. Po to jis sugalvojo savo fokusą, po to kitą ir t.t. Kai Deividui buvo penki metai, jis šeštadieniais patraukdavo prie vietinės sinagogos ir jos lankytojus linksmindavo savo paprastų fokusų programa. Dauguma šių triukų buvo paremti atmintimi ir rankų miklumu. Vėliau berniukas padėjo tėvui darbuotis drabužių parduotuvėje, tačiau tai jam netrukdė aplenkti bendraamžius mokslo srityje.

Magas renkasi pseudonimą

12-metis Deividas Kotkinas naudojo Davino pseudonimą. Už kiekvieną pasirodymą jis gaudavo po 5 dolerius (tuo metu tai buvo visai neblogas uždarbis), jo paslaugomis buvo visos Metučeno salės. Žmonės grūsdavosi eilėse, kad galėtų pamatyti jaunojo vunderkindo pasirodymą. Deividui buvo vos 12 metų, kai jis buvo priimtas į Amerikos magų draugiją. Kai jaunuoliui buvo 16 metų, jis jau dėstė magijos meno kursą būsimiems aktoriams Niujorke. Po metų jis buvo pakviestas į Brodvėjaus miuziklą „Burtininkas”. Būtent tada Deividas pasirinko Koperfildo pseudonimą. Gana ilgai buvo manoma, kad iliuzionistas pasivadino Čarlzo Dikenso herojaus garbei. Tačiau pats Deividas nebuvo literatūros mėgėjas. Greičiausiai, vardą jis išgirdo atsitiktinai, tačiau jis pasirodė paslaptingas ir tinkamas.

22-jų metų Koperfildas buvo pakviestas dirbti į televiziją, kur dalyvavo laidoje apie magiją. Fokusininkas netgi suvaidino antro plano vaidmenį viename filme. Po kiek laiko televizijoje buvo pradėtas rodyti jo projektas „Deivido Koperfildo magija”. Būtent tada jam ir atėjo į galvą mintis rengti plataus masto pasirodymus. Juo labiau, kad kiekvienais metais Koperfildo triukai darėsi vis sudėtingesni ir įdomesni. Tuo metu iliuzionizmo menui Amerikoje priklausė pilvakalbystė ir kortų fokusai, todėl techninių priemonių panaudojimas sumaniam magui suteikė didžiulį pranašumą prieš kolegas.

Kaip dingo Laisvės statula

Koperfildo karjeros šuolis prasidėjo po to, kai jis atliko triuką, kurio metu pradangino Laisvės statulą. Didžiulis paminklas (bendras konstrukcijų ir vario, panaudoto statulai išlieti, svoris yra 156 tonos, pačios statulos aukštis – 46 m) yra ne tik Niujorko, bet ir visų Jungtinių Amerikos Valstijų vizitinė kortelė. Ir štai iliuzionisto pasirodymo metu statula dingo ne tik stebėtojams iš akių, bet ir iš radaro ekrano. Taip pat buvo filmuojama iš malūnsparnio – transliuojamame vaizde buvo matomas tuščias pjedestalas.

Apie viską iš eilės. 1983-iais metais priešais Laisvės salą buvo įrengtos vietos žiūrovams. Tačiau tų vietų buvo nedaug, nes bilietai buvo nepaprastai brangūs. Toje skulptūros pusėje, kuri nukreipta į Niujorką, kilo du didžiuliai bokštai su sumontuotais galingais prožektoriais, kurie buvo nukreipti į žiūrovus. Tarp bokštų buvo ištemptas didžiulis medžiagos gabalas, kuris paslėpė statulą. Pasirodymas prasidėjo! Koperfildas pasilenkė prie radaro ekrano, prisimerkė, ir ekrane dingo žymė. Tuo metu buvo nuleista uždanga – statulos nesimatė, tik jos vietoje kryžiavosi prožektorių spinduliai. Ypač nepatikliems žiūrovams buvo parodytas iš malūnsparnio transliuojamas vaizdas – tuščias pjedestalas be statulos.

Vėliau buvo iškelta daugybė versijų, kur galėjo pradingti statula. Buvo teigiama, kad ji buvo paslėpta po žeme (tai neįmanoma, nes pačioje statuloje įrengtas muziejus); statula paguldyta horizontaliai (tai irgi nerealu su tokio dydžio statula); statulos atvaizdas buvo paslėptas didžiulių veidrodžių, kurių aukštis siekė 100 m, pagalba (tai irgi techniškai neįmanoma).

Fokuso paslaptį, atrodo, pavyko atskleisti rusų iliuzionistui Timūrui Abdulovui. Gali būti, kad sprendimą jam pasufleravo kito amerikiečių iliuzionisto – Hario Blekstouno – mistifikacija. Jis savo laiku privertė „išnykti” 30-ies m aukščio Kalėdų eglę, pasinaudodamas šviesos ir šešėlių žaismu.

Tuo metu, kai balta drobė buvo ištempta tarp bokštų ir ji paslėpė Laisvės statulą, visas vidaus ir išorės apšvietimas buvo paprasčiausiai išjungtas. Paminklas stovi nutolusioje saloje, kur nėra jokių šviesos šaltinių, todėl jis visiškai susilieja su juodu nakties dangumi. Prožektoriai, kurie apšviečia statulą, išdėstyti ratu. Jie šviečia taip ryškiai, kad statula nakties metu matoma iš toli, tačiau be apšvietimo įžiūrėti statulą yra neįmanoma.

Koperfildas pastatė papildomus prožektorius už statulos. Po to, kai statula „išnyko”, jų spinduliai turėjo susikirsti tuščioje erdvėje toje vietoje, kur ji stovėjo. Tačiau iš tikrųjų prožektoriai buvo pastatyti ne už, o prieš statulą, t.y. arčiau žiūrovų, ir švietė vertikaliai, kad jų spinduliai nepatektų ant paminklo. Papildomi prožektoriai tik akino žiūrovus, o pati statula tiesiog nesimatė nakties dangaus fone. Pabandykite įžiūrėti kokį nors objektą, kai tarp jo ir jūsų šviečia galingas prožektorius. Jūs nieko nepamatysite! Lygiai taip pat nieko nesimato iš apšviestos traukinio kupė, kai traukinys naktį važiuoja neapšviesta vietove.

Malūnsparnis, kuris buvo pakibęs virš „tuščio” pjedestalo, irgi atliko savo vaidmenį. Jis buvo matomas tik todėl, kad buvo apšviestas atskirai pastatyto prožektoriaus šviesa. Jei malūnsparnis nebūtų apšviestas, jis irgi būtų nematomas dangaus fone, kaip ir statula. Iš malūnsparnio perduodamas vaizdas galėjo būti įrašytas iš anksto, pasinaudojant statulos maketu. Kalbant apie radaro žymę, tai čia buvo paprasčiausiai teatrališkas gestas – niekas negali paneigti galimybės, kad Koperfildo komandai pavyko susitarti su radaro operatoriumi. Kad ir kaip ten buvo, tačiau šis triukas išgarsino Koperfildą. Dabar jis už savo pasirodymus galėjo užsiprašyti bet kokią sumą, o triukams atlikti galėjo pasirinkti pačius įvairiausius objektus.

Kodėl žmonės neskraido?

Triukai su šviesos ir šešėlių panaudojimu tinkami televizijai ir specialiai sudomintiems žiūrovams. Tačiau didžiausią pelną Koperfildas gauną už pasirodymus salėse. Šiems pasirodymams jis yra paruošęs tinkamus triukus. Vienas jų – skridimas ore. Deividas pakyla virš scenos, sklendžia ore, persiverčia, praskrenda besisukančius žiedus, skrenda permatomoje dėžėje, pakyla į orą su mergina ant rankų. Žiūrovai tiesiog trypia iš pasitenkinimo. Buvo teigiama, kad šiam triukui atlikti naudojami didžiuliai magnetai, pasinaudojama masine hipnoze ar sugebėjimu kvituoti…

Viskas kur kas paprasčiau. Iš tikrųjų Koperfildas skraido, prilaikomas prie gervės pritaisytų trosų. Suprantama, kad tai nėra įprastiniai trosai. Juos gamina vos kelios gamyklos pasaulyje, šie trosai daugiausiai naudojami aerokosmonautikos pramonėje. Juos sudaro šimtai perpintų labai plonų ir stiprių gijų. Vienos tokios gijos storis yra mažesnis nei 0,2 mm, o pati gija gali išlaikyti iki 100 kg svorį.

Jau iš nedidelio atstumo sunku pastebėti tokį siūlą plika akimi. Fonas, kuriame matomas Deivido skrydis, yra besiplaikstanti šviesiai mėlynos spalvos medžiaga su vertikaliais sidabro spalvos brūkšniais – visa tai technines priemones padaro paprasčiausiai nematomas. Scenos kraštuose įtaisyti galingi prožektoriai, kurie padeda paslėpti atsitiktinius atspindžius. Deividas ore laikosi dviejų siūlų pagalba. Jie yra tvirtinami prie akrobatinio diržo, kuris yra paslėptas po megztiniu.

Pati brangiausia šio triuko įranga – tai gervė, kuri įtaisyta virš scenos ir juda bėgiais. Ji gali pakelti ir perkelti iliuzionistą įvairiu greičiu ir pagreičiu, jos judėjimas apribotas tik bėgių išlenkimu. Šią gervę valdo trys virtuoziški operatoriai. Vienas atsakingas už mago judėjimą vertikaliai, kitas – už judėjimą horizontaliai, o trečiasis operatorius pasiruošęs bet kuriuo momentu ateiti į pagalbą kitiems operatoriams. Ore Deividas apsiverčia pats. Suprantama, tam reikia tam tikro fizinio pasirengimo, tačiau tai nėra didelė problema – svarbiausia, gerai laikyti svorio centrą. Visi veiksmai šimtus ir tūkstančius kartų repetuoti, kad būtų išvengta mago siūbavimo ore, kas viską atskleistų. Visų triuko dalyvių veiksmai suderinti iki automatizmo, tačiau jokiais stebuklais čia net nekvepia.

Kaip vyksta skrydis permatomoje dėžėje? Šios dėžės stogo konstrukcijoje yra padarytos įpjovos trosams, prie kurių pritvirtintas Koperfildas. Šios įpjovos plotis ne daugiau 0,5 cm. Pati stogą pakanka iš pradžių vertikaliai prakišti tarp siūlų, o po to pastatyti į vietą. Atkreipkite dėmesį, kad Koperfildas, skraidydamas dėžėje, visada būna šonu pasisukęs į salę — priešingu atveju trosai persipintų tarpusavyje.

Toks skraidymo būdas buvo užpatentuotas dar 9-ame XX amžiaus dešimtmetyje Honkonge filmams apie kung-fu statyti. Tik ten viskas paprasčiau, juk kino juostą galima paretušuoti.

Šį triuką pavyko pakartoti jau minėtam Timūrui Abdulovui. Ir ne tik jam, bet ir kitiems jo komandos nariams. Kodėl niekas nenori panaudoti tokį efektyvų triuką? Visi iliuzionistai vienu balsu tvirtina, jog nenori, kad apie juos būtų kalbama: „Skraido kaip Koperfildas”.

Jokios apgavystės?

Deivido paruoštoje programoje yra ne vien tik skraidymas. Labai efektyviai žiūrisi triukai, kurių metu išnyksta ir vėl atsiranda pats iliuzionistas ar jo asistentai. Pavyzdžiui, ant kėdės sėdi simpatiška mergina, Koperfildas ją uždengia audeklu, atlieka keletą paslaptingų judesių rankomis ir nutraukia audeklą nuo padėjėjos. Stebuklas – kėdė tuščia!

Reikia pažymėti, kad visas veiksmas vyksta ant masyvaus stalo, kuris yra pagrindinis viso šio triuko įrengimas. Jis gaminamas iš tamsaus medžio, tačiau priekinė jo dalis nudažyta sidabro spalva. Tai smarkiai optiškai sumažina stalo paviršių, kuris iš tiesų yra 50 cm aukščio. Ant stalo įrengta 20 cm storio lygi platforma, ant kurios pastatyta kėdė. Taigi, mergina apgobiama audeklu. Šis audeklas irgi nėra paprastas. Tuo metu, kai asistentė nuslysta nuo kėdės ir pasislepia tuščiame stalo paviršiuje, žiūrovai turi ir toliau matyti ant kėdės sėdinčios merginos siluetą. Ir šiuo atveju viskas paprasta – yra prisiūta kepuraitė, tokia pat, kokią mergina yra užsidėjusi sau ant galvos.

Dar viena kepurėlė pritvirtinta prie kėdės nugarėlės, kad išliktų matomas siluetas, kai kėdė tuščia. Išsikišusius merginos kelius sukuria iš kėdės išstumtos lazdelės. Po to Deividas nukelia audeklą, jį suglamžo ir numeta šonan. Taip paslepiamos prisiūtos prie audeklo kepuraitės, o kelius imituojančios lazdelės sustumiamos atgal į kėdę mygtuko paspaudimu. Štai ir visas triukas.

Laikui einant Koperfildas vis tobulina ir sunkina savo triukus, tačiau jie visi paremti optine apgaule. Pavyzdžiui, yra atliekamas triukas, kurios metu Deividas kažkokiu nesuprantamu būdu pasikeičia vietomis su asistente, esančia už kelių metrų. Mergina sėdi ant cirko trapecijos, kuri yra maždaug 1,5 m aukštyje ir už 3 m nuo pjedestalo, ant kurio stovi pats stebukladarys. Abu sinchroniškai uždengiami audeklo gabalais, po kelių sekundžių audeklas nuo asistentės nutraukiamas, tačiau vietoje merginos žiūrovai pamato besišypsanti Deividą Koperfildą. Jo vietoje randasi mergina, kuri neaiškiu būdu nuo trapecijos atsidūrė toje vietoje, kur ką tik buvo iliuzionistas.

Iš tikrųjų ir šis triukas yra paremtas paprasčiausia apgavyste. Trapecija ir pjedestalas sudaro visumą ir yra pagaminti tai, kad nuo vieno prietaiso ant kito galima nusigauti visiškai nepastebimai žiūrovui. Užuolaidų sistema sudaro įspūdį, kad trapecija kabo ore (iš tiesų, viskas kas vyksta po ja, yra uždengta audeklu, kuris susilieja su scenos gelmėje esančiu fonu). Prieš triuko demonstravimą Deividas apeina pjedestalą, parodydamas, kad už jo viskas matoma. Tik šio ėjimo metu jis nepastebimai užtraukia užuolaidėlę po trapecija – triukui pasiruošta.

Toliau viskas vyksta paprastai: audeklas, kuriuo uždengiama mergina, pritvirtinamas prie trapecijos. Tai leidžia asistentei nuslysti nuo trapecijos, užlipti ant pjedestalo, ant kurios stovi Deividas, ir perimti jo audeklą. Deividas nedelsdamas persikrausto į padėjėjos vietą, po to jiedu sinchroniškai nuo savęs nusimeta audeklus. Svarbiausia – viską daryti greitai ir neužmiršti teatrinių efektų.

Piktas burtininkas

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pats Deividas Koperfildas niekada savęs nevadino magu, stebukladariu ar burtininku. Jeigu yra paklausa stebuklams, tai kodėl gi nesukurti šou – taip mano Koperfildas. Jis neneigia, kad visi jo triukai – tai optinės iliuzijos ir fokusai. Tiesa, dar pažymi, kad jiems atlikti reikalingas kasdieninis sunkus paties Deivido ir jo komandos darbas. Ir, suprantama, pinigai. Uždirbo magas tikrai nemažai- savo karjeros viršūnėje Koperfildas pasirodydavo iki 500 kartų per metus. Vien tik įnašai už įrangą, kurią Koperfildas naudoja pasirodymų metu, kainuoja apie 70 tūkstančių dolerių. Pati įranga sveria dešimtis tonų.

Mago komandoje dirba apie 300 žmonių – tai fokusų kūrėjai, inžinieriai, režisieriai, artistai, scenos darbininkai, netgi mokslininkai. Būtina sąlyga Koperfildo gastrolių metu — visiškas „gimtosios” įrangos ir scenos personalo pakeitimas savo įranga ir personalu. Ši sąlyga buvo vykdoma netgi tada, kai Koperfildas pasirodė Kremliaus rūmuose – iki tol tai buvo negirdėtas dalykas. Priešingu atveju jo fokusų paslaptis jau seniai būtų atskleista.

Visos išlaidos atsiperka – kuo daugiau pasirodymų rengia Koperfildas, tuo daugiau sukaupia lėšų triukų tobulinimui. Šiuolaikinį žiūrovą apgauti darosi vis sunkiau – patikli 9-o dešimtmečio publika liko praeityje. Televizija irgi nestovi vietoje, naudojamų kamerų jautrumas žymiai virsima žmogaus akių galimybes. Iš dalies tai ir padėjo šiek tiek praskleisti paslapties šydą, kuris buvo apgaubęs Deivido triukus.

Tačiau ir toliau jis savo paslaptis saugo labai atidžiai. Pavyzdžiui, maždaug prieš 12 metų vokiečių iliuzionistas Robertas Herbertas rašė knygą apie Koperfildo triukų paslaptis. Tačiau knyga taip ir nepasiekė skaitytojo. Kalbama, kad prie to prisidėjo pats magas. Atsirado sunkumai ir su Timūro Abdulovo triukų išaiškinimais. Jo puslapis internete, kuris buvo labai populiarus, staiga paprasčiausiai išnyko, o pats Timūras nutraukė bet kokį viešą Koperfildo triukų interpretavimą. Tikriausiai, Deividas turi kitokių paslapčių ir be cirko triukų .